Naujausias Jūsų romanas „Grožio ir blogio biblioteka“ nukelia į Veimaro laikų Berlyną. Prityrusiems Jūsų skaitytojams toks šuolis, kiek teko patirti, sukelia šūksnį oho! Po viduramžių riterių šarvų žvangėjimo romane „Kraujas mėlynas” – auksinis ir prašmatnus tarpukaris – tuo metu gyvena ir veikia Jūsų pagrindinis herojus Walteris Schultzas. Jis, beje, įdėmiems skaitytojams irgi turėtų būti pažįstamas. Tad kada ir kaip kilo mintis papasakoti šią istoriją apie grožio ir blogio biblioteką ir ekscentrišką jos savininką?
Pirmą kartą Walteris Schultzas pasirodė mano knygoje „Baden Badeno nebus“, ir jis yra vienas iš trijų mano mylimiausių personažų šalia Senelės Amigorenos iš „Žuvų ir drakonų“ ir Mėlynakio Gerdo von Malikrodo iš „Kraujo mėlyno“. Tik apie Senelę Amigoreną ir Mėlynakį Gerdą von Malinkrodą aš jau viską papasakojau, o apie Walterį – dar ne. Praėjus maždaug pusmečiui po „Kraujo mėlyno“ aš supratau, kad kita mano knyga bus apie jį.
Kai keliems ištikimiems Jūsų skaitytojams užsiminiau apie „Grožio ir blogio biblioteką“, be šūksnio sulaukiau ir klausimo, ar yra romane lietuviškų realijų? Jeigu sulauktumėte klausimo, kodėl nėra? – ką atsakytumėt?
Jūs jiems pasakykite, kad geroje knygoje nebūtinai turi būti kokių nors lietuviškų realijų.
Romano veiksmas vyksta Berlyne, dalį jo sukūrėte Bambergo tarptautiniuose menininkų namuose „Villa Concordia“. Kiek buvimas Vokietijoje ir vokiškoje aplinkoje veikė rašomą tekstą? Galbūt specialiai lankėtės Berlyne? Apskritai, ar Jūs esate iš tų autorių, kuriems svarbu patiems apsilankyti aprašomose vietose, ar kliaujatės vaizduote?
Visiškai neįtikėtinas sutapimas, kad praėjus pusmečiui po mano sprendimo parašyti knygą apie Walterį Schultzą, kurios veiksmas vyksta Veimaro respublikos Berlyne, kultūros atašė Vokietijoje Rita Valiukonytė, visiškai nežinodama mano planų, pakvietė mėnesiui į Literarisches Colloquium Berlin. Tai rašytojų rezidencija, įsikūrusi istoristinio stiliaus rūmuose Wannsee rajone. Atvykusi aš ilgokai ieškojau ir klausinėjau, kur tie rūmai, nes, kaip paaiškėjo, tame kvartale yra ir daugiau rūmų, o tarp jų – gausybė prabangių vilų. Beje, mano knygos personažas Walteris Schultzas tame rajone ir gyvena.
Antras neįtikėtinas sutapimas buvo tas, kad grįžusi iš Berlyno po poros mėnesių, gavau Bavarijos kultūros ministerijos apdovanojimą – stipendiją 11 mėnesių ir galimybę kurti „Villa Concordia“ barokiniuose rūmuose Bamberge. Čia ir parašiau „Grožio ir blogio bibliotekos“ juodraštį. Būčiau Bamberge užbaigusi visą knygą, bet rūmuose mes gyvenom dviese. Studijoje už sienos rašė šešiasdešimtmetis vokiečių rašytojas iš Irako. Rašydamas jis keldavo tiesiog pragarišką triukšmą. Ir dar porą kartų jam padėti rašyti buvo atvažiavusi jo žmona.
Todėl nenuostabu, kad net du knygos herojai turi vokiečių rašytojo iš Irako žmonos pavardę.
