Iš asmeninių patirčių gimusi tema

D. Gumauskas neslepia – jam labai svarbu kalbėti apie visuomenės požiūrį į Dauno sindromą turinčius žmones ir bent kažkuo prisidėti prie jo keitimo.

„Šita tema atsirado prieš devynerius metus gimus dukrai, kuri turi Dauno sindromą. Tuomet po kelerių metų pasirašiau tam tikrą monologą, galbūt novelę, ir jau galvojau apie ėjimą į teatro aikštelę ir kalbėjimą apie tai. Kai pradedi matyti temą iš asmeninės prizmės praktiškai per padidinamąjį stiklą, matai, kad visuomenėje neįvykusi slinktis integracijos atžvilgiu“, – DELFI TV laidoje „ARTimai“ pasakojo jis.

Su šia tema aktorius pirmą kartą susidūrė dar būdamas vaikas. „Turėjau draugą, apie kurį kalbu spektaklio metu, kuris taip pat turėjo Dauno sindromą, tik mes nesupratome, kas tai yra. Tiesiog yra toks žmogus, ir, kadangi tu esi vaikas, tau nekyla klausimų, kodėl jis yra toks. Paskui pradedi matyti panašius žmones, pradedi klausinėti, niekas tau negali atsakyti, kažkiek pats susidarai savo nuomonę, ir palieki tą temą. O paskui ji vėl iškyla gimus dukrai. Ir tada, praėjus dar kokiems septyneriems metai, tu ją iškeli pats, nes supranti, kad taip, kaip yra dabar, negerai“, – kalbėjo D. Gumauskas.

Teatras – pokalbio su visuomene būdas

Iš pradžių aktorius planavo kurti monospektaklį, o į pagalbą norėjo pasikviesti kokį nors režisierių. Tačiau pradėjus sumanymą versti tikrove planai pasikeitė: prie jo scenoje prisijungė dar vienas aktorius, Andrius Alešiūnas, taip pat šią temą suprantantis ne iš knygų – jis pats užaugęs su broliu dvyniu, turinčiu Dauno sindromą. O D. Gumauskui, negavusiam pakankamo finansavimo, kad galėtų samdyti režisierių, režisūros teko imtis pačiam.

Spektaklį, kuriame jie su A. Alešiūnu su žiūrovais dalinasi savo patirtimis, jis apibūdina kaip meninį tyrimą. „Mes nesiremiame niekieno kito patirtimi ir iš principo tą tyrimą vykdome visą gyvenimą, važinėdami po pasaulį. Aš pats važinėju daugiau nei dvidešimt metų, galiu lyginti ir matyti, kokia šitų žmonių ir išvis neįgalių žmonių vieta mūsų visuomenėje. Kadangi, mano nuomone, iš mano pusės nei feisbukas, nei kažkoks piketavimas, nei pyktis – niekas neveikia ir eina pro ausis, mes pasirinkome tokią poziciją, kurią geriausiai suprantame patys. Tai yra, kalbėti iš savo aikštelės, savo kalba ir pateikti tą žmogų kaip mes matome iš labai arti, su juo supažindinti“, – pasakojo D. Gumauskas.

Spektaklyje vengia „grūzo“

Į spektaklį „Mongolija“ susirenkanti publika – labai įvairi. Ateina ir žmonės, patys savo artimoje aplinkoje turintys žmonių su Dauno sindromu, su jais dirbantys, ar tiesiog teatro mylėtojai. Po spektaklio kartais D. Gumauskui jie prisipažįsta baiminęsi, kad jis bus labai slogus, su daug „grūzo“.

Tačiau D. Gumauskas sako sąmoningai to vengęs – iš pradžių net iš viso svarstęs apie amerikietiško stand-up stiliaus spektaklį.

„Mes stengiamės linksmai prieiti prie šito dalyko, nes šitie žmonės yra labai linksmi. Tas jų gyvenimo džiaugsmas, hedonizmas, pomėgis linksmai leisti laiką, man atrodo, yra kažkoks įgimtas, ir mes kažkaip labiau stengiamės šitą pusę atidaryti“, – kalbėjo jis.

