Giedre, Marinos Abramovič projektai pasaulyje garsūs ne tik dėl meninės prasmės, siunčiamos žinutės, bet ir balansavimo ties fizinių galimybių riba. Ją viena savo mokytojų pasirinko garsioji Lady Gaga, kitos išskirtinės asmenybės. Kaip ten patekote jūs?
Agentūroje daug dirbame su menininkais. Tapyba, fotografija, skulptūra – kaip ir viskas aišku, kas tai yra, o performanso menas man buvo neįkandamas. Ne teatras, ne vaidinimas – kas? Pas mus jau keletą metų kūrybininke dirba performanso menininkė Inga Galinytė, kartą, kai kalbėjomės, prisipažinau, jog šio žanro neperprantu net ir paskaitinėjusi literatūros. Ji pasiūlė: „Marina Abramovič daro atvirus workshop’us, pabandyk patekt.“ Kūrybinės dirbtuvės, ištobulintos per keturiasdešimt Marinos Abramovič darbo metų, skirtos menininkams, kad paruoštų juos ilgam performansui. O aš – ne visai iš šios srities. Bet diskusija baigėsi tuo, kad užpildžiau registracijos formą, parašiau motyvacinį laišką ir spustelėjau „submit“ – „pateikti“, po gerų pusantrų metų gavau atsakymą, kad yra viena vieta. Gal noriu? Ir aš norėjau – visiškai nenutuokdama, kas tenai laukia.
Ir atsidūrėte kažkur Graikijoje, „viduryje niekur“?
Peloponeso teritorijoje, kalnuose, ten, kur tėra vienkiemis, vienas asilas, dvi kiaulės, kažkiek vištų. Iš ten niekur nenueisi, nes nėra kur. Pirmiausia atimami visi įrenginiai – kompiuteriai, telefonai, taip pat pertekliniai higienos reikmenys, šis momentas man buvo labai sunkus. Kai kurie žmonės padeda telefoną į šoną, pavyzdžiui, savaitgaliais. Aš – niekada, telefonas man – kaip trečia ranka ar akis. Tad, palikusi jį išjungtą penkioms dienoms, visu kūnu jutau nervą, atrodė, prasidėjo kažkokie diegliai. Raminau save: „Giedre, širdis yra kitoje pusėje, tau tikrai iš streso ne širdį duria.“ Bet kai tarp kalnų tamsoje ėjau savo kambario link, išties pagalvojau: bus šakės, Giedre, juk išeini į visiškai nepažintą teritoriją.
Ten draudžiama kalbėtis, draudžiama skaityti, nėra jokio turinio, bet leidžiama rašyti. Džiaugiausi: o... turiu visokių užduočių, kurias reikia gerokai apmąstyti, tai čia šausiu! Bet visas penkias dienas nesugalvojau nieko, nes galva buvo visiškai tuščia. Rašydavau vieną ir tą patį: „I just pee and drink tea“ – „Tik sisioju ir geriu arbatą“. Taip – eilutė po eilutės.
Tik atvykus niekas nieko neaiškina, tepasako, kad bus sunku. Tiesa, iš anksto buvome įspėti ruoštis badavimui – mažinti maisto kiekį. Aš tą dariau mėnesį. Kavos atsisakiau savaitė iki kelionės.
Stovykloje rytas prasideda gongu ir visi, vos jį išgirdę, turi išeiti į lauką. Tai reiškia, kad negali baigti valytis dantų, persirengti ar susišukuoti. Šoki iš lovos, auniesi sportbačius, pasiimi baltą rankšluostį ir eini. Matyti visų veidus, susikoncentravusius žvilgsnius tame šaltyje – keldavomės anksti, saulei kylant, – būdavo taip gražu. Tada traukdavome prie upės – šlaitais, skardžiu leisdavomės laikydamiesi virvės, nusirengdavome, nuogi maudydavomės lediniame vandenyje. Nevalgant retėja pulsas, o šaltas vanduo jį vėl sutankina, kad būtum budrus, išsibudinęs.
