„Ar įmanoma kitaip, naujai papasakoti apie žvarbų laisvės skersvėjį? Apie idealią meilę? Jei rašytojas sumano kažką netikėta – taip“, –pranešime žiniasklaidai pastebi romaną jau perskaičiusi literatūrologė Jūratė Sprindytė, – „S. Šaltenis lūžio ir sumaišties metą regi ne dalyvio, bet stebėtojo akimis. Į prosenelio Antonio gimtinę grįžusi Jaelė Gvadelupė sužeidžiama ne tik kulkomis. Iš geležinių gyvatės kiaušinių išsiritę agresija, prievarta, godulys ją stulbina, bet mergina stebėtinai atspari. Į budelio – aukos priešstatą ji gali pažvelgti svetimšalės akimis. Romano veikėjų nuomones vertinti neutraliai. Tai dar įstabiau, nes posovietinės tikrovės groteskas dažnai pranoksta Pietų Amerikos egzotiką. Pasakojimas vientisas ir dinamiškas, tankiai supintas iš aksomo švelnumo ir smurto brutalumo gijų. Tokia tiksli metaforų akupunktūra pavaldi tik prozos meistrui!“
Kol laukiame pasirodančių „Geležinių gyvatės kiaušinių“, jūsų dėmesiui – pokalbis su S. Šalteniu.
Greitai pasirodys romanas, kurį labai ilgai nešiojotės širdyje, labai seniai atsirado ir jo pavadinimas „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“. Ir rašėte jį ne Lietuvoje, o Ispanijoje. Taigi kada iš tikrųjų gimė ši knyga?
Istorija labai ilgai brendo mano galvoje. Kaip gerų vynų sandėlyje galvoje padėtos ir bręsta visokios idėjos bei sumanymai. Ir ši istorija brendo dešimtmetį kitą – atėjo laikas ir parašiau.
Metafora „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ – raktas į romaną, tad paaiškinkite ją.
Mes visi turim išsilukštenti. Visiems sunku tapti savimi, kiti ir numiršta nesupratę, kas jie tokie, kam gimė, kodėl gyveno. Kaip pagrindinės romano herojės motina sako: „Supratau, kaip neteisingai gyvenau: valgiau mėsą ir mylėjau ne tuos vyrus.“ Valgiau ir mylėjau. Dažnai tai įvyksta per vėlai: jau prieš mirtį žmogus bando save suvokti ir atrasti – tarsi prasikala iš lukšto.
Jūsų romanai „Basas ir laimingas“, „Žydų karalaitės dienoraštis“ ir „Demonų amžius“ apie Salomėją Nėrį nukelia į senus ar bent senesnius laikus, o knygoje „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ nagrinėjate dar visai neseną laiką – Sausio 13-osios įvykius, kurių liudininkai visi esame. Į tuos tragiškus įvykius įpuola mergina, atvažiavusi iš kito pasaulio, kur šilta, linksma, kur burtai. Staiga ji patenka į visiškai kitą realybę. Ar buvo sunku pažvelgti į tą sudėtingą laiką kaip į romano medžiagą? Kodėl turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad rastųsi literatūrinė forma kraujuojančiai mūsų praeičiai?
Negalima rašyti iš karto. Žurnalistai tegul rašo. Ir dažniausiai neteisingai. Jeigu pavartytumėt ano laiko laikraščius... Rašydamas romaną skaičiau nemažai to meto spaudos, Dieve mano, koks požiūris į savo gyvenamą laiką, koks neadekvatumas!
Kai praeina šiek tiek laiko, atkrenta nesvarbūs dalykai – kaip kraujas sukreša, kaip sakai tampa gintaru. Reikia rašyti tada, kai tas laikas sutelpa į metaforą.
Metaforų jūsų knygoje tikrai daug. Viena ryškiausių – kailiniai, kuriais nepažįstamas vyras atsitiktinai apgobia trapią, sutrikusią moterį, tarsi iš kosmoso nukritusią į visiškai kitą sistemą, kitą pasaulį. Ką reiškia tie kailiniai?
Tai lyg to žmogaus oda, lyg jo kailis. Ir laikraščiai, kuriais jis apvynioja merginos kojas kaip medelį žiemai... Jis spontaniškai, nieko negalvodamas tarsi savo paties odą tuos kailinius atiduoda sušalusiai moteriai ir prisipažįsta meilėje. Tai gali nutikti tik esant ypatingai situacijai. Tik kai nebevaržo drovumas, išdrįstame pasakyti svarbiausius žodžius. Jeigu visada būtų tik ramūs laikai, galbūt ir numirtumėm nepasakę myliu.
Romane išnyra visa galerija sovietinių tipažų, kurie išsirito iš tų geležinių gyvatės kiaušinių: žurnalistė, visuomenės veikėjai, kaimietis, kuris rėkia, kad nebeliko žmonių ir kurio vežime mataruoja nusvirusi veršio galva. Iš ko kūrėte tuos personažus? Tai lydiniai?
