Komanda, tikėjusi neįmanomu

„Auksinis liūtas“ Venecijos bienalėje, Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, „Globalios Lietuvos“ apdovanojimas, vieta „Artsy“ įtakingiausių pasaulio menininkų sąraše – šiuolaikinė opera „Saulė ir jūra (Marina)“ menininkių trijulei atnešė kone visus garbingiausius meno pasaulio apdovanojimus ir privertė išmokti prisitaikyti prie kitokios kasdienybės.

Kaip DELFI TV laidoje „ARTimai“ pasakojo Rugilė Barzdžiukaitė, dar būnant Venecijoje joms teko atsakinėti į žurnalistų iš viso pasaulio, nuo Kinijos iki Niujorko, klausimus, o ir dabar joms, net ir pradėjusioms kitus darbus, dar tenka atiduoti duoklę visuomenei ir tęsti platesnį savo kūrinio pristatymą. Vienas iš šių metų planų – parodyti jį ir nekantriai laukiantiems meno gerbėjams Lietuvoje.

R. Barzdžiukaitė prisipažįsta, kad nors jos su kolegėmis ir tikėjo savo darbu, nesitikėjo, kad viskas nueis taip toli. Po pirmosios kartu kurtos operos „Geros dienos!“, jos tiesiog ėmėsi dirbti prie naujos idėjos ir iš pradžių tai darė su labai maža komanda.

„Buvo lyg nuojauta, kad šis kūrinys yra tinkamas meno kontekstui, ir kilo idėja, kad būtų gerai jį pristatyti Venecijos bienalėje. Tada komanda dar labiau išplito – prisijungė Rasa Antanavičiūtė, Lucia Pietroiusti, kiti. Visa komanda, kuri dirbo, buvo labai nuoširdžiai į tai įsitraukusi ir tikėjo praktiškai neįmanomu. Rasa tada sakė: gerai, pasirašau, bandome aplikuoti Lietuvoje, bet kas bus jei laimėsim, nežinau. Kaip ji sakė, didelės šalys turbūt taip nerizikuotų, pasiskaičiuotų, kiek reikia resursų tokio mastelio kūriniui, nes galų gale prie jo dirbo virš 150 žmonių“, – prisiminė R. Barzdžiukaitė.

Net ir laimėjus „Auksinį liūtą“ už Nacionalinį pasirodymą, dėl finansų trūkumo buvo neaišku, ar pasirodymą bus įmanoma rodyti iki bienalės pabaigos. Tuomet, siekiant sudaryti žiūrovams galimybę jį pamatyti, buvo bandyta rinkti lėšas per sutelktinio finansavimo platformas, galiausiai papildomą finansavimą skyrė ir Lietuvos kultūros taryba, ir Vilniaus miesto savivaldybė, taip pat Šveicarijos meno fondas „Laurenz Foundation“ ir privatūs rėmėjai.

„Prisiminus, koks buvo pradinis taškas, ir žinant, koks buvo pradinis finansavimas, kuris paskui augo kintant poreikiams, o kartu augo ir kūrinio galimybės, dabar atrodo, kad viskas skambėjo kaip utopinis projektas“, – laidoje „ARTimai“ pasakojo režisierė.

Didesnė parama menininkams padėtų nesiblaškyti

R. Barzdžiukaitė sako pati asmeniškai negalinti skųstis – šiuo metu ji jaučia palaikymą tiek „Saulei ir jūrai“, tiek jau pradėtai vystyti naujai idėjai, apie kurią kol kas nenori atskleisti daugiau detalių, tik kad tai vėl bus tarpdisciplininis projektas.

Tačiau apskritai kalbant apie menininkus, apie sistemingą požiūrį, kaip jiems galėtų padėtų valstybė ar savivaldybė, jos nuomone, Lietuvoje dar yra kur pasitempti. „Kai paklausau kolegų Danijoje, Švedijoje ar kitose šalyse, atrodo, jiems tikrai yra daug lengviau. Kai finansavimas yra didesnis, tau tiesiog nereikia blaškytis, neturi nerimauti, ar turėsi iš ko sumokėti nuomą ir panašiai, tad tiesiog dirbi daug nuosekliau. Būtų labai gerai susikurti kažkokią sistemą, kad ir alternatyvią, kad Lietuvoje nesustotų tie sumanymai“, – kalbėjo ji.

Beje, ji pastebi, kad nors Lietuvos kultūros laimėjimai šiemet buvo itin ryškūs, Lietuvos menininkai pasaulyje būdavo puikiai įvertinami ir anksčiau, tik ne visada apie tai buvo plačiau kalbama visuomenėje.

„Lietuvos kultūra gana stipriai žibėdavo europiniame ir pasauliniame kontekste, turint omenyje didžiuosius vardus kad ir teatro režisierių, taip pat stiprius rezultatus festivaliuose rodydavo poetinė kino dokumentika. Gal dabar tiesiog suaktyvėjo ryšiai su visuomene, kad mes apie tai sužinome. Iš tikrųjų ir apie Venecijos liūtą sužinojome, nes tai buvo iškomunikuota ir tada sukilo žiniasklaidos dėmesys – to nebūtų, jei su mumis nebūtų dirbusi stipri ryšių su visuomene komanda. Tad šitas dėmuo man atrodo yra sustiprėjęs, o dėl interneto ir apskritai viso komunikacijos greitumo vyksta tai, kad mes dabar žinome daugiau nei žinojome anksčiau, nors pasiekimai ir anksčiau buvo ryškūs“, – svarstė R. Barzdžiukaitė.