Visiems silpstant, trečią dieną, ši procedūra buvo perkelta į vandens telkinį gyvenamojoje teritorijoje, arčiau. Pirmą dieną visi į upelį tik šmurkšt savo miestų – Niujorko, Sidnėjaus, Tokijo, pagaliau ir Vilniaus – ritmais, o vėliau judesys tapo ramesnis, lėtesnis – jėgų netenkantis kūnas pats jį tokį padiktuoja.
Užduotys, kurias reikėjo atlikti, greičiausiai buvo sunkiai įvykdomos?
Užsiėmimus mums vedė Lynsey Peisinger, performanso menininkė, jau daugiau nei dešimt metų dirbanti Marinos įkurtame institute. Smulkutė buvusi šokėja su Jungtinių Valstijų kariuomenės švarku švilpdavo per visą teritoriją garsiai lyg senas vyras. Turėdavome sueiti ten, kur laukdavo ji ir nauja užduotis. Atlikdama pirmąją, garsųjį Marinos Abramovič Niujorko „MoMa“ muziejuje 2010-aisiais rodytą „The Artist is Present“ – „Dalyvauja menininkė“, tris kartus alpau.
Reikėjo sėdėti vienam priešais kitą ir žiūrėti tiesiai į akis. Labai paprasta, kartu – velniškai sudėtinga. Jokių nuorodų, kiek laiko tai truks. Sėdėjome ant medinių kėdžių su japone, kol aš nukritau. Niekas nereagavo, visi buvo maksimaliai susikoncentravę. Man parodė, kad vėl sėsčiausi.
Atsisėdau, vėl kritau, drėko delnai. Tik vėliau supratau, kad mane valdė protas – juk baisu, nežinai, kiek reikės sėdėti, kas bus, muistytis negali. Visi kiti dalyviai panašius koncentracijos reikalaujančius dalykus buvo mėginę anksčiau, man – viskas nauja. Gyvenime esu greitas žmogus, o čia pasodina, liepia žiūrėti į akis, nors tuo metu, rodos, ima pėdą kutenti. Pagalvojau: pirma užduotis paprastai būna lengviausia, jei jau per ją nualpau, paskui bus tik blogiau. Bet viskas pavyko.
Paskutinę dieną, kai buvome išsekę, nevalgę, darėme tą patį pratimą. Ir aš visiškai susikaupusi išsėdėjau dvigubai ilgesnį laiką nė kaulo nepajudindama. Vadinasi, išmoksti techniką, susitari su savimi. Pamenu, sėdžiu, o galvoje ūžia: „Giedre, man atrodo, tau skauda dantį dešinėje, bet tau tikrai skauda! Turi eiti pas Lynsey ir sakyti, kad nebegali tęsti.“ Arba: „Giedre, aplink tave sukasi bitė. Ji jau arti. Gal atsistok ir eik, nes įkąs bitė.“ Protas nuolat daro panašius dalykus, kad tik tau nereikėtų šito tverti. „Kiek čia dar tiesiog sėdėsiu? DVI valandas? Nesąmonė. Žiauriai tingiu“, – jei paklustum protui, iškart būtum pasmerktas nesėkmei. Negali galvoti, kada tai pasibaigs. Tą supratau antros dienos viduryje.
Toje stovykloje nėra jokių savęs atradimo, dvasingumo, psichologinių dalykų – visiška kūno treniruotė, kaip susitelkti į ilgos trukmės užduotį arba sėsti prie kelių valandų darbo ir daryti tik jį, sukoncentravus jausmus, kūną. Visas penkias dienas to ir mokėmės. Suvokiau, kad reikia tiesiog būti procese. Jei darbe, pavyzdžiui, tik susikaupusi rašyčiau scenarijų, padaryčiau kokybiškiau nei blaškydamasi, galvodama, jog kam nors reikia paskambinti, ką veikia šuo, tas, kitas, trečias.
Tokios stovyklos turbūt padeda pažinti save?