Turiu galingą fantaziją, bet nesu tik fantazuotojas, kuriu personažus iš realių detalių, autentiškų smulkmenų. Net atskiros frazės, jas iš tiesų kažkada išgirdau. Pavyzdžiui, nebėr žmonių Aukštaitijoje šaukė toks ūkininkas. Dirbu kaip architektas, kaip konstruktorius. Galima iš tų detalių nieko ir nepastatyti, galima jas pražudyti, jos gali pradingti žodžių sraute. Dabar daug autorių mėgsta sąmonės srautą, bet atrodo, kad tie jų žodžiai liejasi tarsi palaidi viduriai. Labai nemėgstu, kai nėra disciplinos, matematikos rašyme.
Lipdydamas „Geležinius gyvatės kiaušinius“ jau turėjau nugarkaulį, bendrą idėją, buvo ir pagrindinės veikėjos Jaelės Gvadelupės vaizdinys. Pažinojau moterį, kurią pervažiavo tankai, kiek galėjau, rūpinausi ja, tad sužeistųjų psichika, elgsena man suprantama.
Romaną dedikavote savo dukroms – Indrei ir Saulei. Pagrindinė jūsų romano veikėja – vėl moteris, kurią jūs taip gerai pažįstate, taip mylite, taip su ja susiliejate! O vyrų charakteriai gerokai blankesni arba, švelniai tariant, ne itin patrauklūs. Moterų pasaulis jums įdomesnis negu vyrų?
Žinoma. Nenoriu numenkinti vyrų, bet moters pasaulyje vyrauja visai kita logika ir ji mane žavi. Vyrai dažnai nesupranta moterų pasaulio, mąstysenos, sako: „nelogiška“. O man patinka ta širdies, sielos logika. Man patinka ją tyrinėti ir mėginti suprasti. Jeigu moterys valdytų pasaulį, nebūtų karų.
Bet šiame romane jūs pagailėjote moteriai laimės. Ar ji bent kiek laiminga ir ar laimė apskritai įmanoma? Norite pasakyti, kad meilė – tai tie kailiniai, kuriais vyras apgaubia, ir niekada nebegrįžta?
Kiekvienas žmogus atkartoja biblinę Jobo liniją. Anksčiau ar vėliau. Po sudėtingų išbandymų, ateina ramybės laikas, pilnatvė. Mano romano herojė irgi patiria tą Jobo būseną. Gyvenimo sužalota, suskilusi ir sunkiai tebeklijuojanti save, ji patenka į šaltą, lietingą šalį Europoje ir čia yra apgaubiama kailinių.
Ten kur ji grįžta romano pabaigoje – šilta, nėra lietaus, ten ji randa ryšį su motina. Bet ar ten ji bus laiminga? Ar turite galvoje, kad tos meilės, kurios ieškome, taip ir nelemta surasti, kad meilę galima tik įsikalbėti?
Ne, romano finale atsiveria įstabus pasaulis, paženklintas nustebusių moterų pėdomis, jame skamba ir tylūs vyriški balsai. Dievas mums padeda, viskas turi gilią prasmę, tik, kaip mokė herojės senelė, reikia skaityti tuos Dievo ženklus, o ne laikraščius, kaip kad darė herojės senelis, kuris nuolat skaitė tik laikraščius, brošiūras apie socializmo pergales ir... kvailėjo.
Aš visada palieku didelę viltį ir galimybes. Nemėgstu tų literatų, kurie tarsi patanatomai papjauna, išmėsinėja žmogų, ir nesurenka jo iš naujo. Viską išmeta. Įtariu, kad jie mizantropai, kad kažkas su jais negerai. Jeigu žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai viltis visados turi būti. Jeigu rašytojo neseka viltis, tai koks jis rašytojas. Dabar prisiveisė daug tokių mėsinėtojų, preparuotojų. Aš nesu skandalo estetikos apologetas: pasakoju ramiai, be panikos. Tikiu žmogaus galimybėmis, harmonija pasaulyje, ir, kaip rodo gyvenimas, tai pasiteisina.
Rudenį Italijoje, Sicilijoje, pristatėte romano „Žydų karalaitės dienoraštis“ vertimą į italų kalbą. Romaną vertė Pietro Dini. Kaip romaną priėmė italai? Kokių reakcijų išgirdote?
Tiesą sakant, esu labai nustebęs. Pristatymas vyko Kaltadžironėje – miestas toks kaip Utena, prisirinko pilna salė ir kokia publika! Miestas yra įtrauktas į UNESCO sąrašą, ten gausybė paveldo objektų, tad bendruomenė labai išsilavinusi: mieste gyvena daug archeologų, istorikų, tyrinėtojų. Taigi į susitikimą susirinko kultūrinis elitas, klausimai buvo labai prasmingi ir netikėti. Sulaukiau tiek padėkų, kad mano knyga suteikė jiems viltį, kad patvirtinau jų gyvenimą, kad jie irgi taip galvoja, tik nedrįso garsiai pasakyti.