Apribojimai įkvepia daryti kitaip

Apie naujos idėjos įgyvendinimą jau galvojanti R. Barzdžiukaitė nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios mėgo eiti nestandartiniais keliais. Ji prisimena, kad dar kai studijavo teatro režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, suprato, kad ne viskas, ko ten mokoma, jai tinka.

„Man atrodo, labai daug priklauso nuo dėstytojų, bet mano atveju nebuvo taip, kad mane labai skatintų eksperimentuoti. Kita vertus, gal tai net įkvepia pasipriešinimą: kartais gerai, kai yra apribojimai, tu nori iš jų ištrūkti ir tada tu darai savo“, – svarstė ji.

Tad kai jai atėjo laikas gintis diplominį darbą ir pasirinkti literatūrinę medžiagą, pjesę ar dramą, pagal kurią statys savo darbą, ji pajuto, kad toks metodas jai visai netinka. „Supratau, kad visai ne nuo to noriu atsispirti ir visai kitaip veikiau. Tarp kitko, ir negavau labai aukšto balo, bet turbūt ne visada reikia sekti tuo, ką tau sako“, – kalbėjo R. Barzdžiukaitė.

Tiesa, režisierė pridūrė, kad jos eksperimentai niekada nebūna savitiksliai. „Ta forma, net jei ir kažkokia originalesnė, nėra nesuprantama – bent man pačiai yra aišku, kodėl ir apie ką kalbama, o tie senieji primetami standartai man kaip tik turi daugiau neaiškumo ir man būtų sunkiau juos kopijuoti. Turbūt tas įsiklausymas į dabartį ir bandymas kiekvienai idėjai surasti formatą yra tam, kad padėtų tai idėjai atsiskleisti“, – pasakojo ji.

Apie žmogaus ir gamtos santykį – be moralų

Tiek „Saulė ir jūra“, tiek taip pat apdovanojimais įvertintas R. Barzdžiukaitės filmas „Rūgštus miškas“ pasakoja apie žmogaus ir gamtos santykį ir tarp jų dažnai kylantį konfliktą. Tačiau abiejuose kūriniuose nėra jokio moralizavimo ir tiesmuko mokymo, kaip reikėtų elgtis ar nesielgti.

Režisierė pasakoja, kad prie šių temų ji atėjo tarsi natūraliai. „Man augant buvo labai daug gamtos ir nekonfliktiško santykio su ja. Nors augau mieste, bet visos vasaros būdavo miške, prie ežerų, labai gražios, tad ta harmonija su gamta turbūt labai daug pasėjo ir davė. O paskui, kai nuvyksti į Londoną ir gyveni gatvėje, kurioje medžiai yra užmūryti iki kamienų, kur jie atrodo lyg invalidai, lyg suluošinti – toks ganėtinai siaubingai vaizdas – tada matai, kiek daug , ypač didmiesčiuose, yra konfliktų su gamta“, – kalbėjo ji.

Stebėdama nuolat tarp žmonių ir gamtos kylančius konfliktus ji užsikabino ir už kormoranų, kurių istorija pasakojama filme „Rūgštus miškas“, temos. „Galbūt fejerverkai kažkam asocijuojasi su švente, bet kalbant apie masinį paukščių išbaidymą, jie turi visai kitą reikšmę, keliančią įtampą. Tad aš nuo to atsispyriau ir toliau plėtojau tą istoriją, vėl atsigręždama į žmones, nors ir pasakodama apie paukščius“, – pasakojo režisierė.

„O su „Saule ir jūra“ mes irgi atėjome gana natūraliai į tą klimato kaitos temą. Viskas prasidėjo nuo vaizdinio, kad yra paplūdimys ir jame matome daug kūnų, labai skirtingo amžiaus, matome jų trapumą, matome juos tarsi tame dirbtiniame paplūdimyje. Tai buvo galbūt palyginimas su tokiu kosminiu kūnu, didesniu nei Žemė, kad ir tie žmonės, ir ta Žemė turi tam tikras ribas, o žmogaus santykis su žeme vėlgi neretai yra konfliktiškas. Tik mes nenorėjome to eskaluoti moralizuojant. Pavyzdžiui, yra pasiturinti mama, kuri dainuoja apie tai, kaip smagu keliauti, nardyti po vandenynus, matyti pabalusius koralus, o juk tie pabalę koralai signalizuoja tai, kad jie yra mirę. Taip mes tarsi pasakome tai, kas yra labai dramatiška, bet per labai lengvą, žaismingą formą. Ir Linos muzika yra tokia, kaip ji pati sako, kaip nebaigti pop dainų takeliai, tad ji leidžia labai lengvai viską priimti, bet kai geriau paklausai, ateina ir tos gilesnės prasmės“, – sakė R. Barzdžiukaitė.