Dėl LNDT pastato rekonstrukcijos pokalbį rengianti teatrologė Daiva Šabasevičienė pakvietė Juozą pasikalbėti savo namuose. Kupinas entuziazmo jis pasakoja apie teatrą, kostiumus ir užkulisinius dalykus, nutikusius prieš 30 metų.
„Aktorės net balsą pakeisdavo, kai apsivildavo mano kurtą kostiumą, nesvarbu, kad jis iš pliušinių užuolaidų buvo pasiūtas“, – atsimena menininkas ir pasakoja, kad tuomet visur buvo skurdas – labai trūko audinių, bet nuotaika buvo pakili ir buvo daug bohemos teatre. Dėl triukšmingų vakarėlių šalia teatro gyvenę kaimynai menininkams kviesdavo policiją.
Į teatrą Juozą Statkevičių pakvietė jaunos aktorės, kuriančios vaidmenis spektaklyje „Orkestras“ (režisierius Artūras Valudskis). Juozo kostiumus jos jau buvo pastebėjusios „Madų dienose“, kur dailininkas laimėjo prizą. Toliau sekė Oskaro Koršunovo nemirtingoji „Senė“, „Senė 2“, Gintaro Varno unikalūs spektakliai.
Tai buvo laikas, kai teatre trūko medžiagų, iš kurių galima būtų kurti kostiumus. „Nebuvo ką valgyti, bet gyventi kaip nori niekas negalėjo uždrausti.“ Sieloje Juozas niekada nebuvo „tarybinis“. Ir realybėje jis turėjo džinsus, nes turėjo tetą Amerikoje.
„Man buvo bepigu vaidinti kažką, ir galiu persižegnoti: nežinojau, kas buvo ta tarybinė sistema. Buvau tiek nuplaukęs į grožį, į meną, man buvo įdomu žurnalai, mados. Būdamas teatre svajojau būti aktoriumi, bet nesijaučiau nei gražus, nei įdomus, todėl savo talentą padaryti kitus gražiais iš visos širdies atidaviau aktoriams. Dabar esu labai laimingas, nes teko tiek įdomių darbų, tiek aktorių, spektaklių, vaidmenų, kad, rodos, ir pats vaidinau, dainavau ir šokau. Esu laimingas, kad mano profesija labai reikalinga. Man visad buvo labai svarbu, ko nori režisierius, nes jis yra svarbiausias spektaklyje, o po to jau eina aktoriai, scenografai, kostiumų dailininkai,“ – sako Juozas Statkevičius.
„Aš ne tik kostiumus kurdavau, bet ir parodydavau, kaip jais apsivilkus vaidinti. Rimantė Valiukaitė visad juokdavosi, kad Juozas parodo ir kaip atsistoti, ir kaip ranką pakelti, kaip vaidinti“.
„Stengiausi būti pastebėtas, dariau, kad pačiam būtų įdomu, ir niekada neuždirbau iš teatro, o tik viską ten tempdavau. Bet kam tai rūpi? Man rūpėjo ir rūpi,“ – nuoširdžiai atvirauja Statkevičius. Dailininkas atsimena, prasimanydavo įvairias kostiumų detales iš senų audinių, užuolaidų ar striukių, kurias atsiųsdavo iš Amerikos. Netgi iš silkių dėžučių! Liemenes – iš teatre rastų sagų. Dailininkas stengėsi kiekvienam aktoriui pritaikydavo kostiumą pagal jo charakterį.
Visą pokalbį išklausyti galite čia.
