TV laidos – tarsi toks dalykas, į kurių kūrimo užkulisius gilintis nėra įprasta. Tačiau „Procesų“ atveju, žinome, jog tai nepriklausoma kūrėjų iniciatyva gimęs ciklas, atspindintis tai, kas buvo svarbu ir įdomu jums patiems, o taip pat – pasiūlantis TV eteriui žanrą, kurio šiuo metu labai trūksta. Matome reportažines arba pokalbių laidas apie kultūrą, tačiau tiriamojo pobūdžio laidų, kultūrologinių studijų beveik nėra. Kaip gimė šių laidų idėja?
Daiva Bilinskienė. Šios laidos priešistorė ir šaknys glūdi kitame TV dokumentinės apybraižos žanro cikle „Kultmisijos“, kurią kūrėme kartu su režisieriumi Gintaru Šepučiu. Nuo 2015 iki 2019 metų sukūrėme dvidešimt vieną laidą. Jautėme, jog mūsų pasirinkta prieiga apie kultūros reiškinius kalbėti pasitelkiant holistinę nuostatą (t.y., kad visos gyvenimo sritys yra tarpusavyje susijusios), yra reikalinga, leidžianti gvildenti kultūros problemas įvertinant konteksto įtaką. Tačiau, matyt, viskas turi pabaigą. Gintaro planams pasikeitus, privalėjome ir mes su Jolanta, su kuria jau buvome gerai įsidirbusios, įsileisti pokyčius.
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Be abejonės, tas pokytis buvo režisierius Mikas Žukauskas. Daiva pakvietė jį prisijungti ir tęsti „Kultmisijas“. Pamenu, įeina per duris, aukštas, liesas, iš karto papylė kritikos ir drąsiai pareiškė, jog yra pasiruošęs imtis laidų kūrimo, tačiau savaip. Su Daiva pajutome, jog tarp mūsų – menininkas, ir jam reikia duoti visišką laisvę. Tas septynias laidas rengėme beveik metus.
Buvo įdomu stebėti, kaip iš „Kultmisijų“ išsipumpuravo „Procesai“. Prieiga prie gvildenamos temos išliko ta pati – pasitelkiame tam tikros sferos specialistų, kultūros tyrinėtojų, visuomenės veikėjų, kūrėjų įžvalgas. Rodome, jog bet koks kasdienybės reiškinys yra nevienalytis, jame glūdi daug tarpusavyje besipinančių interesų, motyvų, mentalinių netolygumų mazgai. Juos mėginame perprasti ir įveikti. Matyt, klausimai „Kodėl?“ ir „Kaip?“ yra užprogramuoti tiek režisieriaus, tiek menotyrininko mąstymo programose. Esame ne žurnalistai, o stebėtojai ir tyrėjai.
Mikas Žukauskas. Stengiamės būti tarpininkais. Įvairiose srityse yra problema, jog kai kurie dalykai yra suprantami tik profesionalų sferoje. Pavyzdžiui, istoriniai tyrinėjimai. Dauguma labai aktualios ir įdomios medžiagos yra suprantama tik ją tyrinėjančiam istorikų ratui, o plačioji visuomenė tam tikrų faktų ir šaltinių nesužino. Arba juos kažkas ,,pasigauna“ ir pateikia pernelyg primityviai ir supaprastintai. Tai vyksta ne tik su istorija, bet tarkime ir su biologija, technologijomis, politika ir panašiai. Taigi, mūsų tikslas būti tarpininkais tarp srities profesionalų ir žiūrovų. Labai geras pavyzdys iš kino srities – Mindaugo Survilos filmas ,,Sengirė“: pats pagal profesiją būdamas biologas Mindaugas labai profesionaliai gana didelei žiūrovų terpei sugebėjo papasakoti vaizdų kalba apie Lietuvos sengirę. Toks kūrinys ir patrauklus žiūrovui, bet tuo pačiu ir ne paviršutiniškas, nes kuriama labai atsakingai, bendradarbiaujant su profesionalais, aktualizuojant jų akademinius tyrimus.
Kokios temos bus plėtojamos cikle ir kaip jos išsikristalizavo?