Tas susitikimas man tik patvirtino mintį, kad nereikia panikuoti: nors kartais gali atrodyti, kad pasaulis nenormalus ir griūva, reikia gyventi savo gyvenimą. Kaip dabar visi stengiasi dėl sėkmės, reklamos... Bet anksčiau ar vėliau, jei esi vertas, atpildas ir įvertinimas ateina. Tie Sicilijos žmonės liks mano atminty kaip ryškiausias įvykis. Norėčiau, kad ir Lietuvoje žmonės būtų tokie atviri, taip domėtųsi literatūra.
Kalbant apie skaitytojus, prisiminiau rugsėjį vykusią leidyklos „Tyto alba“ spaudos konferenciją, kur pristatėme būsimas knygas. Man labai įstrigo vienos moters veidas. Noriu padėkoti priekyje vežimėlyje sėdėjusiai moteriai. Man ji labai padėjo rašant „Geležinius gyvatės kiaušinius“. Negaliu paaiškinti kaip, bet ji man suteikė impulsą. Čia kaip gaminant: kepi, darai ir staiga šafrano žiupsnelis viską išsprendžia. Pastebėjau, kokia ji jautri, jos veidu tarsi ekrane bėgo mintys. Dažniausiai žmonės, kurie mus įkvepia, taip ir dingsta, nebesutinki jų, bet jeigu ją pamatyčiau, labai norėčiau padėkoti ir padovanoti knygą.
Norėčiau sugrįžti į jūsų vyno rūsį. Ar jau nusižiūrėjote, kurį butelį trauksite iš savo kolekcijos? Koks bus naujas siužetas? Koks laikas? Ar leisitės atgal į praeitį, ar seksite Jaelės Gvadelupės pėdomis?
Kažkas kruta. Po truputį rašau prisiminimus, portretus, bet dar ne laikas. Galbūt po 20 metų parodysiu. Pats sau esu mažiausiai įdomus, bet rašau apie gyvenime sutiktus žmones. Kai kas ateina iš vaikystės. Pavyzdžiui, tas saldainis, kurį padėjau Utenoje sėdėjusiai žydei, arba žmogus, kuriam Sibire, Vorkutos barake, taip suspardė galvą, kad jis nieko neatsimena, teturi vieną nuotraukėlę. Atgimimo metais jis mane susirado ir paprašė aprašyti jo gyvenimą. Toje nuotraukoje – laipteliai, katinas, kažkas stovi. Viskas. Prisižadėjau. Taip pat buvau pradėjęs rašyti dvi pjeses Eimuntui Nekrošiui: vieną – pagal „Demonų amžių“, kitą – pagal „Amžinai žaliuojantį klevą“. Eimis numirė, tad bus proza.
Paminėjote E. Nekrošių, su kuriuo jus siejo ypatingas ryšys. Koks jausmas, kai pasitraukia vis daugiau žmonių, su kuriais ėjote per gyvenimą ne paviršiumi, kai vis labiau liekate vienas?
Na, jausmas toks, kaip pasakojo mano tėvas, kuris išgyveno beveik 100 metų. Nuvažiavo jis kartą į savo mokyklos jubiliejų, kur susirinko tą mokyklą baigę įvairių kartų mokiniai. Jis pasakojo, kad pasijuto kaip nudžiūvęs stagaras laukuose žiemą: nieko nebuvo iš jo kartos.
Panašiai ir aš jaučiuosi. Gyvenu Mildos gatvėje, šalia kapinių, tad dažnai po jas vaikštau kaip po biblioteką: einu pažiūrėti, kokias gi knygas Viešpats išleido. Žiūriu, o rupke, šitas mirė, tas mirė – kitąkart net pražiopsai. Tai va, vis dažniau pavaikštau po tokią mirusiųjų biblioteką. Bet nereikia gyventi praeitimi, prieš akis ilgas ir saulėtas gyvenimas. Turiu dukras, atsiranda nauji žmonės, mezgasi nauji santykiai.
Galime pacituoti „Geležinių gyvatės kiaušinių“ pabaigą: „Dangus jau pradėjo balti, bet tamsa dar nenoriai traukėsi. Dar nepakilo saulė. Dar nauja diena labai atsargiai, dar labai droviai vėrėsi kaip jaudinantis, dar nepatirtas, pilnas šviesos ir šešėlių, giliais vyriškais balsais skambantis, Dievo ženklais ir nustebusių, gražių moterų pėdom kaip antspaudais paženklintas Jaelės Gvadelupės gyvenimas...“