Bambergas yra Bavarijoje, o Bavarija, kaip paaiškėjo: ne protestantiška, o katalikiška. Tai, kad ji giliai katalikiška, galima pamatyti išėjus pasivaikščioti į senamiestį. Beveik ant kiekvieno namo fasado įmūryta po didžiausią akmeninį ar terakotinį reljefą su Dievo Motina arba Nukryžiuotoju. Taip mano knygoje atsirado giliai tikintis personažas vardu Mausas, kurio šeima atvyko į Berlyną iš Bavarijos.
Ar man svarbu apsilankyti vietose, apie kurias aš rašau? Jei tai reikalinga siužetui, atmosferai, tada taip. Pavyzdžiui, rašydama „Kraują mėlyną“ kryžiuočių pilyse aš lankiausi, o rašydama „Žuvis ir drakonus“ Cingų dinastijos Kinijoje – ne, nes ji nebeegzistuoja. Be to, jūs greičiausiai pastebėjote, kad mano knygose dominuoja dialogai, mintys, o ne aprašymai.
Walterio Schultzo istorija aprėpia beveik visą jo gyvenimą ir kartu labai svarbų Europai ir jos kultūrai pusšimtį metų – romano veiksmas su pertrūkiais plėtojasi nuo 1924 iki 1973 metų, o didžiausias dėmesys skiriamas Veimaro laikų Berlynui ir jo istorijoms. Romano pasakotojas sako: „Norint prisiminti žmogų, sutiktą praeityje, reikia prisiminti peizažą, interjerą, situaciją“. Tai tinka ir kalbant apie praėjusią epochą – vaizduojate anuomečio Berlyno peizažą, Egono paveldėto namo interjerą, unikalią situaciją – Walterio norą sukurti ypatingą biblioteką. Kiek laiko truko ir kiek triūso reikėjo įdėti rankiojant epochos detales, su visais jos atributais – emocijomis, nuojautos, aistromis – į vientisą paveikslą? Kas buvo netikėčiausia tyrinėjant Veimaro respublikos laikus? Ir kad jau romane figūruoja anuometės kino žvaigždės Marlene Dietrich ir Leni Riefenstahl, smalsu klausti, ar rašydama žiūrėjote to laikotarpio filmus?
Manau, kad intensyvaus mąstymo aš niekaip negalėčiau pavadinti „triūsu“. „Triūsas“ yra kažkas daromo rankomis, ir į bet kokios rūšies „triūsą“ aš neturiu jokio polinkio. Grožinė literatūra greičiausiai tuo ir skiriasi nuo, pavyzdžiui, disertacijos, kad ne „triūsas“ ten svarbiausias.
Svarbiausia rasti, kaip įjungti smegenų defolto sistemą, kad knyga rašytųsi tarsi pati savaime. Tokią būseną rusai vadina „nierukotvornojie“, o psichologijos profesorius Mihaly Csikszentmihalyi ją vadina „flow“. Knygoje „Grožio ir blogio biblioteka“ apie 20-30 procentų to „nierukotvornogo‘‘. Svarbiausias dalykas yra apsispręsti, ką nori rašyti. Jei tavo sprendimas smegenų defolto sistemai pasirodys neteisingas – knyga nesirašys. Visas procesas nuo mano apsisprendimo iki paskutinės šlifuotės užėmė šiek tiek mažiau nei porą metų.
Kas buvo netikėčiausia tyrinėjant Veimaro epochą? Pavyzdžiui, kad vokiečiai, kaip tvarką ir sistemas mėgstanti tauta, buvo suklasifikavę net ir savo prostitutes. Arba, kad „naktiniam Berlynui“ tarpukariu didžiulę įtaką darė Amerikos kultūra.
Jūs klausiate, ar aš žiūrėjau to laikotarpio filmus? Taip žiūrėjau, bet to laikotarpio filmai – deformuota realybė, todėl galiausiai mečiau juos žiūrėti ir pradėjau skaityti to meto įžymybių autobiografijas. Iš jų buvo lengviau galima suprasti, kas to laikotarpio aukštesniojo sluoksnio Berlyno gyventojus jaudino, kaip jie kalbėjo, ką jie mėgo, kaip įsimylėdavo, kaip kankindavosi dėl nelaimingos meilės, kokie buvo jų gyvenimo troškimai ir kokie tikslai.
