Taip savo filmą 2011 metais pavadino italų režisierius Nanni Moretti, inscenizavęs Vatikano konklavos metu popiežiaus rinkimo ritualą. Tiesa, Siksto koplyčioje nebuvo leista filmuoti, todėl jos interjerus teko atkurti kino studijos paviljone.

Po to, kai 2013 metais Katalikų Bažnyčios vadovu tapo Pranciškumi pasivadinęs argentinietis Jorge Mario Bergoglio, daug kas pasikeitė, ir pats Vatikanas, anksčiau vadintas valstybe valstybėje, palengva atsiveria pasauliečiams. O naujasis popiežius Pranciškus per trumpą laiką tapo toks populiarus, kad Vatikanas vis dažniau tampa įvairių žanrų filmų veiksmo vieta, o popiežius – pagrindiniu veikėju.

Anksčiau filmuose Vatikanas dažniausiai būdavo mistikos ir paslapčių apgaubta teritorija, už kurios tvirtų sienų brandinami sąmokslai („Da Vinčio kodas“, „Angelai ir demonai“), vyksta nešvarūs sandėriai su nusikaltėliais („Krikštatėvis 3“), propaguojamas egzorcizmas („Vatikano įrašai“) ar dangstomi pedofilijos skandalai.

„Viešpatie, tik ne mane!“

Pastaruoju metu daugėja filmų, kuriuose į Vatikaną žvelgiama be ankstesnio švento šiurpulio ir net su anksčiau neįmanoma ironiška intonacija. Atsiranda net viena kelis filmus jungianti tema –popiežiumi tampama ne pagal šimtmečius nusistovėjusius kanonus, bet keistai susiklosčius aplinkybėms. Išties, „nežinomi mums Viešpaties keliai“.

Vienas pirmųjų šią temą išplėtojo jau minėtasis Nanni Moretti, filme „Turime popiežių“ (2011 m.) gana groteskiškai parodęs patį konklavos posėdį: apaštalų rūmų salėje užrakinti garbūs kardinolai elgiasi kaip pamokų neišmokę moksleiviai, žvilgčiojantys į tai, ką rašo kaimynas, susigūžiantys nuo pirmininkaujančio žvilgsnio ir pusbalsiu kartojantys: „Viešpatie, tik ne mane!“.

Panašu, kad ši visai neįtikėtinai atrodanti situacija ne iš piršto išlaužta. Pasibaigus priešpaskutinei konklavai, kuri popiežiumi išrinko Benediktą XVI-ąjį, italų laikraščiai ironizavo, kad svarbiausias Josepho Ratzingerio konkurentas Jorge Mario Bergoglio tada atrodė persigandęs ir neva net maldavęs kardinolų jo neišrinkti.

Filme „Turime popiežių“ po kelis kartus nepavykusių bandymų surasti visiems tinkantį favoritą Katalikų Bažnyčios vadovu išrenkamas… prancūzas Melvilis (akt. Michelis Piccoli), šokiruotas tokios likimo dovanos, bijantis pasirodyti jį pasveikinti susirinkusiai tikinčiųjų miniai ir galiausiai pabėgantis iš popiežiaus rezidencijos.

Dar toliau eina režisierius Paolo Sorrentino, TV seriale „Jaunasis popiežius“ (2016 m.) parodęs, kad Katalikų Bažnyčia atsinaujino neišpasakytai – prie jos vairo stojo charizmatiškas jaunas amerikietis Lenis Belardas, pasivadinęs Pijumi XIII, kuris per trumpą laiką sugebėjo nusižengti bene visiems Vatikano kanonams. Nenuostabu, kad toks chuliganiškas serialas tuoj pat pasklido po pasaulį ir papildė žiūrimiausių filmų sąrašą.

O kai kas jau dabar spėjo pažiūrėti pirmąsias HBO kanale sukurto tęsinio „Naujasis popiežius“ serijas, kurio fabulą sudaro ne mažiau egzotiška istorija: skandalingąjį popiežių Pijų XIII ištikus komai naujuoju pontifiku tampa britas seras Džonas Brenoksas, pasivadinęs Jonu Pauliumi III (jį suvaidino Johnas Malkovich‘ius). Bet vos tik naujasis popiežius pripranta prie naujos aplinkos, iš komos prabunda Pijus XIII.

Serialo "Naujasis popiežius" plakatas /Foto: Go3.lt

O kol dar nežinia, kuo antrasis serialo sezonas pasibaigs, smalsiausi kino naujienų mėgėjai jau gali pasižiūrėti „Netflix“ platformoje sukurtą biografinį filmą „Du popiežiai“ (The Two Popes, 2019), kurį režisavo brazilas Fernando Meirellesas (anksčiau matėme jo „Dievo miestą“, „Ištikimą sodininką“ ir „Aklumą“).