Jolanta. Orientuojamės į permanentinius reiškinius, ilgalaikius procesus. Vaizdžiai tariant, įdomūs ne atskiri laikrodžio mechanizmo elementai, o pats jų veikimo principas. Kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip? Koks yra individualaus mąstymo ir kultūriškai apibrėžtų procesų algoritmas? Kaip kasdieniai reiškiniai, įpročiai ir vertybės siejasi su tuo, ką vadiname „kultūra“ arba „kūryba“?
Mikas. Pasirinkdami temas deriname asmeninius interesus su tam tikromis aktualijomis. Tarkime,
padarėme laidą apie Vilniaus viešųjų erdvių transformacijas, ši tema pirmiausia buvo įdomi asmeniškai, buvome į ją įsigilinę, tačiau ir viešojo diskurso prasme ji tarsi reikalavo tam tikros refleksijos būtent laidos forma. Nes tarsi daug reflektuojama viešųjų erdvių klausimu, bet dažnai tai būna tekstai, komentarai, kurie išsisklaido. Laida yra tarsi tam tikra kolba, nes į ją gali sutalpinti ne tik žodinius komentarus, bet ir vaizdą. Darydami šią laidą pakalbinome skirtingas puses, tarkime, kurie yra prieš ir už Reformatų skvero rekonstrukciją, iš esmės šios nuomonės laiko tėkmėje galbūt greit bus neaktualios, bet tuo pačiu metu nufilmavome daug vaizdinės medžiagos, kuri su laiku taps vis įdomesnė ir sudėjome į tą ,,kolbą“. Užfiksavome griaunamą Reformatų parką, namų Misionierių ansamblyje statybų pradžią, tam tikrais rakursais nufilmavome Cvirkos paminklą, kurio galbūt nebeliks.
Jolanta. Kai kurios temos išplaukė iš pastebėjimų, kas jau kurį laiką vyksta tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, viena laida skirta kolekcionavimo reiškiniui. Kalbindami kolekcininkus, antikvarus, meno rinkos stebėtojus bandėme išsiaiškinti, kodėl kai kurie žmonės serga šia liga, kokios kultūrinės ir socialinės aplinkybės daro įtaką, kokia yra individualaus susižavėjimo kažkokiu daiktu reikšmė kultūrai ir civilizacijai. Vieną laidą skyrėme bandymui suvokti, kokie poslinkiai vyksta šiuolaikiniame lietuviškame kine ir teatre, ar tikrai vyksta dramaturginio pasakojimo atgimimas ir kokia jo simptomatika, galų gale – kaip istorijos kūrimas atrodo iš pačių dramaturgų perspektyvos. Nagrinėjome medijų edukacijos temą, kodėl šiuolaikiniam žmogui ji darosi vis svarbesnė. Viena įdomiausių temų man asmeniškai – mirties kultūra, į kurią, padedami šio fenomeno tyrinėtojų, žvelgėme per kultūrinės ir socialinės kaitos prizmę, aprėpiant tiek religinių tradicijų sekuliarėjimo, vartotojiškos Vakarų kultūros įtakos aspektus, tiek ir psichologinius šių dienų žmogaus elgesio motyvus, atsiradusį savotišką „mirties tabu“.
Mikas. Tam tikrais atvejais teko sulaužyti tam tikrus temos pateikimo stereotipus. Pavyzdžiui, padarėme laidą apie kultūristus, kur ne tik pakalbinome sportininkus, pakalbėjome apie jų buitį. Į pažvelgėme kaip į tam tikrą vizualiosios kultūros reiškinį, padedami maskulinizmo tyrinėtojo, sociologo Artūro Tereškino.
Dažniausiai laidos apie sportą daromos tik koncentruojantis būtent į rutiną ar rezultatus. O toks
„pažiūrėjimas iš šono“ gali būti įdomus ir žiūrovams, ir pačiai terpei, šiuo atveju kultūristams. Nes laidoje kalbame ne tik apie praktinę sportinę pusę, bet ir vyriškumą, vyriškumo suvokimą, gyvenimo ir savęs įprasminimą.
Atrodytų, kad Jūsų kuriamos apybraižos primena dokumentinius filmus? Kodėl vis tik rinkotės TV
formatą?