Šiame romane, kaip ir keliuose ankstesniuose, vėl iškyla amžinasis konkurencijos tarp šeimos narių motyvas. Šįkart tarp brolio Walterio ir sesers Lottos. Karas ne tik dėl Kranacho, bet ir apskritai dėl skirtingų ideologijų. Skaitant atrodo, kad meilės šeimoje negali būti, tik už jos ribų. Nejaugi šeimos nariams yra privalomas tas amžinas špagavimasis žodžiais, nuolat įduriant ten, kur labiausiai skauda?
Pirmiausia du pagrindiniai personažai turi tą patį tėvą ir skirtingas mamas, ir jau tai yra konflikto užuomazga. Antra priežastis konfliktuoti – socialinės lygybės klausimas: jie ne visko gavo po lygiai. Trečia priežastis – tai, kad skirtinga genetika ir skirtingas auklėjimas suformavo skirtingą jų pasaulio suvokimą. Man patinka, kai mano herojai kovoja žodžiais, nes kovos situacijoje vystosi jų mąstymas ir kuriasi jų istorija. O kartu kuriasi ir mano, kaip knygos autoriaus, smegenys.
Dvi pačias svarbiausias romano temas Jūs koduojate jau pačiame pavadinime – „Grožio ir blogio biblioteka“. Pavadinime, kuris gundo automatiškai pasakyti „Gėrio ir blogio“, bet ne „grožio“. Ši trejybė – grožis, gėris ir blogis – romane yra kertinė. Per visą romaną Walteris aiškinasi šią kebeknę, taip sykiu ieškodamas pateisinimo ir savo nusikalstamoms veikloms, kai vardan grožio atmetama moralė ir nesilaikoma Dekalogo. „Grožis yra tuščiavidurė forma, kurią galima užpildyti bet kuo. <...> Tiek gėriu, tiek blogiu“, – sako grožio ir blogio bibliotekos savininkas. Kas Jus paskatino pasirinkti šią amžinąją, nuolatines polemikas keliančią temą? Ar buvo sunku ją svarstyti grožiniame tekste?
Kodėl aš nusprendžiau kalbėti apie grožį? Todėl, kad mūsų epochoje grožio tema beveik užmiršta, ją literatūroje išstūmė ir prioritetu tapo politinės, socialinės ir kovos už kokias nors teises temos. Apmąstyti grožį su lašu bjaurumo, skausmingą grožį ar blogą grožį – nebuvo sudėtinga. Sudėtinga yra parašyti knygą pasaulyje, kur nuolat kas nors gręžia perforatoriumi.
„Grožio ir blogio biblioteka“ skaitytoją grąžina prie grožio ir grožio mene problemos, kuri Jūsų kūrybai nėra nauja ar netikėta. Kas ir kaip turi būti mene gražu – vienas iš svarbiausių romano klausimų. Štai 1929 metais Walteris Schultzas žavisi Karlo Blossfeldto augalų nuotraukomis ir net vieną iš jų įsigyja, ją Lotta netrunka pavadinti „liguistu bjaurumu“, nors dabar, žiūrint į Blossfeldto nuotraukas net nepagalvotum apie Walterio minimą „nesveiką grožį“. Kas ir kaip apsprendžia, nulemia tai, kad grožio samprata kinta?
Kas nulemia, kad grožio samprata kinta? Socialiniai ir politiniai pasikeitimai. Karai, perversmai, pasikeitusi dinastija, pasikeitusi karta, perėjimas nuo kolektyvinio pasaulio į individualų arba atvirkščiai.
