Kaip skelbiama pranešime spaudai, kūrėjai nagrinėja neišsemiamą manipuliacijos temą, kurios pavyzdžių sėmėsi iš asmeninės patirties, aplinkinio gyvenimo. Repeticijų metu scenoje komanda apsistojo ties emociniu šantažu. Visiems komandos nariams, nuo Lietuvos iki Prancūzijos, ši tema atrodė svarbi, pažįstama ir aktuali: išnaudojimo scenarijai darbo rinkoje, statuso, visuomenės normų, asmeninių baimių ir svajonių „spąstai“ nuolat pričiumpa ir pagrindines spektaklio veikėjas.
„Kaukė tuo pat metu ir uždengia, ir atidengia, kuria ir yra kuriama, naikina ir saugo – ne veltui jos istorija siekia žmonijos priešistorę“, – rašė prancūzų literatūros kritikas, istorikas ir filosofas René Girard‘as. Žmogaus dvilypumo, komplikuotų tarpusavio santykių atspindėjimui itin tiko objektų ir kaukių teatro žanrai.
Meninę „Spąstų“ formą įkvėpė kaukės simbolio įvaizdis ir jo interpretacijos lietuvių dailininko, grafiko Stasio Eidrigevič̌iaus ir čekų filmų kūrėjo, paties save tituluojančio siurrealistu, Jano Švankmajerio darbuose. Abiejų kūriniuose daiktai, objektai tarsi pratęsia vaizduojamus žmogaus veidus, vienu vaizdiniu papasakoja to žmogaus istoriją, atskleidžia jo vidinę būseną.
„Kūrybinio proceso metu ir mes žaidėme su objektais, iš kurių kuriamos ir mūsų kaukės. Jomis tampa segtuvas, dokumento lapas, kavos puodelis ar tiesiog cukrus, simbolizuojantis labai saldų, visiems įtikti besistengiantį žmogų“, – sako aktorė Kristina Mauruševičiūtė. Spektaklio kūrėjoms buvo įdomu panagrinėti, kaip daiktai virsta personažais, metaforomis, įvaizdžiais, kaip per juos galima atskleisti atsiminimus ir žmonių likimus.
Tačiau žvelgia į tai su šypsena: „Nesiekiame analizuoti sudėtingų situacijų ar sukrėsti žiūrovo – labiau norime atkreipti dėmesį į kaukes, kurias mes keičiame kiekvieną dieną, ir šiek tiek iš to pasijuokti“, – pranešime spaudai kalba spektaklio režisierė Jūratė Trimakaitė.
J. Trimakaitė, baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, studijavo lėlių ir objektų teatrą Prancūzijoje, žymioje Šarlevilio lėlių teatro mokykloje. Pasak jos, Prancūzijos lėlių ir objektų teatras turi stiprias tradicijas ir savitą braižą, o menininkai puikiai valdo įvairias technikas.
Prancūzijoje susiformavo Jūratės kūrybinės grupės branduolys, kuris talkino ir spektaklyje „Spąstai“: scenografė, dailininke Cerise Guyon, pasitelkusi kasdienius biuro daiktus sukūrė originalias kaukes, originalią muziką sukūrė kompozitoriaus Thomas Demay, šviesas – dailininkas Felix Bataillou.
„Spąstai“ kuriami pasitelkiant ne tekstines, o vizualias priemones ir pasižymi Lietuvoje nauja menine forma, todėla, anot kūrėjų, turėtų sudominti žiūrovus, nebijančius drąsių teatrinių eksperimentų.
Po spektaklio pristatymo Kaune vienas žiūrovų rašė: „Paraiškos, deadline‘ai, ataskaitos, viešieji pirkimai ir baisi baisi bosė. Nulis dialogų (ir dialogo) ir žmonės – bylos. Malonu ir kartu skaudu pasižiūrėti į realybę patogiai atsimetus pirmoje eilėje“.
Spektaklio kūrėjos pastebi, kad „Spąstai“ lengvai randa atgarsį jaunų žmonių sąmonėje – jiems patraukus šiek tiek siurrealistinis, šmaikštus spektaklio „tonas“. Itin palankiai spektaklį įvertino ir užsienio šalių – Italijos, Ukrainos ir Prancūzijos – publika: visi žiūrovai mielai dalijosi savo įspūdžiais, patyrimais, prisiminimais, kuriuos jiems suteikė vizualus spektaklio naratyvas.
Kūrėjos mano, kad „Spąstuose“ žiūrovai nesunkiai atpažins jei ne save, tai kolegą ar situaciją, kurią, galbūt, teko patirti. Bet siekia, kad ši akistata sukeltų tik šypseną ir apsaugotų nuo patekimo į „spąstus“ ateityje.
Spektaklis „Spąstai“ Vilniuje bus rodomas vasario 28 d. 19 val. „Menų spaustuvėje“.
