Stefanas tik ką prisijungė prie kovos su nusikalstamumu būrio Monfermėjuje, Paryžiaus rytuose esančiame priemiestyje. Susipažinęs su savo kolegomis, būrio senbuviais Krisu ir Gwada, naujokas greitai pastebi tarp vietinių grupuočių ir policijos tvyrančią įtampą. Vieno sulaikymo metu trijulei smarkiai viršijant savo įgaliojimus, vyrai pastebi droną, kuris užfiksuoja jų elgesį. Pareigūnai privalo gautį šį įrašą ir sunaikinti.
Ladj Ly debiutinis filmas įkvėptas asmeninės patirties – režisierius užaugo migrantų iš Malio šeimoje Monfermėjuje. Čia iki šiol tebegyvena. Anot jo, situacija šiame priemiestyje, kuriame vyrauja vargingai gyvenantys migrantai iš Afrikos šalių, nesikeičia jau daug metų.
Paauglystės laikotarpiu įpratęs bendruomenės gyvenimą fiksuoti kamera 2017 m. L. Ly pristatė trumpametražį filmą, kuris tapo ypatingos sėkmės sulaukusio filmo „Les Misérables. Vargdieniai“ pagrindu.
Draminis trileris, kurio premjera įvyko prestižiniame Kanų kino festivalyje, išrinktas Prancūzijos oficialiu kandidatu „Oskarui“, o Europos kino apdovanojimuose pripažintas kaip geriausias debiutas. „Les Misérables. Vargdieniai“ kino teatruose jau pažiūrėjo beveik du milijonai Prancūzijos žiūrovų. Supurtančio siužeto juostą Lietuvos žiūrovai galės išvysti nuo vasario 7 d.
Tris pagrindinius filmo aktorius Damien Bonnard, Alexis Manenti ir Djebril Zonga kalbina žurnalistės Auksė Podolskytė ir Arianna Finos.
Šis filmas Kanų kino festivalyje pelnė žiuri apdovanojimą. Kaip viskas vyko po to? Kokių žiūrovų, žiniasklaidos reakcijų Prancūzijoje susilaukė filmas?
Djebril Zonga: Viskas, absoliučiai viskas mus nustebino. Buvome nepasiruošę, nesitikėjome nei apdovanojimo Kanuose, nei nominacijos „Oskarui“ ar „Auksiniam gaubliui“. Prancūzijoje bilietų pardavimai puikūs – nupirkti beveik du milijonai. Beprotiškai daug! Nors aplankėme labai daug šalių ir festivalių, tačiau vis dar sunku patikėti. Tai pirmasis mano didesnis vaidmuo kine, labai įdomu, kas laukia toliau.
Damien Bonnard: Į šį filmą ateina ir šešiolikmečiai, ir devyniasdešimtmečiai, kurie mums puldavo į glėbį ir verkdavo. Kai kurie minėjo, kad šį filmą žiūrėjo du ar net tris kartus.
Alexis, filme jūs sukūrėte vieną pagrindinių vaidmenų. Vaidinote kovos su nusikalstamumu būrio senbūvį Krisą. Taip pat esate tiek trumpametražio, tiek ilgametražio filmo scenarijaus bendraautorius. Kaip prisijungėte prie šio projekto?
Alexis Manenti: Dvidešimt metų priklausau grupei „Kourtrajmé“, su kuria kuriame vaizdo klipus, dokumentinius filmus. Ladj taip pat priklauso šiai grupei. Kai jis parašė scenarijų trumpajam filmui, paprašė grįžtamojo ryšio. Daug diskutavome, vėliau jis pasiūlė įsijungti į rašymo procesą. Man buvo didelė garbė. Taip ir pradėjome dirbti.
Ladj filmo tema puikiai pažįstama, nes jis gyveno Monfermėjuje ir filmuodavo visus susirėmimus. Po to, kai jis nusprendė sukurti trumpametražį filmą, netrukus ėmėsi ir ilgametražio, tarp abiejų nebuvo jokios pertraukos. Buvo įtemptas laikas, visa komanda šiam mažo biudžeto projektui atidavė visas jėgas. Filmavimo sąlygos buvo kiek sudėtingos – ne dėl vietos, kurioje dirbome, bet dėl žiaurumu persismelkusios temos. Kai pradėjome filmuoti, susipažinome su vietiniais gyventojais, kurie visa tai patyrė. Jų indėlis filmą labai praturtino.
„Les Misérables. Vargdieniai“ nusifilmavo apie 200-300 Monfermėjaus priemiesčio gyventojų. Ar bendruomenė jau matė galutinį rezultatą? Kokie buvo jų komentarai?
Alexis Manenti: Labai nekantravome sužinoti jų nuomonę – norėjome įsitikinti, ar sugebėjome viską tikroviškai perteikti ir atkurti. Prieš daugiau nei mėnesį gyventojams buvo suorganizuotas atskiras seansas. Monfermėjuje nėra nei vieno kino teatro, tad peržiūra vyko gimnazijoje. Susirinko šimtai žmonių. Neįtikėtina! Iš tikrųjų, filmą jie priėmė puikiai.
Damien, kaip ruošėtės į būrį prisijungusio naujoko Stefano vaidmeniui?
Damien Bonnard: Dar besiruošdamas trumpajam filmui peržiūrėjau viską, ką Ladj buvo nufilmavęs. Taip pat stebėjau pareigūnų darbą, su keletu jų kalbėjausi. Tačiau daugiau laiko praleidau skaitydamas knygas, klausydamasis radijo ir televizijos dokumentinių pasakojimų. Su kitais aktoriais tarpusavyje keisdavomės visa medžiaga, kokią tik rasdavome. Tačiau po kurio laiko sustojau ir nusprendžiau savo personažą kurti tokį, kokį įsivaizdavau pats.
Asmeniniu įkvėpimo šaltiniu man tapo režisieriaus Sidney Lumeto filmas „Serpico“, kuriame kalbama apie neuniformuotos policijos, kurios pareigūnus mes vaidinome, pradžią. Filme iškeliamas ištikimybės policijai klausimas – jei nesutinki su kolegomis, ar gali prieštarauti ir atskleisti tiesą.
Vadovaudamasis savo asmenine patirtimi, režisierius filme atskleidžia smurtą ir žiaurumus, su kuriais susiduria Monfermėjaus ir kitų panašių bendruomenių gyventojai. Kaip šį kritišką filmą sutiko valdžios, teisėsaugos institucijos?
Alexis Manenti: Neseniai susipažinau su Paryžiaus policijos inspektoriumi, kuriam filmas labai patiko. Visi pareigūnai, su kuriais teko bendrauti akis į akį, teigiamai atsiliepė apie filmą. Tai netikėta. Tikriausiai jie atpažįsta problemas ir situacijas, su kuriomis susiduria šiame darbe. Keista, nes tiek dešiniosios, tiek kairiosios politinės jėgos filmą išgyrė. Sunku pasakyti, ar politikai iš tikrųjų taip mano, ar teigiamai atsiliepia tik dėl filmo sėkmės.
Galbūt režisierius jau ėmėsi naujo projekto?
Alexis Manenti: Taip, šiuo metu Ladj rašo apie šią kaimynystę, apie vietinę politiką iš gyventojų perspektyvos.
