„Baltasis“ Oskaras tamsėja
Amerikiečiai visada buvo labai jautrūs rasinio nepakantumo proveržiams tiek gyvenime, tiek ir filmuose. Pakanka prisiminti, koks skandalas Jungtinėse valstijose kilo 2015-aisiais, kai paskelbus Oskarų nominacijas, buvo susizgribta, jog svarbiausiuose nominacijose nėra nė vieno afroamerikiečio.
Kilus negatyviam rezonansui dėl „Baltojo Oskaro“ Akademijos vadovai viešai atsiprašė ir pažadėjo ateityje šios klaidos nebekartoti. Ir iš tikrųjų „pasitaisė“: jau kitąmet režisieriaus Barry Jenkinso drama „Mėnesiena“ su pagrindiniais veikėjais afroamerikiečiais gavo Oskarą kaip geriausias metų filmas, o dar po metų geriausiu filmu tapo „Žalioji knyga“ (abiejuose filmuose pagrindinius vaidmenis suvaidinęs juodaodis aktorius Mahershala Ali gavo Oskarus kaip geriausias metų aktorius). O pernai Akademija, daug metų ignoravusi juodaodį režisierių Spike‘ą Lee, pagaliau ištaisė dar vieną „istorinę klaidą“ – jis pagaliau gavo Oskarą už scenarijų savo filmui „Juodaodis iš Kukluksklano“
Todėl dabar galime būti ramūs – afroamerikiečių Oskarų nominacijose tikrai nepritrūks. Svarbu tik, kad pernelyg uolus „rasinio pariteto“ užtikrinimas nevirstų vien formaliu naujos tvarkos paisymu.
#Metoo skandalai nesiliauja
Be triukšmingų feminisčių protestų dabar, regis, neapsieina joks rimtesnis kino renginys. Ši tendencija paūmėjo 2012 m., kai per Kanų kino festivalio atidarymą aktyvistės įteikė direkcijai protesto laišką su labai konkrečia pretenzija: „Kodėl konkursinėje programoje nėra nė vieno moters režisierės filmo?“.
Šį demaršą Kanų festivalio direktorius Thierry Fremaux tąsyk atrėmė ramiai, pareiškęs, kad neima į konkursą silpno filmo tik todėl, kad jos autorė yra moteris: „Negalima reikalauti būtinų kvotų moterims, seksualinėms mažumoms ar atskiroms šalims bei regionams. Kad pakliūtų į Kanų konkursą, filmas privalo atitikti meninį festivalio lygį“.
Bet peticija neliko be atsako: po dviejų metų Kanų konkurse tarp 18 konkursinių filmų buvo du moterų režisuoti kūriniai (japonės Naomi Kawase drama „Sutramdyk bangas“ bei Didžiuoju prizu apdovanoti italės Alice Rohrwacher „Stebuklai“) ir pažadėta daugiau dėmesio skirti silpnosios lyties diskriminavimo problemai.
Šiemet vos paskelbus Oskaro nominacijų sąrašus, kovotojos už moterų teises vėl sujudo, nes nominacijoje už geriausią režisūrą pasigedo moters pavardės. Moterų tarp geriausių režisierių šiemet tikrai nėra, bet moters sukurtas filmas „Mažosios moterys“ nusipelnė šešių nominacijų, o jose Greta Gerwig figūruoja kaip geriausia scenaristė.
Prieš dvejus metus jos sukurta drama „Lady Bird“ (mūsų platintojai net nepasivargino paieškoti pavadinimui lietuviško atitikmens) taip pat buvo nominuota penkioms Oskaro statulėlėms, įskaitant už geriausią režisūrą, bet tąsyk Gretai Gerwig nebuvo lemta tapti antrąja moterimi, gavusią Oskarą už režisūrą (vienintelė šios nominacijos nugalėtoja tebelieka Kathryn Bigellow už karinę dramą „Išminuotojų būrys“).
Aktyvistės žino, kas kaltas dėl tokios, jų manymu moteris diskriminuojančios padėties. Tiesiai šviesiai ją įvardijo paauglėms skirto žurnalo „Teen Vogue“ apžvalgininkė Jill Gutowitz: „Kol Kino akademiją valdo vyrai, moterys ir spalvotieji, kaip ir anksčiau, bus engiami“.
Šiųmečiai Oskaro rekordininkai
Daugiausia Oskaro nominacijų – vienuolika – šiemet turi „Džokeris“. Po dešimtį turi dar trys filmai – „Vieną kartą Holivude“, „Airis“ ir „1917“.
JAV kompozitorius Johnas Williamsas tapo Oskaro nominacijų rekordininku. Šiemet už muziką filmui „Žvaigždžių karai. Epizodas IX. Skaivokerio iškilimas“ jis nominuojamas jau 38-ą (!) kartą. Penkis Oskarus jis jau turi (už „Smuikininką ant stogo“, „Nasrus“, pirmuosius „Žvaigždžių karus“, „Ateivį“ ir „Šindlerio sąrašą“).