Apie save išties daug supratau per tas primityvias užduotis. Pavyzdžiui, ryžių skaičiavimą.
Ateini prie stalo, ant kurio – krūva ryžių, sumaišytų su lęšiais, padėtas baltas popieriaus lapas ir tušinukas. Sako: „Reikia atskirti ryžius nuo lęšių ir suskaičiuoti.“ Tai trunka aštuonias valandas.
Kol atlieki užduotį, keičiasi oras, ateina lietus, pradeda darytis šalta trumpomis rankovėmis.
Tualetas? Tai nėra kalėjimas, jei nori, gali pakilti ir nueiti, tą kiti ir darė. Pagalvojau: jei praėjus trims valandoms nueisiu į tualetą, vaikščiosiu ir vaikščiosiu, nes protas labai nori, kad pajudėčiau. Nuo stalo nepakilo du žmonės – aš ir priešais sėdintis portugalas. Periferiniu matymu stebėjau: tas palūžo, kitas – taip pat, atsistojo švedė, australė. Atsirado čempioniškumo jausmas. Mačiau, kaip greitai japonė skaičiavo ryžius, o aš lėtai. Kai viskas baigėsi, buvo atneštas dubuo ir reikėjo į jį vėl suberti visas išrūšiuotas ir suskaičiuotas kruopas.
Yra istorija apie pačią Mariną, kaip ji nuvažiavusi pas budistų vienuolius mokėsi savo menui reikalingos koncentracijos. Statė iš smėlio Budos statulėles – tūkstančius, ėjo keliais, o kai baigė ir labai savimi didžiavosi, atėjo vienuolis su kibiru vandens ir viską nupylė. Čia viskam gyvenime tinkantis pavyzdys. Ką bedarai, turi maksimaliai būti procese ir tuo džiaugtis, nes visiškai nevaldai to, kas bus po to. Ir tai, kas bus po to, šią akimirką yra beprasmiška.
Pavyzdžiui, reklamos versle visada bandome prognozuoti, kaip žmonės į ką nors reaguos, jausis. Bet tiksliai nuspėti neįmanoma. Šią akimirką maksimaliai stengiesi, kad ta prognozė pasiteisintų, bet juk išties nežinai, neturi įgūdžio nubėgti į rytojų. Stovykloje gavau paprastų ir akivaizdžių to patvirtinimų. Galvoji, kad turbūt diena bus šilta, bet atliekant užduotį pradeda lyti, nesi tam pasiruošęs, gauni užduotį lėtai vaikščioti po teritoriją, kur yra asilas, be proto smirda ir skraido begalė musių. Eini dvidešimt minučių per patį musyną ir nieko negali pakeisti.
Kitąsyk reikėjo sėdėti užrištomis akimis viduryje laukų. Net nežinau, kiek ilgai. Viskas, ką gali daryti, – girdėti gamtą. Supratau, kiek joje garsų! Vienoks ššššš – vėjas, praėjus jo gūsiui skiri, viršutiniai ar žemutiniai medžio lapai šnara. Aš savo racionaliu cinišku protu gyvenime prie to neprisikasčiau, jei neužrištų akių. O čia taip pasimėgavau! Išgirdau, kad kažkur pradėjo karpyti levandas. Toks ritmingas čikšt, čikšt...
Pasakiška patirtis. Atrodo, taip kėdę pasistatyti Preiloje ar Nidoje galėtum. Bet negalėtum, matyt, reikia specialių sąlygų, trupučio prievartos, žmonių, nusiteikusių, kad tai darys. Tam reikia būti pasirengus – skristi, laukti, važiuoti, ruoštis... Labai paprasta daryti dalykus, kuriuos mėgstame, bet aš tikiu, kad tik malonumų siekdamas žmogus nesikeičia, todėl reikia visokių patirčių.