„Karnavalas pasibaigė“

Visų pirma „Du popiežiai“ yra dviejų mūsų laikų kino bei teatro grandų – Anthony Hopkinso ir Jonathano Pryce‘o – dvigubas benefisas. Maža to, kad aktoriai išoriškai labai panašūs į savo prototipus (pirmasis vaidina popiežių Benediktą, antrasis – Pranciškų), bet ir savo talento bei asmeninių savybių dėka padaro savo personažus „žmogiškus, labai žmogiškus“.

Mirus Jonui Pauliui II-jam 2005 metais pontifiku buvo išrinktas 78-erių metų kardinolas Josephas Ratzingeris, kuris dėl pablogėjusios sveikatos 2013-ųjų vasarį paskelbė atsistatydinąs iš garbingų pareigų (to nėra buvę nuo 1294 m., kai atsistatydino popiežius Celestinas V, suvokęs, jog tapo negarbingų manipuliacijų objektu).

2013-aisiais naujuoju popiežiumi tapo argentinietis Jorge Mario Bergoglio, pasirinkęs naująjį apaštališką vardą Pranciškaus Asyžiečio garbei ir jau prieš pirmąjį pasirodymą liaudžiai atsisakęs prabangių popiežiaus aksesuarų, sakydamas: „Karnavalas pasibaigė“.

Prieš paskelbdamas apie atsistatydinimą popiežius Benediktas buvusį konkurentą ir galimą pretendentą buvo pasikvietęs į savo rezidenciją atvirai pabendrauti. „Dviejų popiežių“ turinį ir sudaro šio istorinio susitikimo apibūdinimas ir jųdviejų pokalbių rekonstrukcija. Kamerinę dramą ar gerą spektaklį primenantis filmas tiesiog žaižaruoja nuostabiais dialogais, kuriuose teologinius ginčus ar skaudžius prisiminimus keičia skirtingų pomėgių ir meninių interesų priešybė (vienas yra konservatorius, kitas – liberalas, vienas vertina gerą vyną, kitas jau seniai geria tik fantą, vienas pietums valgo pagal motinos receptą pagamintus mėsos kukulius su sriuba, kitam patinka gatvėje pardavinėjama pica, vienas gali fortepijonu paskambinti C. Debussy ir B. Smetanos klasikinių simfoninių kūrinių melodijas, kitas savo malonumui niūniuoja ABBA‘os „Dancing Queen“, vienas yra griežtų dogmų šalininkas, kitas yra prisiekęs futbolo fanas (ypač kai žaidžia Argentinos rinktinė) ir net... argentinietiško tango virtuozas, spėjęs prieš atsisveikinant kelių šio šokio žingsnelių pamokyti Benediktą).

Praeitis ir futbolas

„Dviejų popiežių“ autoriai tik epizodiškai pamini pastaruoju metu pasaulį drebinančius katalikų kunigų pedofilijos skandalus (dėl jų Benediktas ir Pranciškus filme griežčiau susiremia tik vieną kartą), probėgšmais paminimos ir už Vatikano sienų prasisunkusios žinios apie čia vykdytas finansines machinacijas (kai kas įsitikinęs, kad tai neva ir buvusios tikrosios Benedikto pasitraukimo priežastys). Užtai abiejų popiežių praeityje, pasirodo, buvę nemažai kompromisų, galėjusių užkirsti jiems kelią į katalikų hierarchijos viršūnes.

Būdamas keturiolikos Ratzingeris buvo tapęs hitlerjugendo organizacijos nariu, o II pasaulinį karą baigė dėvėdamas Austrijos legiono uniformą. Išaiškėjus šiems praeities faktams Benediktas ir žiniasklaidos, ir paprastų žmonių net buvo vadinamas nacistu. O Bergoglio savo tautiečių akyse reputaciją buvo suteršęs ryšiais su septintajame dešimtmetyje valdžią užgrobusios chuntos atstovais. Tiesa, padrės Bergoglio kompromisas su chunta buvo visai ne ideologinio pobūdžio, o tik padiktuotas savaip suprantamo noro padėti tikėjimo broliams („geriau tiesti tiltus, negu statyti sienas“).

Be kitų savo meninių privalumų „Du popiežiai“ yra šiais laikais, deja, retai sutinkamo išmintingo kino pavyzdys, mokantis tolerancijos, mokėjimo diskutuoti ir klausytis pašnekovo, fanatišką užsispyrimą keičiant argumentais paremtu griežtos pozicijos švelninimu. Tokie kompromisai šiuolaikiniame pasaulyje tiesiog būtini. O pavargus nuo teologinių ginčių ar skirtingų pasaulėžiūrų provokuojančių konfliktų galima trumpam atsikvėpti su bavariško alaus bokalais stebint per TV 2014-ųjų futbolo čempionatą, kurio finale buvo susirėmusios Vokietijos ir Argentinos rinktinės.

Tąsyk futbolo čempionais tapo vokiečiai...