Geriau nebebus – ir tebūnie
Suplanuoto apsilankymo pas R. Adomaitį laukiu kiek neramiai. Teatro ir kino legenda, mano atmintyje visada toks savimi pasitikintis, užtikrintas, vien žvilgsniu galintis valdyti salę ir neleidžiantis atitraukti nuo jo akių kino ekrane, dabar man pats sako iš jo nieko gero nebelaukti. Nieko stebėtino – juk skaičiuoja jau 84-us metus, o gera sveikata pasigirti, deja, negali.
Vėžys aktoriui buvo diagnozuotas daugiau nei prieš dešimtmetį, bet jis, išbandęs daugybę įvairių gydymo būdų, galiausiai nusispjovė ir paliko viską likimo valiai. Kaip jau žinau iš ankstesnių jo pokalbių su žurnalistais, dabar jis nebesigydo ir pas daktarus visai nebeina net pasitikrinti – kaip jau bus, taip. Tad artėjant susitikimui, galvoje vis sukasi mintis, kokį vaizdą pamatysiu, kai tas legendinis aktorius pravers duris?
O kai tai galiausiai įvyksta, lieka tik stebėtis, kaip žmogus, kuris kuo ramiausiai sako, kad jaučiasi kur kas blogiau nei prieš metus ir žino, kad nieko geresnio jau tikrai nebus, visai neatrodo nusiminęs ar palaužtas. Svetainėje laukia jo paties vaišėmis padengtas stalas, garuoja karšta kava (dar kalbantis telefonu pažadėjo – rado naują, labai gerą rūšį), o jis pats, susiėmęs už galvos, priekaištauja, kam nusiaviau batus. „Juk aš neturiu tokių mažų gražių šliurių“, – išraiškingai dėsto jis, o aš pasijuntu lyg pati netyčia patekusi į spektaklį.
Svetainėje ant sienų maža tuščios vietos – paveikslai maišosi su nuotraukomis, primenančiomis tiek R. Adomaičio svaiginančią karjerą, tiek branginamas akimirkas su artimiausiais žmonėmis.
„Meno čia neieškokit – tiesiog padovanojo žmonės, kai dar vaidinau“, – mosteli ranka, pastebėjęs, kad žvalgausi į paveikslus, iš kurių kai kuriuose galima atpažinti jį patį. Tačiau apie savo šeimos narius galėtų kalbėti valandų valandas – gražuolę žmoną Eugeniją Bajorytę, iškeliavusią Anapilin jau prieš devynerius metus, tris sūnus, anūkų būrį. „Šita, matyt, bus aktorė – labai gyva, smalsi, judri, energinga“, – šypsosi jis, rodydamas jauniausios anūkės, gyvenančios Londone, nuotrauką.
Teatras, svarbesnis už sveikatą
Jei tik galėtų, R. Adomaitis teatre būtų ir šiandien – jo meilė scenai tikrai niekur nedingo. Bet atėjo metas, kai teko pripažinti realybę – laikas su juo atsisveikinti. Iš pradžių – kaip artistui, o galiausiai net ir kaip žiūrovui.
„Jei galėčiau nueiti, žinoma, nueičiau. Bet kadangi sunkiai vaikštau, nebeinu ir tiek. Kojos tiesiog nebenuneša bet kur, tuo pačiu ir į teatrą“, – gūžteli pečiais jis.
O buvo laikai, kai nenorėdamas nuvilti žiūrovų, jis priimdavo, atrodytų, beprotiškus sprendimus, rizikuodamas savo sveikata.
„Pamenu, ten, kur dabar stovi Valdovų rūmai, kažkada vyko kasinėjimai, buvo suversti griuvėsiai, o mes juose vaidinome J. Marcinkevičiaus „Mažvydą“ – Irena Bučienė buvo režisierė ir taip sumanė. Buvo beprotiškai karšta, o mums, apsirengusiems visokiais kailiais, reikėjo po tuos griuvėsius laipioti. O man gal nuo tos įtampos, gal nuo karščio pradėjo akies tinklainė atšokinėti – lyg žaibai akyse rodytųsi. Banionis (aktorius Donatas Banionis – red. pastaba), kuriam anksčiau jau taip buvo atsitikę, davė okulistės telefoną, liepė greitai pas ją važiuoti. Nuvažiavau, o ji man sako: va dabar gulsit į lovą ir mes jus gydysim. Kaip, klausiu – juk man spektaklis šiandien vakare ir dar dešimt dienų į priekį. Aš negaliu gult“, – prisimena R. Adomaitis.
