Klausimai svarbesni už atsakymus

DELFI TV laidoje „ARTimai“ A. Kaušpėdas pasakojo, kad rašymas jam niekada nebuvo svetimas – jis rašydavo dainų tekstus, taip pat anksčiau yra parašęs knygą apie „Antį“. Tačiau ši knyga – pirmoji, pretenduojanti į grožinę literatūrą.

„Šioje knygoje sudėtos mano galbūt dešimties metų įžvalgos, mintys, kažkokie pasamprotavimai, bet aš ne tiesiogiai visa tai įdėjau, bet šiek tiek pažaisdamas su tais bičo ir kaimyno personažais, lyg ir tokia dialogo forma“, – pasakojo jis.

A. Kaušpėdas neslėpė, kad rašydamas jis visai nesikankino – priešingai, jautė didelį malonumą. Vakarais, savaitgaliais po darbų vietoj to, kad sėdėtų feisbuke ar kuo kitu užsiimtu, jis mielai sėsdavo prie savo knygos.

Nors knygos nugarėlėje pabrėžiama, kad istorijos neturi nieko bendro su autorių biografija, kai kur visgi galima numanyti matant tarsi A. Kaušpėdo atspindį. „Nuo savęs labai toli nepabėgsi, bet negaliu pasakyti, kad bičas arba kaimynas esu aš. Jie, žinoma, yra mano fantazijos vaikai, jie yra sugalvoti, tačiau kartais ir bičas, ir kaimynas atstovauja man“, – prisipažino jis.

„Bičas klausia, kaimynas bando paaiškinti, ir tas dialogas atspindi labai plačią nuomonių skalę, kuri privalo būti norint išsiaiškinti vieną ar kitą klausimą. Bet atsakymas randamas ne visada, nes šita knyga yra labiau klausimų nei atsakymų. Tuo labiau man patiko ją rašyti, nes pats žanras neįpareigoja rasti atsakymo“, – pasakojo A. Kaušpėdas.

Amžina tema – gyvenimo prasmės paieškos

Besišnekučiuojantys knygos personažai, bičas ir kaimynas, dažnai vienaip ar kitaip paliečia gyvenimo prasmės klausimą.

„Tai – amžina tema. Visais laikais mąstantys žmonės kalbėjo apie tai, kokia gyvenimo prasmė, kas aš esu, koks mano vaidmuo, kodėl vyksta vienas ar kitas dalykas, ir kaip man reaguoti, kaip man gyventi. Bet čia vėlgi yra dualizmas, kad kai pernelyg ieškai prasmės, pernelyg nori viską įprasminti, gali tapti idiotu. Bet jeigu tu vis dėlto subalansuoji procesą su rezultatu, supranti, kad procesas yra pats gyvenimas, kuris taip pat yra be galo vertas to vyksmo. O jeigu tas tavo vyksmas dar ir turi tikslą ir yra rezultatyvus, tai yra dvigubai gerai“, – kalbėjo A. Kaušpėdas.

Knygoje svarstantis apie tai, kad žmonės tapo malonumų vergais, laidoje „ARTimai“ jis taip pat kalbėjo apie tai, kad žmonės dažnai bando įprasminti gyvenimą siekdami pasitenkinimo. „Nuo vieno pasitenkinimo prie kito, ar tai bus laisvalaikio pramogos, karjera darbe, ar garbė ir pripažinimas“, – sakė jis.

Kita vertus, negerai, kai puolama prie kito kraštutinumo ir prarandama bet kokia motyvacija. „Kartais žmogus tiesiog nebesugeba veikti, jis įstringa, jis nemotyvuotas kažką daryti. Baisu, kai visa veikla pasidaro absoliučiai robotiška. Aš, kaip architektas, vėlgi bandau visur ieškoti darnos“, – šypsojosi A. Kaušpėdas.

Literatūra ir muzika padeda architektūrai

Be to, kad pristatinėja knygą, A. Kaušpėdas neapleidžia ir muzikos – su Viktoru Diawaru 2018 m. sukūrę grupę „Kandis“ jie dėlioja jos ateities planus. Visgi, A. Kaušpėdas pabrėžė, kad tiek muzika, tiek literatūra – tik pomėgiai.

„Nei iš muzikos, nei iš literatūros neišgyvensi, tačiau jie labai išplečia akiratį. Architektas turi būti labai plataus akiračio žmogus: jis turi mokėti kalbėti, girdėti, jis turi suvokti ritmą, įvairias struktūras, tad muzika ir literatūra tik padeda pačiam architektui“, – įsitikinęs jis.

„Aš pastebiu, kad jei anksčiau man sakydavo, jei tu groji, tau turbūt nelieka laiko architektūrai, dabar klientų požiūris pasikeitė. Jie supranta, kad yra tos penkiolikos ar kažkiek architektų komandos, kurie dirba techninį darbą, bet lyderiai turi būti plataus akiračio – jie turi būti konceptualūs, išsilavinę, jie turi kabinti labai plačiai, nes kalbame apie ateities projektavimą. O norint projektuoti ateitį, reikia labai gerai pažinti dabartį, nuo jos atsispirti ir tada bandyti tą viziją įgyvendinti“, – kalbėjo A. Kaušpėdas.