Paskutinį sausio vakarą „Compensa“ atrodė it labai plačios giminės susitikimas. Susirinkusiųjų amžiaus amplitudė išties buvo labai plati. Vieni su OMD muzika užaugo ir jau užaugino vaikus ar net anūkus, kiti su grupės kūryba susipažino tik tada, kai pastarieji jau buvo išsibūrę (tarp 1996-ųjų ir 2006-ųjų). OMD muziką galima pavadinti universalia ir tai akivaizdžiai matyti iš to, kiek bilietų buvo parduota į keturiasdešimtmečio turo po Europą koncertus. Likus dviem dienoms iki koncerto Vilniuje, pasirodymai Taline, Krokuvoje, Varšuvoje, Stokholme, Malmo, Kopenhagoje, Briuselyje, Utrechte ir Paryžiuje jau buvo išparduoti. „Compensoje“ vietų liko tik balkone.
OMD Vilniuje apšildė Rimas Šapauskas, kurio išstojimą, deja, teko praleisti, bet bičiuliai minėjo, kad į koncertą ateiti anksčiau buvo verta.
Kalbant apie techninę dalį, labiausiai nustebino sėdimos vietos. Na, kas į tokius koncertus ateina pasėdėti... Vos užlipę ant scenos OMD paragino žiūrovus atsistoti, bet stovėti tarp kėdžių eilių nei patogu, nei prasminga. Siekdami išgauti bent kokį judesį, daugelis tiesiog lingavo (kaip per giminių balių), bet tokia linksmybė, kokios nusipelnė atlikėjai, virė tik balkone – bent ten žiūrovai naudingąjį plotą išnaudojo pagal paskirtį.
Apskritai sėdimas vietas tokio žanro koncertuose laikau ypač ydingu dalyku. Šokių muzika (o didžioji OMD kūrybos dalis tokia yra) turi kurti fizinį ryšį tarp atlikėjo ir žiūrovo (dalyvio?), tik tokiu atveju pasirodymas pasiekia tikslą. Į tokį koncertą einama ne tik tikintis kažką gauti, bet ir duoti – aš tikrai tikiu, kad tokia interakcija yra būtina.
Šį kartą žiūrovai turėjo prisiimti pasyvių stebėtojų vaidmenį (nors vargu ar patys to norėjo) – tu man duodi, o aš imu ir vertinu, kritikuoju. Nuo to, manau, pasirodymas smarkiai nukentėjo. Džiugu bent dėl to, kad Andy McCluskey nuo scenos paraginus visus atsistoti didžioji dauguma tikrai pakilo nuo kėdžių ir patogų stebėjimą iškeitė į mažiau patogų, bet įdomesnį ir aktyvesnį santykį su atlikėjais.
Visą koncerto grojaraštį galima pavadinti tikru desertu tiems, kurie OMD atpažįsta iš jų pirmojo egzistencijos raundo – 1978–1996 metų. Prieš koncertą duotame interviu grupės lyderis minėjo, kad ant scenos tikrai nuskambės tokie legendiniai kūriniai, kaip „Souvenir“, „Pandora's Box“, „Tesla Girls“, „Enola Gay“, „If You Leave“, „Sailing On The Seven Seas“. Verta paminėti, kad biso metu nuskambėjo ir žiūrovų (bent jau balkone) prašyta „Electricity“, užbaigusi visą koncertą.
Atvirai pasakius, nesu naujųjų grupės kūrinių gerbėja ir, nors patys OMD tvirtina, supratę galį kurti gerą kokybišką muziką, man dabartiniai kūriniai šiek tiek primena geresniais aparatais bandomus pergroti senuosius...šių dienų kontekste jie nebeatrodo nei aktualūs, nei estetiškai vertingi. Dėl šios priežasties labai nudžiugau, kad senieji OMD kūriniai mainėsi su naujaisiais, todėl neteko patirti to tuščiai praleisto laiko, kai grupė, pristatinėdama naujausią kūrybą, be pertraukos sugroja visą naujai išleistą albumą.
Asmeniškai aš pasigedau tik dviejų labai mylimų kūrinių iš grupės pop muzikos periodo – „Milky Way“ (visiškai nesupratau, kodėl jis nebuvo sugrotas, juolab, kad pats A. McCluskey LRT duotame interviu prisipažino šį kūrinį laikantis geriausiu savo darbu) ir svajingo „Dream of Me“. Bet, ką gi, po pasisekusio koncerto OMD pažadėjo netrukus į Lietuvą dar grįžti. O pažadų laužyti juk nevalia, juolab, kad grupės klavišininkas Paulas Humphreys yra vedęs lietuvę.
O dabar – ar verta būtų eiti į OMD koncertą dar kartą, jei jie nuspręstų sugrįžti? Sau į šį klausimą galėjau atsakyti tik koncertui pasibaigus, nes prieš jį iki pat paskutinės minutės dvejojau, ar tikrai noriu juos išgirsti praėjus keturiems dešimtmečiams nuo grupės susibūrimo. Nors OMD kūryba mane labai domina dar nuo ankstyvos paauglystės ir apie koncertą sužinojau iš karto apie jį paskelbus, eiti į gyvus legendinių grupių pasirodymus ne visada drąsu. Laikas neaplenkia nė vieno ir dažniausiai tokiuose koncertuose išgirsti ir pamatai ne tai, ką tikėjaisi išvysti, namuose žiūrėdamas prieš trisdešimt metų pagamintus muzikinius klipus.
Tai štai, šį kartą bijoti nebuvo ko – OMD vokalisto balsas buvo bemaž toks pat kaip klausant na, gerai, ne pirmo, bet bent jau trečio albumo. Judesiai irgi mažai skyrėsi nuo matytų praeito amžiaus vaizdo įrašuose. Laikas, dažnai toks negailestingas pramogų pasaulio atstovams, OMD nepalietė. „Compensoje“ jie skambėjo beveik taip, kaip 1981-aisiais Karališkajame „Drury Lane“ teatre. Ir dėl šios priežasties iš koncerto išėjau laiminga. Gera žinoti, kad yra neprarandamų dalykų.