Po spektaklio žiūrovai kviečiami dar pasilikti diskusijoje su su profesoriumi, genetiku, Vilniaus universiteto medicinos fakulteto dekanu Algirdu Utkumi. „Mums norisi, kad žmonės nebijotų užduoti pačių kvailiausių klausimų, kad būtų galima ir pasijuokti iš tų mitų, kurių yra labai daug“, – sakė D. Gumauskas.

Kai kurie mitai, D. Gumausko nuomone, yra tiesiog viduramžiški. „Nuo tų vaikų yra tiesiog nusukinėjami kiti vaikai, uždenginėjamos akys, žmonės sustingsta, nežino, kaip elgtis, iškrenta pirkiniai, nors aš tame nieko nematau ypatingo“, – stebėjosi jis.

Jam, kaip ir kitiems su panašiomis situacijomis susiduriantiems žmonėms, tenka aiškinti ir tai, kad užuojauta jų šeimai visai nereikalinga. „Yra labai daug mitų, kad tokie vaikai gali užpulti, gali apkabinti ir nepaleisti, daug visokių kitokių keistų dalykų. Taip pat yra labai daug mitų apie šitų vaikų tėvus, jų gyvenimo būdą, apie tai, kad jie neva yra labai nelaimingi. Būna, gatvėje prieina kokia pagyvenusi moteris, pradeda kalbėti, kaip jums nepasisekė gyvenime, kaip aš jus užjaučiu. Sakau, ačiū, nereikia, viskas mums gerai. Pasižiūrėkite – vaikas supasi, tyrinėja vabalus, gyvena“, – pasakojo D. Gumauskas.

Paslėpta visuomenės dalis

D. Gumauskas pabrėžia, kad labiausiai žmonėms su Dauno sindromu trūksta jų integracijos į likusią visuomenės dalį. „Praeitą birželį turėjome gastroles Vokietijoje. Sėdėjau kavinėje netoli stoties nedideliame mieste, gėriau kavą, kažką skaičiau – žinote, jei tingi vaikščioti po kelionės, tai miestas eina pro tave. Stebėjau ir galvojau, gal čia koks pensionatas netoli, ar kas panašaus, nes mačiau, kaip pro šalį rieda neįgalieji, vaikšto žmonės su Dauno sindromu, su kitais sindromais – labai įvairi visuomenė eina pro šalį. Paskui tu supranti, kad visuomenė seniai juos integravusi ir to net nejaučia“, – pasakojo jis.

„Jie gali ramiai išeiti penktadienį, trintis minioje, dalyvauti miesto šventėse, valgyti apsidrabstę ir negalvoti, kas į juos kaip žiūri, o pas mus Lietuvoje aš šito nematau – net sostinėje. Tai pastebiu ne tik aš. Danų tautybės Lietuvos gyventojas, sociologas, kuris įkūrė verslą „Pirmas blynas“, irgi pasakojo įspūdžius atvykus į Lietuvą: sako, aš vaikštau dvi savaites po miestą, nematau neįgalių žmonių, kur jie, kur jūs juos padėjote?“, – kalbėjo aktorius.

D. Gumauskas sako esantis įsitikinęs, kad jei visuomenė labiau įsileistų tarp savęs šiuos žmones – į darbovietes, į mokyklas – tai būtų net naudingiau mums nei jiems. „Tai labiau auklėja mus nei juos. Jiems viskas gerai“, – pabrėžė jis.

Ko mes galėtume iš jų išmokti? „Visų pirma galėtume praplėsti savo suvokimą ir savo sąmonės ribas apie tai, kad žmonija yra labai įvairi, žmogus yra labai įvairus, ir kiekvienas žmogus turi teisę į pilnateisį egzistavimą visoje mūsų bendroje ekosistemoje. Kaip ir kiekvienas augalas, taip ir kiekvienas žmogus“, – sakė D. Gumauskas.

Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.