Šis neapykantos virusas tapo legalizuotas Lietuvai atgavus nepriklausomybę – ir susidaro įspūdis, kad kasmet jo nešiotojų tik daugėja. Nes tai madinga, nes viešojoje erdvėje tai regime kasdien. Jeigu žuvis pūva nuo galvos, tai gal valdžia ir ketvirtoji valdžia ir yra ta žuvies galva, „užduodanti“ puvimo (arba antipuvimo) toną.
Priešingas jausmas neapykantai būtų apykanta, kai mes apkenčiam, bandydami iš paskutiniųjų neparodyt neapykantos. Apykanta – tai kita neapykantos pusė, tai pakantumas pro sukąstus dantis. Ši būsena Lietuvoje irgi vyraujanti – kita vertus, jeigu nesugebama elementariai mylėt ir gerbti, tai apykanta tarsi truputį geriau negu atvira neapykanta.
Vyraujančių santykių mados sukuria savaimines švytuokles ir nelengva paskui iš jų išeiti; tada jau jos diktuoja elgesį, į žaidimą įtraukdamos vis naujus heiterius. Ar galima su tuo kovoti, ar reikia? Ar tai nėra/nebūtų dar vienos „humaniškos“ neapykantos forma – imti nekęsti nekenčiančių?
Paprasčiau gal būtų nereaguoti į šią švytuoklę „neapykanta-apykanta“, o pradėti galvoti apie meilės/pagarbos/atjautos stygių mūsų post'trauminėj visuomenėj ir viso jo gydymą. Ir apie kitokios švytuoklės kūrimą.
Jei, tarkim, įsisiūbuotų aukštesnės prabos švytuoklė – kaip alternatyva neapykantai, tai būtų brandus atsakas aklo pykčio demonams, karaliaujantiems ir griaunantiems valstybę ne tik anoniminių komentuotojų leidžiamose srutose, bet ir analogiškoje politikų ar žurnalistų veikloje.
Manding galėtų atsirasti santykių mada „Pabandykim Lietuvą kurti iš naujo, šįkart be srutų ir neapykantos!“ Tik kas galėtų tokią madą užkurti? Galbūt sąmoningesnių „šventų karvių“ pulkelis iš popso viešpatijos – tarkime, A. Mamontovas, M. Mikutavičius, A. Kaušpėdas, J. Šeduikytė, Jazzu ar pan. Taipogi šios misijos imtis pajėgtų ir kiek kitokio mąstymo ar net bendravimo madas diktuojantys (neapykantos virusu neužsikrėtę) žurnalistai – E. Jakilaitis, A. Tapinas... Rašytojai, dailininkai, režisieriai irgi galėtų/turėtų imtis šios ar panašios misijos, kaip tarkim S. Geda ar Just. Marcinkevičius anuometinio Sąjūdžio judesy; tik menininkų balsas šiais influencerių laikais lyg ir mažiau kyla į dangų. Ypač į provincijos dangų.
Šiaip ar taip – jaučiamas ilgesys naujo Sąjūdžio. Idėjinio, moralinio, esančio virš politikos ir priverčiančio net ir politikus reaguoti, atsižvelgti, neužspringti savo srutose, trykštančiose iš lietuviškų pykčio „Grigeo“ vamzdžių.
