Ludwig Mies van der Rohe. Barselonos paviljonas.

Taip, esu miesto vaikas. Gamta man ne taip svarbi ir ne taip įdomi. Nereiškia, kad esu jai priešiškas, tikrai ne. Tai ji man priešiška:)

Bet kuriuo atveju šiame vokiečių architekto Van der Rohe sukurtame pastatų komplekse jaučiuosi taip gerai, kad turbūt galėčiau čia gyventi. Tik to niekas neleistų, nes El Pabellón – vienas svarbiausių meno kūrinių mieste, kuriame svarbių meno kūrinių yra labai daug ir ten sunku ką nors nustebinti.

Kai pagalvoji, kad architektūros novatorius Van der Rohe visa tai pastatė 1929… Vokietijoje dar pats Veimaro Respublikos aukso amžius, jauni Kauno architektai dar tik piešia pirmuosius modernizmo architektūros projektus (taip, būdavo piešiama ir net labai meniškai), o Rohe Barselonoje tuo tarpu stato ateitį. Tokią, kuri išliks balta kad ir kas būtų.

Ir atsispindės vandenyje.

Gryno intelekto grožis. Norite iliustracijos žodžiui „kultūra“? Štai. Nežinau geriau.

Jeigu čia gyvenčiau, man niekas nekliudytų galvoti...

Žinoma, turistinio sezono metu tektų išsikraustyti... O turistinis sezonas ten beveik visada...

Ludwig Mies van der Rohe. Barselonos paviljonas.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Michelangelo Pistoletto. „Venere Degli Stracci“. Museo Madre, Neapolis.

M. Pistoletto labai vertinu (ir vis negaliu patikėti, kad čia tikra menininko pavardė, tačiau tai tiesa, nors jo tėvas turėjo dar ir kitą pavardę) ir kuriame nors pasaulio muziejuje būtinai sustoju pasižiūrėti į save jo ilgai kurto veidrodžių – atspindžių ciklo darbuose.

Tokia ir yra menininko žinutė: atsispindi, vadinasi – esi.

„Skudurų Venera“ irgi turėjo daug inkarnacijų, tačiau tikrieji kūrinio namai yra būtent čia – Neapolyje, kur originalas priklauso Collezione Peppino Di Bennardo ir yra eksponuojamas Madre modernaus meno muziejuje.

Michelangelo Pistoletto. „Venere Degli Stracci“
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kur geriau, jei ne Neapolyje tinka šis stiprus socialinis komentaras, kažkada pradėjęs visą meno kryptį – Arte Povera, vargšą meną, meną, atsisakiusį veidmainystės? Kur geriau, jei ne tankiose ir tiesmukose Neapolio gatvėse rasi tai, apie ką kalba Pistoletto? „Skudurų Venera“ yra apie tą patį, apie ką filmavo italų Naujosios bangos režisieriai, apie tą patį yra J. Grotowski ir P. Brook „Poor theatre“, genetiškai visiškai sutampantis su Arte Povera.

Belieka pasakyti, kad prie šio kūrinio turėjau gal tris minutes ir viskas, ką čia pasakiau, greitai prabėgo mano galvoje.

O paskui skubėjau laukan, nes temo, o sutemus Neapolyje gali gaut į galvą ir jau nieks joje neprabėgs daugiau:)

Albertas Belevičius. „Partizano ranka“. Merkinės kraštotyros ir genocido muziejus.

Albertas Belevičius. „Partizano ranka“
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Šis darbas mane sukrėtė.

Skulptūra yra aiškiai artima liaudies menui, nors autorius buvo profesionalus skulptorius ir net J. Mikėno mokinys. Bet tai nėra svarbu.

Mano mama dažnai pasakoja, kaip sovietų okupantų siautėjimo metais ji su kitais vaikais eidama į mokyklą turėdavo praeiti pro per naktį nušautų partizanų kūnus, suguldytus prie „apylinkės“ artimiesiems atpažinti. Laimei, jai neteko ten pamatyti savo tėvo, mano senelio, nes jį suėmė ir išvežė į Vorkutos lagerius dar gyvą...

Šios skulptūros autoriui pasisekė kitaip. Jis matė savo tėvą, vežamą nušautą vežime, tačiau uždengtą skarmalu. Iš po jo kyšojo tik tėvo ranka.

Apie tai kūrinys.

Man neapsiverčia liežuvis čia kalbėti apie meniškumą ar idėją.
Viskas, ką matau šiame kūrinyje, yra pati tikrovė. Ir šį kartą to gana.

Dominique Gonzalez-Foerster „Cinema (QM.15)“. „ARoS“ muziejus, Orhusas, Danija.

Video instaliaciją sunku perteikti straipsnyje ir todėl šis mano pasirinkimas gal ką nors net suerzins, juolab, kad nufilmavau tik porą fragmentų.