„Tai būdavo taip, kad aš nuvažiuoju po spektaklio į klinikas, man ten kažką padaro akims, jas užriša ir aš iki ryto guliu užrištomis akimis, o paskui kitą dieną vėl veža į spektaklį, atvaidinu, tada vėl parveža į klinikas, vėl kažką daro ir paguldo nakčiai“, – pasakoja jis.
Ar nebuvo baisu, kad taip rizikuodamas gali ir visai apakti? „Gal ir buvo tos baimės, bet ką daryti? Juk bilietai visi parduoti, žmonės laukia, visi pasiruošę eiti spektaklio žiūrėti“, – savo sprendimą aiškina jis, sakydamas, kad jei kada ir guldavo ligonio lovon – tai tik iš anksto suderinęs su teatrų vadovais, kad žiūrovams dar būtų galima laiku pranešti. O vaidinti karščiuojant ar kitaip negaluojant, pasak jo, aktoriams jokia naujiena.
Aktorius prieš tėvo valią
Dėl teatro R. Adomaitis visada buvo pasiryžęs viskam – dar nuo tada, kai būdamas moksleiviu Pasvalio mokykloje stebėdavo gastrolėms atvykusio Juozo Miltinio teatro pasirodymus.
„Nepraleisdavau nei vieno spektaklio, kaip man ten viskas patiko ir buvo įdomu, nors nieko apie teatrą ir neišmaniau“, – prisimena jis.
Baigęs mokyklą jis jau svajojo apie aktoriaus kelią, tačiau juo žengti pavyko ne iš karto: „Teatras nebuvo laikomas rimta profesija ir mano tėvas labai skeptiškai į tai žiūrėjo, tad pasirinkau mokytis fiziką. Tuo labiau, kad man, su medaliu baigusiam mokyklą, net egzaminų laikyti nereikėjo – pakako dokumentus nuvežti“.
Visgi mintis apie sceną jo nepaleido – nenumalšino šios aistros ir mėgėjiški universiteto teatro užsiėmimai, kuriuos dar tebestudijuodamas fiziką lankė. „Aš nerasdavau sau ramybės. Žinoma, spektaklius lankydavau, vaikščiodavau į teatrą, dalyvaudavau būreliuose, bet to buvo negana – man vis tiek trūko teatro, kad aš pats tuo užsiimčiau“, – sako R. Adomaitis.
Galiausiai, tėvui nieko nesakęs, po ketvirto fizikos kurso jis pabandė savo laimę stojamuosiuose į tuometę konservatoriją: „Galvojau, jei nepriims, reiškia, aš netinkantis, ir nėra ko čia svajoti per daug. Bet kažkodėl priėmė. Ir tada dar metus atsimokiau universitete jau paskutiniame kurse, tuo pačiu metu buvau fizikos diplomantas ir pirmam kurse konservatorijoje. Bet vis tiek apie profesionalų teatrą aš beveik neturėjau supratimo, tik labai norėjau“.
Norėdamas mokytis apsigyveno teatre
R. Adomaitis sako greitai supratęs, kad aktorystė toli gražu nėra lengva profesija. „Gal kažkam atrodo, kad atėjai, pasimaivei, pasikraipei ir šito užtenka. Neužtenka. Pasirodo, reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis, kaip sakė Vladimiras Iljičius (Leninas – red. pastaba),“, – šypsosi aktorius.
Ir jis iš visos širdies ėmėsi to tikslo. Mokėsi tiek stebėdamas kitus spektaklius, tiek skaitydamas, kas tada toli gražu nebuvo taip paprasta kaip dabar.
„Po studijų iš pradžių mane paskyrė į Kapsuko teatrą, dabartinę Marijampolę. Bet po pusmečio tas teatras buvo uždarytas ir visi išsiskirstė kas kur, režisieriai atvažiuodavo žiūrėti spektaklių ir rinkdavosi, ką pasikviesti. Aš nieko nemokėjau, nieko neišmaniau, buvau prastas artistas, bet kažkodėl Kauno dramos teatro režisierius Henrikas Vancevičius mane pasiėmė į savo teatrą. Tada neturėjau nei buto, nieko, tad gyvenau teatre, grimo kambaryje. Vakare, kai visi artistai išeidavo, aš išsitiesdavau sudedamą lovytę ir miegodavau. Ir mokiausi, žiūrėjau spektaklius, nes mokykla toli gražu neduoda to, ko iš tikrųjų reikia teatrui“, – įsitikinęs R. Adomaitis.