Bjaurumo estetika, arba bjaurumas mene – kita romano tema, kuri siejasi ir su minėta gėrio ir blogio priešprieša. Turbūt netikėčiausia, kaip grakščiai šią temą įrašėte į anuometės istorijos kontekstą, kuriame Hitlerio aukštinamos taisyklės, tradicijos ir moralė vis dar oficialiai buvo gėrio, o ne blogio pusėje. Walterio dialogas su sesers vyru, SS karininku Rudolfu, parodo, kaip ištikimybė ideologijai bukina, kaip supaprastina meno suvokimą, pavyzdžiui, Kranacho Venerą prilyginant bjaurumui. Ar tokie meno suvokėjai gali pakenkti menui? Kokius didžiausius praradimus menas patyrė per tokius tvarkos steigėjus ir chaoso tvarkytojus kaip Hitleris?
Menas įvairiose epochose ir įvairiose teritorijose susidurdavo su cenzūra, atmetimu, kūrinių naikinimu. Tokie procesai prasidėdavo įvykus perversmams: kai pasikeisdavo dievai, požiūris į tikėjimą arba valdovai. Šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje cenzoriaus vaidmenį atlieka politinis korektiškumas. Kai kuriose Europos šalyse labai populiari tendencija didžiu kūrėju laikyti asmenį, kuris užima aktyvią aukos poziciją, aktyviai kovoja už „teisingus“ dalykus savo facebooke ir wikipedijoje, ir kai ko ten nevalgo.
Meno istorijoje buvo labai nedaug periodų, kai meno kūrėjai buvo nepriklausomi nei nuo valdovo, nei nuo valstybės, nei nuo bažnyčios. Nei nuo kokios nors progresyvios ideologijos.
O jeigu grįžtume prie Trečiojo Reicho, tai kalbėti reiktų ne apie Hitlerį, o apie Gebelsą. Jo kultūros politika sustabdė didžiulį Veimaro respublikos kultūros kokybinį proveržį ir jį marginalizavo.
Kitas romano sluoksnis – lengvabūdiškoji ir sunkioji anuomečio kultūrinio gyvenimo sankirta. Tas gyvenimo šėlo ir aistrų tenkinimo kupinas tamsusis Berlynas, pasaulis, kuriame atsiduodant juslėms kiek paviršutiniškai patikima tuo, kad Dievas mirė. Ir lygia greta giluminis Dievo mirties jutimas, šis per visą romaną einantis F. Nyčės motyvas yra ta sunkioji pusė, slegianti tuo, kad pasaulis, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, prarado jam įprastą struktūrą, kuria ir buvo Dievas. Kaip žinome iš istorijos ir kaip matyti iš romano, siekis sugrąžinti Dievą ir tvarką, sukuriant naują pasaulio struktūrą, baigėsi tragiškai. Kita vertus, ar nėra taip, kad ši F. Nyčės frazė dabarčiai galioja dar labiau nei Veimaro Berlynui?
Taip, žodžiai „Dievas mirė“ šiandien aktualesni nei prieš 90 metų.
Walterio Schultzo personažas deramai atskleidžia kolekcionieriaus charakterį, aistrą išsaugoti ir aistrą kaupti. Skaitant Jūsų romaną įdomu svarstyti apie patį kolekcionavimo fenomeną – juk Walteris savuosius egzempliorius rūpestingai slepia nuo svetimų akių ir džiaugiasi jais pats vienas. Tad kyla klausimas, koks Walterio kolekcijos tikslas? Patirti tą drąsą peržengti ribą ir tapti kūrėju, besidžiaugiančiu savo kūryba intelektualioje vienatvėje?
Toks požiūris į kolekcionavimą pasitaikydavo senovės Kinijoje. Aš kažkur skaičiau, kad tarp kažkurios dinastijos kinų nebuvo taip jau neįprasta savo porceliano kolekcijomis džiaugtis vieniems, o prieš mirtį jas visas išdaužyti. Kad jų mylimų daiktų neliestų niekas kitas. Aš esu įsitikinusi, kad Walteris Schultzas žinojo apie tuos kiniškus kolekcionavimo papročius, bet jis su savo kolekcija pasielgė kiek kitaip.
