Jau penkiolika metų Lietuvos žiūrovai turi galimybę gėrėtis geriausiu, kruopščiai atrinktu prancūzišku kinu. Kaip kilo idėja surengti šį festivalį ?
Surengti prancūziško kino festivalį 2005 metų pabaigoje kilo tuometiniam kultūros atašė Julien Couzy ir kinotyrą Prancūzijoje studijavusiai vertėjai Jurgai Stakėnaitei.
Pirmasis festivalis startavo 2006-ųjų metų sausio pabaigoje ir truko savaitę. Filmus tuomet rodėme tik Vilniuje, „Skalvijos“ ir „Forum Cinemas“ kino teatruose. Tuomet buvo parodyta apie dešimt filmų. Šio festivalio tikslas buvo pristatyti autorinį prancūzišką kiną, kuris Lietuvos žiūrovui buvo mažai žinomas. Prancūzų režisierių filmus galima buvo pamatyti tik festivalyje „Kino pavasaris“.
O kodėl „Žiemos ekranai“? Kaip kilo festivalio pavadinimo idėja?
Pavadinimą pasiūlė Jurga Stakėnaitė. „Žiemos ekranai“ – tai kvietimas tamsiais žiemos vakarais pasinerti į kino ekranus.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriama pirmą kartą rengiant kino festivalį?
Visų pirma tai, be abejo, kuklus biudžetas. Tačiau nepaisant šių sunkumų festivalis sutraukė nemažą žiūrovų auditoriją ir palaikymą. Taip pat buvo labai svarbu pasiūlyti auditorijai ką nors dar nematyto, įdomaus, intriguojančio ir, manau, mums tai pavyko. Per visus šiuos metus užsiauginome savo žiūrovą ir juo labai džiaugiamės bei didžiuojamės.
Kaip per šiuos penkiolika metų keitėsi festivalis?
Festivalio apimtis nuolat didėjo: augo žiūrovų skaičius, prie pagrindinės programos prijungėme retrospektyvą, kuri iš karto surado savo žiūrovą. Žiūrovų auditorija plėtėsi ir šiandien jau galime džiaugtis galėdami pasiūlyti filmus ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Nuo 2009 metų nusprendėme festivalio filmus rodyti ir kituose miestuose. Prijungėme Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Alytų, Marijampolę ir kitus miestus.
Kokie svečiai aplankė festivalį?
Festivalyje apsilankė daugybė svečių – aktorių, režisierių, kino prodiuserių: Bruno Dumont, Julie Gayet, Jean-Pierre Améris, Pierre Etaix, Otar Iosseliani, Eric Barbier, Vincent Macaigne, Antonin Peretjatko, Valérie Massadian, Tom Dingler, Edouard Mantoute, Didelio susidomėjimo susilaukė Otaro Iosseliano filmų retrospektyva, Pierre Etaix ir Jacques Tati filmai, Eric Barbier „Aušros pažadas“, Agnès Varda ir Jacques Demy filmų retrospektyva, Peretjatko „Džiunglių įstatymas“, Alain Resnais filmų retrospektyva, Martin Provost filmas „Serafina“, pernai pristatyti filmai su garsiąja vokiečių kimės prancūzų kino žvaigžde Romy Schneider.
Kuo jums asmeniškai patinka prancūziškas kinas?
Man patinka prancūziškas kinas tuo, kad jame nėra rutinos, jis visuomet persmelktas paslaptingumu, niekada nenusibosta. Galbūt jis ne visiems suprantamas, bet juk tai natūralu.
Man labai patinka prancūziškų filmų garso takeliai: visada suvirpina širdį. Man patinka žiūrėti filmus, kuriuose vaidina tokie kino grandai kaip Catherine Deneuve, Sandrine Bonnaire, Sophie Marceau, Isabelle Adjani, Jean-Paul Belmondo. Alain Delon, Iš naujosios kartos aktorių žaviuosi Vincent Macaigne, Charlotte Gainsboroug, Marion Cotillard. Esu didelė Audrey Tautou fanė.
Kokias kino tendencijas pastebėjote ? Kokius filmus mėgsta žiūrėti lietuviai?
Šiuo metu itin aktualūs yra filmai, nagrinėjantys socialines, aplinkosaugos bei LGBT problemas. Itin mėgstami biografiniai filmai, ir, žinoma, filmai apie meilę. Juk Prancūzija ir meilė sinonimai.
Kokie jūsų asmeniniai pasirinkimai iš šių metų programos?
Šių metų programa yra tikrai ypatinga. Ačiū visai komandai už didelį ir sunkų darbą už kantrybę, šypsenas ir norą eiti pirmyn. Kiekvienas filmas savaip žavus ir įtraukiantis tarsi magnetas. Esu mačiusi ne visus filmus, bet iš tų, kuriuos mačiau, labai patiko filmas „Edmundas“, atidarymo filmas „Nematomos“, „Paryžius mums priklauso“, „Melodrama“. Šiuose filmuose atradau atsakymus į daugeliui iš mūsų iškylančius klausimus – kas mes esame, kokiame pasaulyje gyvename ir kuo mes norime būti.