Būtent H. Vancevičius paskyrė R. Adomaičiui pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Altonos atsiskyrėliai“ pagal Jeano Paulio Sartre´o pjesę.
„Neišmanant egzistencializmo filosofijos ten nieko nesuprasi, todėl kad J. P. Sartre yra vienas ryškiausių egzistencialistinės filosofijos atstovų pasaulyje. Tad aš pradėjau studijuoti egzistencializmą. Vadovėlių nebuvo, ne taip kaip dabar, kai nueini į knygyną ir ką tik nori nusiperki. Atsimenu, A. Kamiu „Sizifo mitą“, ačiū Dievui, radau prancūziškai bibliotekoje – aš jį atsispausdinau po aparatu ir pradėjau studijuoti. O šiaip studijavau filosofiją iš kritikos. Būdavo, kritikuodavo, kad va čia bloga filosofija, bet iš ten aš sužinodavau, ką jie iš tikrųjų sako. Tad kritikuokite kiek norite, bet aš iš ten pasigaudavau tos filosofijos esmę. Ir taip aš mokiausi, kol kažkas gavosi, kažkas pradėjo klijuotis, lipdytis“, – šypsosi jis.
Sakau visų senių vardu: jums į mus nusispjaut
Bet visa tai – jau seniai prabėgę įvykiai ir R. Adomaitis tikina, kad jau mažai kam jie gali būti įdomūs. „Žmonių atmintis labai trumpa. Aš ir pats, kai atėjau į teatrą, tų vyresnių aktorių pradėjau labai greitai nebepastebėti. Buvo čia kažkoks toks, vaidino? Gal, nežinau. Publika irgi labai greitai užmiršta, bet gal tai ir gerai – atsiveria keliai naujiems dalykams, naujiems judėjimams, naujoms koncepcijoms, naujam teatrui“, – svarsto jis, nors ir neslepia, kad jam artimesnis senasis, vadinamas realistinis teatras, kurio dabar, kiek jis nujaučia, daug kur kratomasi.
Labiau jį liūdina tai, kad jaunesni žmonės apskritai vyresnių nevertina ir negerbia: „Tai labai ryškiai matyti. Iš visko, kad ir iš elgesio gatvėje, kad jiems į tuos senius nusispjaut ir jie tiesiog leidžia sau negražiai su jais elgtis. Deja, aš visų senių vardu čia išsakau tokį apgailestavimą: neišmokėme mes savo vaikų gerbti tėvą ir motiną kaip parašyta Dievo įsakymuose, ką moka daryti, pavyzdžiui, gruzinai“.
„Na, galbūt mes neverti tos pagarbos, gal mūsų gyvenimas buvo to nevertas, kad praėjome visokius socializmus, tas santvarkas, rusų okupaciją, kai vertybių skalė buvo labai išdarkyta ir daugelis krikščioniškų vertybių pasidarė nebe vertybėmis“, – dalinasi liūdnomis mintimis R. Adomaitis.
Beje, vienas iš dalykų, kuriuo jis didžiuojasi, kad visus laimėjimus, kurių jam vaidinant pavyko pasiekti, gavo nebūdamas partijos nariu. „Gal dabar žmonėms atrodo, kas čia tokio, bet tais laikais labai retam pavykdavo tai padaryti“, – pasakoja jis.
Nuo politikos visą gyvenimą jis stengėsi laikytis atokiau. Tik, jam už akių, buvo pasiūlytas ir išrinktas Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, tad tuo metu, nepriklausomybės aušroje, buvo šiek tiek įsitraukęs į šią veiklą.
„Bet aš niekada ten aktyviai nesireiškiau, o kai paskui visa iniciatyvinė grupė buvo surašyta kandidatais į pirmą Seimą, aš paprašiau, kad mano pavardę išbrauktų. Todėl, kad aš nenorėjau politika užsiiminėti, aš norėjau dirbti savo darbą. Ir mane išbraukė, nėjau aš į jokį Seimą ir niekur“, – pasakoja R. Adomaitis.