Ar kurdama Walterio istoriją rėmėtės kokia konkrečia istorija, o gal išties teko sutikti tokių ekscentriškų ir dekadansiškų bibliotekų savininkų?
Ne, nebuvo jokios konkrečios istorijos. Walteris – išgalvotas personažas, bet atrodo kaip tikras, ir tą klausimą – ar aš jį pažinojau – girdžiu ne pirmą kartą. Savo herojų: ir protagonistų, ir antagonistų aš ieškojau ne išorėje, o savo viduje. O kartais – atmintyje.
Tačiau vieną ypatingos knygų kolekcijos savininką pirmą kartą sutikau būtent Bamberge. Tik jis nebuvo nei ekscentriškas, nei dekadansiškas. Jo vardas – profesorius Reinhardas Wittmanas. Tai jis mane rekomendavo tam Bavarijos kultūros ministerijos apdovanojimui. Mes niekada iki tol nebuvome pažįstami, tik jau buvo pasirodęs austriškas mano knygos „Žuvys ir drakonai“, išverstos Corneliaus Hellio, leidimas. Tai buvo visiškas atsitiktinumas: aš važiavau rašyti knygos apie ekscentrišką bibliotekos savininką ir sutikau profesorių Reinhardą Wittmaną, kuris ir buvo retų, senovinių knygų bibliotekos savininkas!
Aš daug klausinėjau, kaip jis knygas tvarko, kaip laiko, kaip klasifikuoja, bet jis jas klasifikavo ne Warburgo metodu. Tai yra ne taip, kaip Walteris Schultzas.
Pirmojo mūsų pokalbio pabaigoje profesorius Reinhardas Wittmanas man pasakė, kad aš esu antras žmogus iš Lietuvos, su kuriuo jis susidūrė.
– O kas buvo pirmas? – paklausiau aš, tikėdamasi išgirsti kokią nors žinomą akademinėje aplinkoje pavardę.
Ir jis man pasakė kas.
– Jis jūsų draugas? – paklausiau aš. – O jūs žinote, kad jis gali tapti prezidentu?
Tai buvo 2018-ųjų balandis.
– Ne, jis nėra mano draugas, ir mes niekada vienas kito nematėme, bet jis pirko iš manęs vieną knygą.
– Kokią? – paklausiau aš.
Ir profesorius Reinhardas Wittmanas man pasakė kokią.
2018-ųjų balandį tai dar nebuvo valstybinė paslaptis.
Gyvenimo pabaigoje Walteris sako „beveik už kiekvienos vertingos kolekcijos slepiasi mažiausiai vienas nusikaltimas“. Ir kaip rodo Walterio istorija – nusikaltimai dėl grožio ir meno puikiausiai gali likti neatskleisti. Apskritai, menas ir jo nulemti nusikaltimai, regis, dar menkai tyrinėta sritis. Ar menas gali paslėpti viską?
Šiek tiek Jus pataisysiu: mano knygoje ne menas gali paslėpti viską, o naktinis Weimaro respublikos Berlynas. Menas negali paslėpti nusikaltimo, bet ne už kiekvieną nusikaltimą mene yra baudžiama.
Walteris Schultzas yra tikras praeities herojus, konservatorius, saugantis tai, ką labiausiai myli ir kas jam labiausiai patinka. Ir lygia greta žavingai nekenčiantis pasaulio, masiškai gaminančio kopijas, naikinančio originalumo ir unikalumo prasmę. Ar Walterio savybės padėtų jam išlikti dabartyje, kurioje originalumas, regis, išvis baigia prarasti prasmę?
Man atrodo, kad Walterio reakciją geriausiai atspindi jo frazė: „Man labai sunku gyventi pasaulyje, kurio grožio aš nesuprantu“.
Jūs pasakojate apie epochą, kurioje buvo paveldimi ne tik namai, daiktai, meno kūriniai, bet ir tarnai, galiausiai, kaip rodo Walterio istorija, – manieros, gyvenimo būdas. Tai tradicija, kurią, ko gero, galutinai sunaikino Antrasis pasaulinis karas. Ar Walterio istorija liudija ir tai, kad palikimas tvirkina? O gal ji tiesiog labai būdinga anuomečio gyvenimo istorija? Kada iš nuobodulio imamasi tenkinti keistas ir pavojingas aistras?