Dominique Gonzalez-Foerster „Cinema (QM.15)“
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Turiu paguosti, kad televizininkus apskritai erzina videomenininkai, nes kiekvienas doras televizininkas tyliai mano, kad kai nemoki filmuoti, tai kaip tik ir gaunasi „video menas“. Kartais mes būname teisūs, nes šis žanras dėka judančių vaizdų prigimtinio paveikumo yra labai neatsparus pigiai manipuliacijai.

Bet vos tik pasirodo tikras talentas...

D. Gonzales-Foerster darbas mane sužavėjo.


Pradžioje pažiūrėjau gal pusę (bendra trukmė 08:10, techniniai duomenys: HD video, Plexiglas screen, 200 x 300 cm). Išėjau. Žiūrėjau kitus muziejaus įsigytus šiuolaikinio meno kūrinius.
Ne, sugrįžau. Pažiūrėjau iki galo. Išėjau. Nu, ne. Vėl sugrįžau. O tada jau žiūrėjau vėl ir vėl.
Smagu, kai taip nutinka.

Autorė (ji gyvena Paryžiuje ir kartais Rio) čia pati inscenizuoja M. Monroe šokio sceną iš filmo „The Misfits“, priešpaskutinio M. Monroe vaidmens.

Kinas kaip gelbstinti ir žudanti iliuzija.

Kinas, kaip mergaičių ir berniukų žaidimas vaidmenimis, nejučia ir neišvengiamai virstantis nebe žaidimu.

Ir tas didžiulis troškimas užsimiršti...

Patricia Piccinini. „The Couple“. „Arken“ modernaus meno muziejus, Kopenhaga.

Apie šį kalbėsiu ilgiau.

Australijoje gyvenanti ir kurianti Patricia yra reikšminga meno pasaulio figūra, kažkada atstovavusi savo šaliai Venecijos bienalėje. Jos darbai nuolat kelyje, dažniausiai, beje, ne po vieną, o kaip gerai orkestruotos konceptualios parodos, sudarytos daugiausia iš hiperrealistinių skulptūrų, o taip pat piešinių ir vaizdo instaliacijų.

Po vieną jos darbai nesižiūri.
O po kelis jie gali jus rimtai išgąsdinti.
Kai kada – net supykinti.

Viena svarbiausių Patricijos temų – transhumanizmas, arba abstraktaus, apibendrintai gyvuliško prado raiška apibendrintai žmogiškomis formomis. Žinau, skamba sudėtingai:) Kita vertus, mažai esu matęs kūrinių, iš kurių taip beprotiškai (protas čia tyčia niekuo dėtas) pulsuotų gyvybė.

Dar ji kuria antropomorfiškus motorolerius, bet apie tai gal kada nors kitą kartą.

Kaip kūrėja Patricia balansuoja ant pretenzijos ribos. Todėl šalia svarbiausių meno žurnalų ją mėgsta ir tokie Bardo adeptų leidiniai kaip prancūziškasis „HEY“. Ji tarp jų gal vienintelė, nevartojanti jokios rūgšties. Iš kur žinau? Klausiau, ji man taip sakė. Dar ji sakė, kad nesapnuoja košmarų apie savo kūrinius.

Netikiu, ji sapnuoja.

Patricia Piccinini pažįstu seniai ir, tiesą sakant, ją pačią mėgstu labiau nei jos kūrinius.

Važiuodamas į Kopenhagą, maždaug žinojau, ką ten pamatysiu ir džiaugiausi, kad susitiksime, galbūt išgersime vyno ir pasikalbėsime. Patricija, kurianti bauginančias gyvybės formas, gyvenime yra labai mielas, delikatus ir protingas žmogus.

Ir tikrai nemaniau, kad ji pristatys kūrinį, kuris man paliks tokį didelį įspūdį.

Patricia Piccinini. „The Couple“
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tai nėra pirmoji „Poros“ („The Couple“) versija, iki tol Patricia savąją porą jau yra vaizdavusi kitokiose dekoracijose, tačiau ne taip įspūdingai kaip „Arken“ muziejuje.

„Arken“ „Porai“ skirta atskira erdvė.

Erdvėje stovi kemperis, jo langų užuolaidos neužtrauktos, viduje dega šviesa, garsai mums nurodo į vasaros naktį ir mes esame masinami prieiti pažiūrėti, kas viduje.

Pabandysiu čia prisegti video, nes ėjimas žiūrėti kas viduje yra paremtas tam tikra dramaturgija.

Šis kūrinys mane sekiojo visą vasarą ir tebesekioja dabar.
Švelnumas iki švelnumo idėjos atsiradimo.
Meilė iki meilės.