Už karinę dramą „1917“ nominuotas operatorius Rogeris Deakinsas Oskarui buvo nominuotas 13 kartų (nuo „Pabėgimo iš Šoušenko“) ir tik užpernai pagaliau šį prizą gavo už „Bėgantį skustuvo ašmenimis 2049“ (rež. Denis Villeneuve‘as). Visuose Oskarui nominuotuose filmuose Rogeris Deakinsas demonstravo aukščiausią operatorinio meistriškumo klasę, bet „1917“ pranoko pats save, nes šią karinę dramą nufilmavo vieno kadro principu (taip apibūdinami filmai, kurie nufilmuoti praktiškai nesinaudojant montažu, kai kino kamera nesustodama juda nuo pirmo filmo kadro iki paskutinio). Rogeris Deakinsas tai daro ne pirmasis, bet karinio filmo su masinėmis mūšių scenomis taip tikrai dar niekas nefilmavo.
„Netflix“ jau nebe autsaideris
Pastebimai sustiprino savo reputaciją ir pozicijas kine internetinė platforma „Netflix“. Dar visai neseniai – 2018-aisiais – Kanų kino festivalio direktorius Thierry Frémaux kategoriškai atsisakė į konkursines programas priimti kelis filmus, kuriuos pristatė garsi internetinė platforma „Netflix“.
Svarbiausias motyvas suprantamas: pagal seniai patvirtintą festivalio reglamentą į pagrindines programas neįtraukiami filmai, sukurti televizijai. Antras argumentas prancūzams taip pat svarbus: festivalyje parodyti filmai vėliau turi pasirodyti (nors trumpam) šalies didžiuosiuose ekranuose.
Kategorišką ir nepajudinamą poziciją šiuo klausimu užėmusi festivalio vadovybė buvo nepermaldaujama. Bet šventa vieta, kaip sakoma, tuščia ilgai nebūna. Kanų atmestus filmus mielai priglaudė konkurentai, ir rugsėjo pradžioje visi „atstumtieji“ susilaukė premjeros Venecijoje. o meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuaróno filmas „Roma“ tapo ne tik garsiausia festivalio puošmena, bet ir buvo apdovanotas geriausio filmo prizu Auksinis liūtas. Pernai „Roma“ Oskarų varžytuvėse susilaukė net dešimties nominacijų ir laimėjo tris paauksuotas statulėles (dvi iš jų laimėjo Alfonso Cuarónas – kaip geriausias režisierius ir operatorius).
Šiemet dėl Oskarų varžosi net aštuoni skirtingų žanrų „Netflix“ filmai: dokumentiniai „Amerikos fabrikas“ (American Factory), „Demokratijos pakraštys“ (The Edge of Democracy ) ir „Gyvenimas mane nugalėjo“ (Life Overtakes Me), bei du animaciniai „Aš netekau savo kūno“ (J'ai perdu mon corps) ir „Klausas“.
Įspūdingai atrodo ir trys „Netflix“ vaidybiniai filmai – Martino Scorsese‘s „Airis“ turi dešimt nominacijų, Noah Baumbacho „Vedybų istorija“ – šešias, o Fernando Meirelleso „Du popiežiai“ – tris (įskaitant nominacijas už geriausius vaidmenis pagrindinių vaidmenų atlikėjams Jonathanui Pryce‘ui ir Anthony Hopkinsui).
Viso „Netflix“ šiemet turi 24 nominacijas – absoliutus rekordas.
Mergaitės „valdo“
Kol savo vertę žinančios brandžios moterys aktyviai reikalauja lygių teisių (o iš tikrųjų gal net ir viršenybės) vyrų valdomoje kino industrijoje, paauglės puikių rezultatų pasiekia, regis, be ypatingų pastangų. Nenustebčiau, jeigu iš šešių „Mažųjų moterų“ nominacijų nemaža dalis pavirstų realiais apdovanojimais. Nes šis filmas atspindi vis labiau ryškėjantį Holivudo sugrįžimą iš komiksų pasaulio ar neseniai populiaraus moterų-supermenių kino prie tradicinių vertybių.
Ką gali žinoti – gal pati naujausia Louisos May Alcott dar 1868 metais parašyto romano ekranizacija suformuos aktualų meanstream‘ą. Juk ir už Holivudo sienų esančiame pasaulyje vis ryškiau „valdo“ mergaitės: ir politikoje (Greta Thunberg), ir muzikos versle (aštuoniolikmetė Billie Eilish ką tik triumfavo Grammy apdovanojimuose su penkiais muzikiniais prizais).
P.S. Nedaug dėmesio skyriau „Džokeriui“, karinei dramai „1917“ ir Quentino Tarantino filmui „Vieną kartą Holivude“. Bet juk jie ir taip bus pagrindiniai favoritai.
Galų gale, Oskarai – tai tik dar viena loterijos rūšis. Starto linijoje nugalėti gali visi. Bet finišą pasiekia ne kiekvienas.
