Atvirame interviu L. Petrauskas dalinasi savo patirtimi ir svarstymais apie rašytojo duoną.

- Lukai, kas tau yra rašytojas? Kaip apibūdintum šį žodį? Kada juo pirmąkart prisistatei?

- Rašytojas man yra ananasas su lėktuvais vietoj rankų.

Rašytojas man yra mąstytojas.

Jis abejoja.

Žino, kad yra kvailas, bet ir protingas.

Peržengia ribą.

Kažkiek niekina visuomenės bukumą.

Abejoju, ar kada nors natūralioje aplinkoje nepažįstamajam prisistačiau rašytoju.

Kol manęs neskaito milijonai, nežinau, ar esu rašytojas.

Jei manęs neskaito milijonai, vadinasi, nemoku rašyti taip, kad būtų įdomu žmonių smegenims.

Puikus tekstas – flirtas su skaitytojo pasąmone.

Seksas su žmogaus instinktais.

- Kaip paprastai prisistatai žmonėms? Kas eina po tavo vardo ir pavardės?

Esu Lukas Petrauskas – copywriteris. Rašau kūrybinius ir pardavimus skatinančius tekstus. Kaip galiu jums padėti?

- Tavo bibliografijoje – jau penkios knygos. Pradėjai nuo 17-kos. Dabar tau – 21-eri. Per metus parašai po daugiau nei pilną knygą. Kiek daugiausiai valandų be perstojo esi rašęs?

- Galbūt aštuonias valandas?

Bet, kalbant apie valandas –

ėmiau nemėgti laiko (kaip mato).

Rytais išsijungiu telefoną, o kompiuteryje nuolat esu išjungęs laikrodį.

Tam, kad atsipratinčiau tikrinti minutes kaskart, kai atrodo, kad lėčiau slenka laikas.

Laikrodžio tikrinimas kenkia laimei, produktyvumui.

Sakykime laikrodžiams ne.

Kaip ir alkoholiui, cigaretėms, rūbų apsipirkinėjimui, ir kitam mėšlui.

- Kada pirmą kartą supratai, kad negali nerašyti?

- Kai supratau, kad gyvenime daugiau nėra ką daugiau doro veikti, negu dirbti.

- Kas buvo tie pirmieji žmonės, įvertinę tavo talentą?

- Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijoje mokytojaujanti lietuvių kalbos mokytoja Raimonda Rumbinaitė.

Ji pasiūlė sudalyvauti esė konkurse. Nenoromis sutikau.

Mokytoja vertė kalnus, ar bent piliakalnius, kad mane pastebėtų, kad mano kūrybą publikuotų.

Žmonės, kurie skatina jaunus talentus, verti milijonų.

Iki šiol turiu tokių žmonių gyvenime, esu jiems dėkingas. Ačiū.

Vis pasvajoju, kad vieną dieną juos nustebinsiu kokiomis nors dovanomis.

Žmonės, kurie skatina jaunus talentus, verti milijonų.

- Pirmosios tavo knygos leidyklos nepriėmė, nes pasirodė per šiurkštu ir pernelyg drąsu. Kaip manai, ar tada jos buvo teisios? Ar šiandieninę visuomenę tikrai gąsdina toks atviras minčių reiškimo būdas, įvardijantis net ir pačius gėdingiausius, tačiau visiems universalius jausmus?

- Ir antrosios nepriėmė dėl šokiruojančio turinio.

Gal ir gerai.

Gal dar nemoku rašyti komerciškai patrauklaus turinio, dėl kurio leidėjai būtų finansiškai ramūs.

O gal jie suklydo.

Sprendimus priima ne leidyklos, o žmonės.

Žmonės klysta.

Bet nei „Vaga“, nei „Alma littera“, nei „Baltos lankos“ dar nebankrutavo.

Tai gal nesuklydo.

Klausimas pamąstymui: kodėl gamtos mylėtojai nepuola knygynų, kad tiek medžių kasmet (kad ir netiesiogiai) paverčia nebemedžiais?

- Pirmąją knygą „Akiniai nuo mėnulio“ išleidai savo lėšomis. Kokį pasisekimą ji turėjo tada, kai dar buvai mažai žinomas kūrėjas?

- Pardaviau gal du šimtus penkiasdešimt knygų. Čia, skaitosi, du tiražus. Ačiū skaičiusiems.

- Kas tau padėjo išleisti kitas keturias knygas?

- Gal aš.

- Kurią iš savo knygų pavadintum pačia atviriausia, tavo asmeninių išgyvenimų prasme?

- Penktąją „Avis kuri sako aūū“.

Bet man yra dvidešimt vieneri, esu užaugintas tėvų, turiu maisto, pastogę... Mano asmeniniai išgyvenimai neypatingi. Neutralūs įvykiai, apipinti interpretacijomis ir emocijomis. Dėl šių apipynimų kiekvienas sau esame pasaulio centras. Ko tik žmogus neprisigalvoja.

- Kokia yra pagrindinė tavo skaitytojų auditorija?

- Nežinau. Gal mėgstanti atvirai, „net“ jei tai gali įžeisti? Nežinau. Negalvojau apie tai. Bijau pameluoti.

- Pamenu, kad parduodamas pirmąsias savo knygas ant kiekvienos jų tu parašydavai po unikalų linkėjimą, sentenciją kiekvienam pirkėjui. Kuo tau svarbus asmeninis santykis su skaitytojais?

- Kai niekas neapsiima knygos leidyba ir platinimu, o tai daryti turi pats, kiekvienas skaitytojas tampa brangus. Tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Kartais pagalvoju, kad man pasisekė, jog leidyklos neišleido mano knygų.

Daug išmokau. Tapau nuolankesnis. Alkanesnis.

- Knygų tinklas Vaga apibūdino tavo rašymą kaip „savotišką saviterapiją, savęs ieškojimą ir norą pažinti savo jausmus“. Ar dažnai sulauki atgarsių, kad tavo knygos padėjo susigaudyti savo jausmuose?

- Ačiū UAB „Medipresa“, kad padėjo išplatinti knygas po knygynus!

Sulaukiu. Padėkoja, kad kuriu atvirai, tiksliai reiškiu vidinius išgyvenimus, jausmus. Man patinka iš oro nulipdyti sniego senį. Keliais žodžiais perteikti chaosą.

- Anksčiau tu buvai labai aktyvus feisbuke, taip pat ir instagrame: dažnai rašydavai trumpas sentencijas. Kodėl pastaraisiais metais socialiniuose tinkluose tapai tylesnis?

- Nebenoriu būti matomas. Atpažįstamumas – nereikalinga našta. Bent kol kas taip atrodo. Be to, sukuosi profesiniame gyvenime. Kaluosi pinigus. Ne dėl to, kad man jų reikia. Tiesiog. Įdomu. Kaip ir sakiau – apart darbo, gyvenime daugiau nėra ką doro veikti. Bet kada galiu apsigalvoti ir išvykti į Italiją, ir, nežinau, kažką ten daryti. Nežinau.

- Ar knygų rašymas šiuo metu yra pagrindinis tavo darbas? Kokiomis kitomis veiklomis / darbais pripildai savo kasdienybę?

- Pagrindinis mano darbas – kūrybinių ir pardavimus skatinančių tekstų rašymas. Užima apie šešiasdešimt valandų per savaitę. Jei ne nuo knygų rašymo ir skaitymo nuvargusios akys, gal aštuoniasdešimt išlaužčiau. Eh, kvailos akys.