Paprašiau: Patricija, galiu tave nufotografuoti su tavo kūriniu?
Ji priėjo ir pataisė antklodę. Kaip tai darome gimusiam. Ir mirusiam.

Anish Kapoor. Projektui: „Septyni gailestingumo darbai“. „Pio Monte della Misericordia“, Neapolis.

Anish Kapoor yra šamanas, jau sakiau turbūt kažkada. Aš, matyt, esu jo tikslinė auditorija, nes net nežinodamas, kad čia Anish, įtariu kažką kaskart, kai jo darbas iššoka prieš mane nelauktai ir be jokios reklamos.

„Gailestingumo darbai“, pasirodo, yra labdaringais tikslais organizuojamas meno projektas, skirtas vargšams šelpti, kūriniai eksponuojami šalia bažnyčios esančiuose rūmuose, į tuos rūmus mažai kas vaikšto, o be reikalo, nes Italijos aristokratiškasis palikimas yra įdomus ir neretai nukištas į tamsų kampą. Tuo tarpu visus domina tik bažnyčia ir ten paties Caravaggio sukurtas altoriaus paveikslas. Nuo jo viskas ir prasidėjo, jis kaip tik ir vadinasi „Septyni gailestingumo darbai“ ir jame, be kita ko, barzdotas dėdė pro kalėjimo grotas žindžia gražios moters krūtį.

Anish Kapoor. Projektui: „Septyni gailestingumo darbai“.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Neapolyje Anish Kapoor niekas nereklamuoja.

Manau, kad jis kur kas labiau namie būtų Milane su tenykšte snobiška ir efektus mėgstančia meno scena.

Bet kuriuo atveju ši vaško ir medžio kompozicija man labai patiko.
Galiausiai Ji sukelia magiško judėjimo (lėto) įspūdį.
Mums lieka spėlioti, kurį iš gailestingumo darbų Anish čia inscenizuoja. Man pasirodė, kad jis polemizuoja su Caravaggio ir kalba ne apie gailestingumą kūnui, bet gailestingumą sielai.

Kažką norima sudrausminti čia...

Tony „Bright“ Davis. „Appartment Scene“. „Halle Saint-Pierre“, Paryžius.

Sako, Tony Davis dar ne taip seniai pardavinėjo savo darbus ant gatvės kampo Pietų Čikagoje.
Pamačiau jį kaip juodaodžių meno projekto „Chicago We Own It“ dalį. Kuratorių sudarytą parodą sudaro dešimt autorių, dešimt meno autsaiderių, kuriuos kažkada „surinko iš gatvių“, o dabar jie kartais pavadinami „Čikagos mokykla“ ir taip keliauja po, šiuo atveju, Europą.

Iš karto pasakysiu, kad man nėra nieko kvailiau už sąvokas „juodaodžių menas“, „moterų menas“ ir panašiai. Manau, kad jeigu kūrinį reikia ramstyti kokia nors su menu nesusijusia autoriaus savybe, tai tiek tas kūrinys ir vertas.

Tony „Bright“ Davis. „Appartment Scene“.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tony Davis darbai netikėti, „tiesiai į veidą“ ir turtingi detalių. Man jie kaip geras romanas paveikslo rėme, o Tony žino daug siužetų, mat jaunystėje jis buvo suteneris ir lošėjas.

Prie nemažo formato kūrinio reikia laiko, o kai kurios detalės išslapstytos. Pavyzdžiui, nuotraukoje sunku įžiūrėti, bet šiame kūrinyje visur pilna pelėkautų...

Turėjau didelį smagumą knisinėtis po Tony kambarius.

Būtų smagu jo pasakojimų parodą kada nors pamatyti Lietuvoje.

Daugiau apie Tony Davis čia.

Rene Magritte. „La Malediction“. Magritte muziejus, Briuselis.

R. Magritte nemėgstu, nes jis man panašus į fokusininką, traukiantį triušius iš skrybėlės. Nustebinti gali, tačiau tai vis tiek labiau cirkas nei menas. Kai kurie jo kūriniai apskritai primena nevykusius anekdotus: pamanykit, žvakė stovi dešinėje, o šviesa sklinda iš kairės...

Nepaisant to (o gal – kaip tik dėl to?:) jo kūriniai niekad neišeina iš mados ir yra daug šansų kokiame nors „kultūringame“ žurnale rasti Magritte kūrinio reprodukciją, iliustruojančią straipsnį apie gyvenimo prasmę...

Dėl to pat R. Magritte kūriniai yra išsivaikščioję po privačias kolekcijas arba supirkti turtingiausių pasaulio muziejų, todėl jo „naminis“ muziejus Briuselyje gana skurdus ir pačių populiariausių darbų ten nerasite, nebent bus speciali paroda.