Viena iš užduočių buvo ilgai žiūrėti į tam tikras spalvas. Visi žinome, kad spalvos sukelia vienokių ar kitokių jausmų, bet kūnu to nebuvau patyrusi. Dvi valandas sėdėjau prie pat sienos, mačiau tik jos spalvą – mėlyną, paskui – geltoną, baigiau viską raudona. Daug užsirašiau, nes tie jausmai iš esmės buvo skirtingi. Pati Marina performansus pradėdavo vienokia suknele, per vidurį, kai sunkiausia, rengdavosi raudoną. Aš iki tol maniau, kad esu jūros žmogus, užtat mėlyna bus artimiausia. Bet supratau, kad toji mėlyna popieriuje neturi nieko bendra su jūra, žiūrėdama į mėlyną labai negerai jaučiausi, tapau dirgli. Geltona viską neutralizavo, beveik užmigau, o prisėdus prie raudonos užvirė protas, pradėjau kažką fantazuoti, kurti, mane ji stimuliavo. Tik grįžusi namo atkreipiau dėmesį, kad visos mano darbo užrašų knygutės, skirtos kūrybai, – raudonos. Jas pasirinkdavau intuityviai.
Stovykloje nestigo pokalbių, bendravimo? Kaip buityje sukdavotės be žodžių?
Mačiau, ekstravertams buvo itin sunku. Stebėjau, kai jie pradėjo liesti vieni kitus. Dauguma – šokėjai, dar kitaip ir kūną supranta. Būdavo, prieina, apkabina, masažą vienas kitam padaro. Žodžiais kalbėtis negali, bet komunikuoti juk norisi. O man nekalbėti nėra sunku (bet kaip keista po penkių dienų išgirsti savo balsą!). Gal sunkiau bendrauti per prisilietimus, nes Lietuvoje mes labai mažai vienas prie kito liečiamės, net jei ir apsikabiname, dažniausiai – per oro tarpą. Nemokame vieni kitų pagloboti, patapšnoti, paliesti, o tai išties turi galios. Ten ir pajutau, kad esu iš šalies, kur į kontaktą einame nusistatę ribas. Tarkim, jei per pertrauką prisėsdavau ant sofos, nenorėdavau, kad dar kas nors ant jos atsisėstų.
Kambariuose visi gyvenome po du. Juk būna – žmonėms panika prasideda, dar kažkas, tad geriau nelikti vienam. Kitas tokiu atveju reaguotų, kviestų pagalbą. Ten gyvendamas nejauti, bet išties būni stebimas nuolatos. Ir ne tik kambarioko. Organizatoriai stebi, koks silpnas esi, kaip stojiesi nuo suolo, – nusilpusieji žiauriai lėtai pakyla iš sėdimosios pozicijos. Per stovyklų istoriją buvo atvejų, kai kas nors eidavo prašyti iškviesti taksi, lėktuvą, sraigtasparnį – bet ką, kas iš ten išgabentų. Lynsey pasakojo, jog tokiems paprastai pasiūlydavo palaukti rytojaus, kol krizinis momentas praeis.
Buityje kalbos išvengdavome nesunkiai. Nors pasitaikydavo ir juokingų situacijų. Tualetai neturėjo užraktų, o kaip besibeldžiančiai kambariokei pasakyti, kad aš viduje? Šaukti „Užimta!“ juk negali. Pradėjau ploti. Suveikė.
Kaip po eksperimentų su savimi sekdavosi miegoti?
Visas penkias dienas nemiegojau. Numaniau, kad taip gali būti. Nes kai protas nuolat intensyviai dirba, o ten jį nuramina, negali tikėtis, kad save perlauši, pasikeisi. Jei dieną sugebėdavau nuraminti protą ir paversti tarsi tuščiu, naktį už tai atsiimdavau. Protas virškindavo darbo ir
gyvenimo įspūdžius – pylėsi ištisas srautas. Jau grįždami namo, kai galėjome kalbėtis, kalbėjomės apie tai, ką išgyvenome. Kiti miegoti negalėjo dėl stiprių kojų skausmų, eidavo prašyti vaistų. Visų kūnai kažkaip reagavo, bet tai buvo skirtinga.