Daiva. Kai nutarėme pakviesti Miką, žinojau, kad jo prioritetas kinas, bet jis yra dirbęs ir televizijoje. Miko mokytojas – režisierius Juozas Javaitis – televizijoje taip pat sukūrė įsimintinus TV ciklus. Mikui pradėjus režisuoti, prasidėjo laidos formato permąstymas, o vėliau tobulinimas, kuris pareikalavo iš jo daug energijos. Vis tik 45 min TV laida – tai jau beveik dokumentinis filmas, kur reikia pagalvoti, kaip išlaikyti žiūrovo dėmesį, perteikti temos dinamiką. Taip atsirado skirstymas tam tikromis smulkesnėmis potemėmis. Be to, Mikas meistriškai parenka muziką. „Procesai“ yra „ilgo vartojimo“ TV dokumentinės kultūros miniatiūros, kurios nėra pririštos prie konkretaus laikmečio problemų ar įvykių. Kaip geros knygos, kurias skaityti gali keliskart.
Tai nėra vien „Procesų“ kūrėjų pasiekimas. Be abejonės, didžiulė paskata rastis tokioms laidoms yra gerai išsivysčiusi, turtinga nuomonių, prasmingų įžvalgų Lietuvos mokslininkų, kultūros tyrinėtojų, kūrėjų terpė. Esame dėkingi visiems, kurie skyrė interviu su mumis savo laiką. Mūsų, kaip kultūros sklaida suinteresuotų TV laidų kūrėjų tikslas ir pareiga yra suteikti jiems galimybę dalintis žiniomis ir erudicija, skleisti naujus požiūrius, sukurti diskusijoms ir dialogui palankią erdvę. Tokių laidų šiuo metu labai trūksta, jų apskritai retai pasitaiko. Dėkojame Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, kultūros organizacijoms, suteikusioms erdves filmavimui, leidimus iliustruoti laidas kadrais iš spektaklių, filmų, įvairių renginių.
Mikas. 2009 m. baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, specialybė vadinosi TV ir kino režisūra. Pamenu, kad besimokant žodis ir reiškinys tv (televizija) tarsi liko nuošalyje, jai buvo skirtos vos kelios paskaitos, o pagrindinis dėmesys buvo skiriamas kinui, teatrui ir grynajam menui apskritai. Visi norėjo ir dabar nori daryti kiną ir kurti meną, televizijos režisūra ir darbas televizijoj buvo ir yra laikomas tarsi paskutiniu variantu, profesine nesėkme. Įdomu kodėl taip atsitiko.
Menininkai, ypač Lietuvoje, visada labai įtariai žiūrėjo į televiziją, esą ten negalima įgyvendinti savo kūrybinių ambicijų, o darbas ir sukurta produkcija yra paviršutiniška. Aš manau, kad televizija ir įvairūs naujosios internetinės televizijos formatai (youtube video, vlogai, internetiniai siužetai) kaip tik yra puikus įrankis ir terpė reaguoti į visuomenėje vykstančius procesus, juos komentuoti, reflektuoti ir netgi daryti jiems įtaką. Tai galima daryti labai kūrybiškai ir profesionaliai, priklauso nuo požiūrio ir pasirinktos krypties. Visų pirma viskas vyksta gerokai greičiau nei, tarkime, kine, nors norint padaryti gerą laidą reikia tikrai nemažai laiko ir resursų. Tačiau kūrimo mechanizmai yra šiek tiek paprastesni ir greitesni. Taip pat daug lengviau galima pasiekti įvairią auditoriją, tarkime, bilieto pirkimas į kiną yra labai valingas veiksmas ir, tikėtina, kad į tavo kurtą filmą ateis panašią nuomonę apie tam tikrą reiškinį turintys žiūrovai. Nors tradicinė televizija mutuoja, man patinka atsitiktinio žiūrovo momentas, nes, tarkime, šią laidą transliuos visoje Lietuvoje ir yra galimybė, kad ją atsitiktinai įsijungs žmogus, kuriam bus naujas mūsų požiūris į tam tikrus dalykus.
Ačiū už pokalbį.
Laidą iš dalies remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.
