Originalios diskusijos

C. Chatrianis pirmiausia pristatė jubiliejui skirtą naujovę „On Transmission“, kviesiančią gilintis į kino esmę ir prigimtį. Septyni pasaulinio garso režisieriai, skirtingais laikotarpiais formavę Berlinalės veidą, pasirinko po vieną režisierių, su kuriuo norėtų diskutuoti apie kiną. Diskusijos pamatu taps tarpusavyje sąveikaujantys dueto filmai, sukurti skirtingais jų kūrybinių biografijų laikotarpiais.

2017 m. Auksinio lokio apdovanojimą už filmą „Apie kūną ir sielą“ (2017) pelniusi vengrų režisierė Ildikó Enyedi pokalbiui pasirinko savo tautietę režisierę Zsófią Szilágyi ir jos juostą „Viena diena“ (2018). Nuolatinė Berlinalės režisierė, prancūzų kino meistrė Claire Denis, savo filmui „35 stikliukai romo“ (2008) į draugiją pasikvietė bendrataučio režisieriaus Olivierio Assayaso juostą „Irma Vep“ (1996). 1993 m. ir 1996 m. Auksinio lokio apdovanojimą pelnęs taivaniečių kilmės režisierius Ang Lee savo filmui „Kuprotas kalnas“ (2005) pasirinko japonų režisieriaus Hirokazu Kore-edos ir jo filmo „Po gyvenimo“ (1998) kompaniją. Ilgametis Berlinalės ir Scanoramos režisierius švedas Roy Anderssonas kaip visada pasielgė netikėtai, dialogui su savo juosta „Švediška meilės istorija“ (1970) pasirinkęs savo tautietės Niki Lindroth von Bahr keturis trumpametražius filmus. Tai tik keturi charizmatiški duetai, tačiau norėtųsi tikėtis, kad originalus Berlinalės rengėjų sumanymas praturtins kino lauką ne mažiau originaliomis įžvalgomis apie kino meną.

Didžiojo konkurso permainos

Jau senokai kuluaruose ir atvirai silpnąja Berlinalės grandimi buvo įvardijama konkursinė programa, ironiškai klausiant, kodėl įdomiausi festivalio filmai atsiduria paralelinėse programose. Visiems gerokai pabodo filmų politinės ir socialinės reikšmės, o ne meninės vertės akcentavimas. Tai dažnai versdavo įtempti atmintį, bandant prisiminti praėjusių metų laimėtojus, o juos prisiminus iš naujo nustebti.

Kantrybės taurę perpildė 2018 m. žiuri sprendimas Auksinį lokį skirti kontroversiškam Adinos Pintilie filmui „Neliesk manęs“ (2018), demonstratyviai ignoruojant stipriausius konkursinės programos kūrinius, tarp jų ir vokiečių režisieriaus Christiano Petzoldo „Tranzitą“. Ekspertai, vertintojai ir žiūrovai neretai keisdavosi tulžingomis pastabomis apie eilinį kartą nevykusį konkursą.

Šiais metais vilčių teikia ir naujojo vadovo noras suteikti būsimajam konkursui eksperimentinės energijos, atsisakyti nereikalingų priedėlių (kad ir kulinarinio kino programos, kuri dažnai keldavo nuostabą). Dvi konkursinės programos turėtų padėti aprėpti platųjį pasaulio kino lauką, kuriame atsispindėtų klasikos tradicija ir naujų kelių ieškojimas.

Nepaisant permainų, didžiausia intriga lieka pagrindinė konkursinė programa, kurioje šiais metais išsirikiavo 18 filmų iš 18 šalių – 16 jų festivalyje švęs savo pasaulines premjeras. Joje skamba Sally Potter, Christiano Petzoldo, Philippe’o Garrelio pavardės. Šalia jų išvysime ir didelius lūkesčius keliančią rusų režisieriaus Iljos Kryžanovskio galingo sumanymo dalį „DAU. Nataša“ ir naująją garsiojo Alfredo Döblino romano „Berlynas. Aleksandro aikštė“ ekranizaciją (rež. Burhan Qurbani). Taigi, didysis konkursas vilioja ne tik pavardėmis, bet ir galimais atradimais. Programos žiuri pirmininko Jeremy Ironso aktorinė biografija, neleidžianti abejoti pagarba aukščiausioms meistrystės dimensijomis, taip pat turėtų tapti svaria laukiamos kokybės atrama.

Smalsumą kursto ir konkurso eksperimentų bei naujų kino formų erdvė „Encounters“, kurią atvers beveik keturių valandų trukmės rumunų režisieriaus Christi Puiu filmas „Malmkrogas“. Festivalio meno vadovas tikina, kad po aistringos atrankos programoje išsirikiavo 15 filmų, skirtingai liudijančių kino gyvybingumą. Pasak jo, režisieriai įvairiai interpretuoja kino galimybes, ne atkurdami pažįstamus pasaulio vaizdinius, o suteikdami jiems naujas formas. Geriausią šios programos filmą rinks trijų žmonių žiuri.

Kino balsai už konkurso ribų

Intriguoja atsinaujinusios paralelinės programos „Forum“ ir „Panorama“, jungiančios skirtingus pasaulio kino kontinentus, ir galimybė išgirsti jaunus balsus paralelinėje programoje „Generation“. Konkursines programas lydės pripažintų kino meistrų darbai paralelinėje sekcijoje „Berlinale Special“, kurioje šiais metais bus pristatytas ir naujausias šiandieninę politinę situaciją Lenkijoje aštriai kritikuojančios Agnieszkos Holland filmas „Šarlatanas“, ir kompozitoriaus Jóhanno Jóhannssono dokumentinė juosta „Paskutinieji ir pirmieji žmonės“ su Tilda Swinton pasakotojos vaidmenyje, ir kita Kryžanovskio eksperimento dalis „DAU. Degeneration“. Tikriausiai visiškai kitą kino supratimo pusę atskleis aktorius Johnny Deppas režisieriaus Andrew Levitas juostoje „Minamata“.

Netrukus pamatysime, ar šie pokyčiai ir jų nevienareikšmiškumas taps atsinaujinusios Berlinalės stiprybe ir paklos naujus kino atskleidimo bei vertinimo pamatus. Kino bendruomenei teks suteikti laiko naujajai Berlinalės vadovybei realizuoti savo idėjas, kurių vertę ne visada apibrėžia tik laimėjimai.