O kam tomis dienomis reikėjo badauti?
Tokie dalykai nevyksta komforto sąlygomis. Turi būti arba per karšta, arba per šalta. Turi būti sunku. Kitaip nėra prasmės. Kartu visa tai – dėl grynos energijos, kūno grįžimo į labai lakonišką,
minimalų būvį. Marina per savo performansus nevalgo. Septynių šimtų valandų trukmės performansui Niujorke, kai žvilgsniu bendravo su šimtais tūkstančių žmonių, ji ruošėsi lyg skrydžiui į kosmosą. Kad kasdien po aštuonias valandas išsėdėtų ant kėdės neidama į tualetą, buvo įpratusi kažkiek laiko net negerti. Tai – absoliutus kūno suvaldymas.
Labai daug panašių patirčių būna apipintos savęs atradimo, proto nušvitimo pažadais, o Marinos atveju svarbi viena žinutė – žmogaus kūnas gali nepaprastai daug. Ir jis yra galingesnis už protą. Tokiose stovyklose pabuvę menininkai tai supranta ir jiems per performansus tereikia prisiminti, kad šitaip jau buvo treniruojantis, taip protas reaguoja į vieną ar kitą būseną, todėl reikia su juo susitarti.
Pirmadienį po stovyklos grįžau į darbą turėdama žiauriai daug energijos. Protas veikė taip gerai, kad sprendimus lyg riešutus gliaudžiau – per dieną jų priėmiau tiek, kiek paprastai priimu per dvi savaites. Kūrybingumu nesiskundžiu, bet tai, kaip aštriai galva veikia pabadavus, kokių atsiranda fantazijų, man labai patiko. Manau, praktikuosiu ir ateityje. Negaliu sakyti, kad stovykla buvo nuostabi patirtis, bet įdomi – tikrai. Tokios patirtys augina, suteikia platesnį kontekstą, savęs, pasaulio suvokimą. Pagaliau sužinai, kaip gali būti, kiek pats gali, kokios yra naujos teritorijos. Kvailai skamba, tačiau manau, kad gali bet kiek. Ko tau reikia – ir gali padaryti. O ko nebegali, matyt, ir nereikia.
Kaip ir suprantu, kodėl tuo laiku atsidūriau toje kūrybinėje dirbtuvėje – sau atsakymą turiu. Bet nušvitimo, kai parvažiavę žmonės nustoja valgyti, meta darbą ar dar kažką, nepatyriau. Nors prieš išvykdama galvojau, kaip būtų gerai, kad nušvistų man kas nors prasmingo (šypteli).
Gal teko susitikti su jau garbingo amžiaus sulaukusia pačia Marina Abramovič?
Marina tokiose stovykloje nebedalyvauja, bet visos skiriamos užduotys patikrintos jos kūnu, tad, formuluodami jas, vadovai sako: „Marina kvėpuoja šitaip. Jei pajuntate, kad darosi silpna, Marina tokiomis akimirkomis liežuviu liečia gomurį.“
Kas gi vis dėlto yra performansas? Atsakymą radote?
Marinos Abramovič performansas skiriasi nuo to, kaip jis suvokiamas dabar, tad pasakysiu tik kaip tai suvokė ji: tai nėra teatras, nes teatras nėra tikra. Teatre, jei vaidinamas piršto įsipjovimas, nebus nei tikro peilio, nei tikro kraujo. Performanse bus ir peilis, ir kraujas. Tai absoliučiai tikras menininko kūnu ir energija sukuriamas laikinas momentas auditorijai stebint ar dalyvaujant. Marinai buvo ypač svarbu, kad į galeriją 9 valandą ryto ir 18 vakaro atėjęs žmogus matytų ir jaustų absoliučiai tą patį: tie patys judesiai, tas pats žvilgsnis, ta pati kūno pozicija, šviesa, net ta pati energija.
Straipsnio šaltinis – žurnalas „Kukla“.