Tačiau ekspozicijos pabaigoje šis tas yra. Tai kūrinys, kurį mintyse turbūt visi pavadins „Debesys“. Kaip suprantu, Magritte yra tokių nutapęs kelis, neseniai viena iš versijų buvo parduota Christie’s už daugiau kaip ketvirtį milijono eurų.

Rene Magritte. „La Malediction“
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Prisipažinsiu, kad šį kūrinį įvertinau tik lankydamasis muziejuje antrą kartą.
Tada, kai pamačiau pavadinimą.
Taip, būtent pavadinimas mane sustabdė ir privertė įvertinti R. Magritte kitaip.
Belgai pavadinimą verčia: „Prakeiksmas“.

Debesys kaip prakeiksmas.
Atmintyje pasigirdo vienas stipriausių man Cz. Milosz eilėraščių „Debesys“, kuris prasideda taip:

Obłoki, straszne moje obłoki,
jak bije serce, jaki żal i smutek ziemi...
(Debesys, mano baisieji debesys,
Kaip daužos širdis, kokia gėla ir žemės liūdesys...)

Štai kaip viskas kartais veikia.

Daniel Pitín. „Roleta“. Galerija „Rudolfinum“, Praha.

Visada didelė laimė atrasti lig tol negirdėtą menininką. Tokiu man šiemet tapo čekas Daniel Pitín. Dar smagiau, kad jis dirba sena gera tapybos technika, tačiau jos pagalba siūlo ištisą labai įdomų ir originalų pasaulį. Pasaulį, kuris mane įtraukė ir nepajutau, kaip Rudolfinumo rūmuose praleidau dvi valandas jo parodoje „Popierinis bokštas“.

„Popierinis“ Daniel pasaulis yra padarytas iš tapybos darbų, puikių video instaliacijų ir net kino. Didžioji dauguma darbų – privati kolekcininkų, daugiausia amerikiečių, nuosavybė.

Daniel Pitín. „Roleta“.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Daniel gana jaunas žmogus, tačiau jau dabar vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinių čekų menininkų.

Man pasirodė, kad jis beveik nejaučia visiems lūžio menininkams tarsi privalomo konflikto tarp gyvenimo iki Berlyno sienos griūties ir po jo. Daniel man organiškas ir intymus kaip, pavyzdžiui, Audrius Puipa ir kartu apneštas storu patinos sluoksniu kaip, pavyzdžiui, Anselm Kiefer.

Ir labai labai meistriškas.
Todėl rekomenduoju.

Plačiau apie jį čia.

Menininkės Jūratės Rekevičiūtės gyvenimas.

Dabar bus labai asmeniška.

Šiemet nebeliko grafikės Jūratės Rekevičiūtės. Ji buvo mano artima draugė.

Pažinojau ją gal trisdešimt metų ir visus tuos trisdešimt metų mačiau žmogų, kuris tikėjo ir gyveno menu. Ji buvo aistringa kūrėja, savo darbais tiesiai ir visada skaudžiai intymiai pasakojusi apie save. Be melavimo, be maivymosi, be distancijos. Kiekviena jos paroda tapdavo savotišku manifestu, verčiančiu mus, žiūrovus, jaustis nepatogiai, nes iš jos darbų į mus žiūrėjo nuoširdžiai tikinčios, o dėl to naivios ir viltingos akys.

Jūratė Rekevičiūtė. A stone throw away
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Man regis, jai nepavyko sukurti stiprių meno kūrinių, aš jai niekada to nepasakiau, bet galbūt ji tai žinojo.

Taip pat, man atrodo, kad ji kaip tik artėjo prie savo opus magnum, tačiau viskas nutrūko vandenyje vieną šiltą ankstyvo rudens rytą.

Ir tada liko tik pasakyti, kas akivaizdu.

Svarbiausiu ir labiausiai įsimenančiu kūriniu tapo pats Jūratės gyvenimas. Padalintas daugybėje interviu žurnalams ir televizijai, jos ryškiuose drabužiuose, jos parodose, draugų atsiminimuose, spalvinguose puodeliuose ir lėkštelėse su sielai maloniais užrašais, kuriuos turi pusė Lietuvos ir dar ilgai turės, kol pamažu sudaužys.

Paskutinis jos darbas buvo fotosesija. Šveicarijoje.

Pati Jūratė, nuoga (ji visada prieš mus tokia buvo) su raudonais angelo sparnais. Sunkios ligos nugalėtoja, nežinanti kam padovanoti savo pergalę.

Ji man atsiuntė šį kūrinį ir paprašė sugalvoti pavadinimą, kaip yra anksčiau buvę ne kartą.
Parašiau: pavadink „A Stone Throw Away“.
Ji taip ir pavadino.

Jos gyvenimas man – nelyginamas meno kūrinys.