F. Richteris – režisierius ir vienas svarbiausių savo kartos teatro dramaturgų Vokietijoje, jo kūriniai išversti į daugiau nei 25 kalbas, žinomi ir vertinami visame pasaulyje.
Pranešime spaudai teigiama, kad šis teatro sezonas A. Areimos teatrui yra savotiška dedikacija F. Richterio kūrybai, kuri ne tik tiksliai atspindi režisieriaus požiūrį į sistemos veikiamą žmogų ir jį ištinkančias dvasines problemas, bet taip pat suteikia kryptį ir filosofinį pagrindą visai kūrybinei komandai.
Koks jausmas šiandien gali būti tikras ir priklausyti žmogui kaip vientisai asmenybei? Kaip jį iššaukti, ir ar jis egzistuoja, jei nebesuvokiame savęs, kaip kūno ir dvasios visumos?
„Spektaklis „Nothing Hurts“, kaip ir pati pjesė, temiškai glaudžiai susijęs su J. G. Ballard’o romanu „Crash“ (liet. „Avarija“), kuriame kūnas susiduria su technologijomis t.y. su mašina. Kūnas nuolat pakliūna į avariją. Taip nutinka neatsitiktinai – tai yra specialiai sukonstruotos avarijos, tam, kad susidūrimas sukeltų seksualinį ir emocinį pasitenkinimą. Čia avarija, susidūrimas, gyvenimui suteikia naują formą, naują kvėpavimą, vėl iš naujo patiriamas geismas kitam kūnui, pačiam sau, egzistencijai.
Čia mirtis ir seksas yra tame pačiame lygmenyje, kaip ir kūnas – be fantazmo, be metaforos, be frazės. Negalėtume sakyti, jog čia kūnai (veikėjai) susiduria su sadizmu, mazochizmu ar pasimėgavimu – čia susiduriama su paprasčiausia, gryna iškrova.
Viską gaubia atmosfera, kurią galėtume įvardyti, kaip ją įvardijo ir pats Ballard’as: „...mes įstrigome milžiniškame kamštyje“. Nuo šiol laikas nebeturi gelmės, ateitis nustoja egzistuoti, kaip ir praeitis. Laiką keičia kameros akis, įmontuota į mūsų kasdienes technologijas. Visata nebeturi paslapčių.
Aš nebesuprantu, kas esu šiandien, ir nemanau, jog pajėgsiu suprasti. Aš nemanau, kad galiu būti artimas kitam. Jau nekalbu apie save patį. Vis dažniau iškyla depersonalizacijos jausmas – kad kūnas tai tik dėžutė, kurioje esi uždarytas. Jis neturi jokios konkrečios prasmės, nebent tą bendrą/visuotinę, kažkada seniai nustatytą, su keliais pakeitimais, rekonstrukcijomis, tą, kurią genetiškai modifikavome.
Mes save patalpinome ir uždarėme į virtualųjį tinklą, todėl dabar esame visi tokie vienodi, neįdomūs, neišsiskiriantys, nuspėjami, pavargę nuo kitų ir savęs. Sunku rasti šviežių minčių, gryno oro, kuriuo galėtume dalintis. Viskas tampa ištisa pilka linija“, – naują spektaklį apibūdina režisierius A. Areima.