Kai kam palikimas suteikia galimybes. Pažiūrėkite į vienos galingiausių pasaulio valstybių prezidentą. Palikimas ilgus amžius buvo pagrindinė priemonė išsaugoti socialinį statusą. Arba jį pagerinti.
Romane tiek Walteris, tiek jo sesuo Lotta nuolat padūsauja dėl Berlyną ištikusios vertybių krizės, gyvenimo tokiais laikais, kai nebežinia, kur gėris, o kur blogis, ir apskritai: „Mūsų pasaulio nebeįmanoma vertinti moralės kategorijomis“. Tai skamba kaip labai tinkama ir mūsų dabarties, irgi ištiktos vertybių krizės, charakteristika. Ar iš tiesų istorija linkusi kartotis, o žmogus tebelinkęs nieko iš jos nepasimokyti?
Istorija nesikartoja, tiesiog mes patys ieškome analogiškų aplinkybių praeityje, nes nerimaujame dėl ateities.
„Ekscentriškumas po karo prarado savo grožį ir vertę, bet vis dėlto nebuvo laikomas nusikaltimu“ – nuskamba romano pabaigoje, ir iškart sukirba mintis, kad mūsų dabartyje per daug viešumo, konstruojamo atvirumo, bet per mažai ekscentriškumo ir dekadansiškų paslapčių, tiksliau, to intelektualaus ir kultūringo, bet polėkio?
Ekscentriškumo ir dekadanso epocha praėjo. Mes tik galime ja grožėtis atsisukdami atgal.
Romano pabaigoje skaitytojas sužino, kad iš senelio Egono paveldėta ir Walterio kruopščiai pildyta biblioteka buvo tvarkoma Warburgo metodu, kada sistemoje sąmoningai padaroma klaida. Tad rūpi Jus paprovokuoti – ar pasakojime apie Warburgo metodu sutvarkytą grožio ir blogio biblioteką palikote kokią sąmoningą klaidą skaitytojo budrumui patikrinti?
Viena iš bibliotekos knygų iškrinta iš loginės sekos. Kuri?
Tai romanas apie knygas, bet ne apie skaitymą, tiksliau, apie tai, kaip knygrišystės aistra ir tobulo viršelio paieškos gali pakeisti gyvenimą. Tikiu, kad skaitytojai deramai suregistruos svarbiausias Walterio Schultzo bibliotekos knygas, bet man smalsu klausti, be kokių knygų neįsivaizduojama Undinės Radzevičiūtės biblioteka?
Tikiuosi man atleisite, bet aš Jums negaliu papasakoti apie savo biblioteką. Tai profesinės paslaptys.
Per visą romaną vinguriuojantis tatuiruočių motyvas, toks subtilus ir grakštus, palyginti su dabarties manija, iššaukė man nelauktą sapną: sapnavau, kad Undinė Radzevičiūtė pasidarė po mažytę tatuiruotę ant kiekvieno piršto. Pabudau, neslėpsiu, išsigandusi, bet neklausiu, ar ketinate pasidaryti tatuiruotę ir ką apskritai manote apie tatoo maniją, klausimas kitas: kodėl Günteris Grassas?
Pirmą kartą knygoje „Baden Badeno nebus“ Günterį Grassą, kaip personažą, aš panaudojau atsitiktinai, o vėliau paaiškėjo, kad knygoje „Grožio ir blogio biblioteka“ jis labai tinka, nes turėdamas labai kontroversišką biografiją, yra didžiulis kovotojas už moralę.
Ir baigiant pokalbį norisi klausti, ar šio romano rašymo rutina skyrėsi nuo ankstesniųjų romanų?
Rašant knygą „Grožio ir blogio biblioteka“ nebuvo jokios rutinos.