Trys didžiosios gyvenimo meilės
Dabar, apžvelgdamas savo gyvenimą, R. Adomaitis sako, kad jam labai pasisekė. „Kažkada buvau sau suformulavęs savo laimės pagrindinius postulatus, kodėl aš laimingas. Pirma, todėl, kad turiu mylimą profesiją – labai svarbu, kad žmogus gyvenime dirbtų tai, ką jis mėgsta. Antra – turėjau mylimą žmoną. Trečia – turėjau mylimą tėvynę“, – dėsto jis.
R. Adomaitis pabrėžia, kad nors jaunystėje ir buvo linkęs labai greitai įsimylėti, šeima jam visada buvo svarbiausia. „Šeimos poreikis žmogui yra prigimtinis. Kartais atrodo, kad štai, šeima ne taip svarbu, turiu savo kažkokį kitą tikslą, ir mes veržiamės į tą tikslą, einame į jį, bėgame, kariaujame dėl kažkokių pasiekimų. O gamtoje yra labai paprasta – tu tiesiog esi sukurtas taip, kad kažką po savęs paliktum, tad šeima yra tiesiog duotybė ir būtinybė“, – įsitikinęs aktorius.
O kaip bohemiškas gyvenimas, besikeičiančios mūzos, apie ką taip dažnai kalbama menininkų pasaulyje? „Nieko panašaus. Aišku, kaip ir ne tarp menininkų, visur visko pasitaiko. Menininkai galbūt yra šiek tiek jautresni, bet vis tiek tikrai ne visi taip gyvena, kad moteris vis kitomis keistų“, – tikina aktorius.
O meilė scenai tokia, kad R. Adomaitis net neranda tinkamų žodžių jai paaiškinti: „Spektaklis yra kažkokia laimė, net nežinau, kaip tai apibūdinti ir kaip visa tai nupasakoti. Tu paimi iš savęs kažkokią energiją, kuri pereina į publiką, ir tai teikia kažkokį begalinį laimės pajautimą – už tą savo atidavimą gauni lyg kompensaciją, lyg kažkokią didžiulę dovaną, tam tikrą atlygį“.
Žinoma, spektakliai taip susiklosto ne visada. „Kartais būdavo tokių spektaklių, kad atvaidini, o atrodo, lyg katorgą būtum ėjęs. O būdavo, kad spektaklis labai lengvai eina – visaip pasitaikydavo. Tik visada kaip siekiamybės ieškai to kiek mistinio vadinamo įkvėpimo. O jis ne visada ateina – kaprizingas. Tu nori? Ne, šiandien neateisiu ir baigta. Bet vis vien dirbi dėl tų pakilimo, lengvumo momentų, kada tu valdai salę, kada tu savo sąmone kažkaip aprėpi visą erdvę, visą sceną, visus savo partnerius, tarp jų ir save, ir publiką. Toks sąmonės susiskaldymas, net nežinau kaip pavadinti. Ir dėl to tu nori dar kartą sugrįžti į sceną, dar kartą suvaidinti, nors nežinai, ar tau šiandien pavyks. Dėl to tu grįžti ir nemeti teatro“, – aistringai kalba jis.
Tik dabar iliuzijų į jį grįžti jis jau nebeturi. Prieš metus dar svarstė apie nedidelį vaidmenį kine, kuris jam buvo siūlomas, bet, pasirodo, jo kūrėjai patys galiausiai tokios minties atsisakė, nusprendę, kad bus negerai, jei jam, sergančiam vėžiu, pagal scenarijų reikės į šaltą vandenį lįsti.
„Atsisakė tai atsisakė, nors man scenarijus visai patiko. O dabar ar imčiausi kokio vaidmens? Kad jaučiuosi dar blogiau nei prieš metus ir žinau, kad geriau jau nebus“, – ramiai konstatuoja jis, labiausiai apgailestaudamas, kad dėl nusilpusio regėjimo net knygų nebegali skaityti.
„Yra kaip yra. Apie save aš jau kalbu būtuoju laiku, kaip apie beveik pasitraukusį iš šio gyvenimo žmogų, ir nieko čia nepadarysi“, – šiltai nusišypso jis, pakviesdamas dar kada nors jį būtinai aplankyti. Reikės taip ir padaryti. Juk švelniai apgavo, sakydamas, kad neturi ko papasakoti – svarbu tik, kad būtų, kas klauso.
