Vienas plačiausiai nuskambėjusių Toros kodų arba „sutapimų“ atvejų buvo matematiko Iljos Ripso darbas drauge su Doronu Witztumu ir Yoavu Rosenbergu. Jie teigė, jog Pradžios knygoje galima rasti tiesioginių užuominų į įvairius istorinius įvykius.
„Mokslo pasaulyje iki šiol verda ginčai dėl Toroje paslėptų kodų. Tačiau kol kas niekas nepaneigė, kad tokie kodai gali egzistuoti. O ką jie reiškia ir kaip jais naudotis kol kas tikriausiai nežino niekas. Tačiau tai, kad šių paslapčių ėmėsi spalvingos biografijos vienas geriausių pasaulio matematikų, byloja, kad tai rimtas reikalas“, – pranešime žiniasklaidai sako „Gaono kodo“ autorius R. Sabas.
Ilja Ripsas gimė 1948 m. gruodžio 12 d. Rygoje, Latvijoje, tuomet dar priklausiusioje Sovietų Sąjungai. Jo motina buvo žydė, viena iš devynių šeimos vaikų, išgyvenusių Holokaustą. Tėvas Aaronas buvo matematikas iš Baltarusijos, kurio visi artimieji žuvo per Holokaustą. Tėvo pėdomis pasekė ir Ilja – jis buvo pirmasis Latvijos moksleivis, patekęs į Tarptautinę matematikos olimpiadą.
Vėliau, jau Latvijos universiteto studentas, protestuodamas prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją, 1969 m. balandžio 13 d. bandė susideginti Rygos aikštėje. Išskleidęs savadarbį protesto plakatą, Ilja apsipylė benzinu ir uždegė degtuką. Tai jis padarė, išgirdęs per radiją apie susideginusį jo vienmetį Prahos Karolio universiteto istorijos ir politinės ekonomikos studentą Janą Palachą.
„Nemaniau, kad mano protestas ką nors pakeis. Tiesiog norėjau išreikšti savo jausmus ir viskas“, –pasakojo vėliau disidentas Čekijos, kurioje jis labai gerbiamas iki šiol, radijui.
Pasak I. Ripso, tam jis rengėsi kelias dienas – paišė plakatą, ieškojo kostiumo, kuriuo apsirengs. Po to reikėjo gauti benzino ir rasti vietą, kur jį paslėpti.
„Išskleisti plakatą buvo sunkiausia mano gyvenimo užduotis. Po to nebuvo grįžimo atgal“, –pasakojo matematikas.
Šalia buvę žmonės sutrukdė autodafė – protestuotojas apdegė tik rankas ir kaklą. Kaip daugeliu panašių atvejų sovietai dvejiems metams uždarė jį psichiatrijos kliniką kaip psichikos ligonį.
Tačiau atsirado žmonių, kurie nepaliko I. Ripso. Kilus šurmuliui pasaulio matematikų, ypač Amerikos, gretose po trejų metų jam buvo leista emigruoti į Izraelį. Ten jis tapo Jeruzalės hebrajų universiteto matematikos mokslų daktaru ir judaizmo ortodoksu Eliyahu Ripsu.
Baigiantis aštuntajam dešimtmečiui mokslininkas nutarė Toros studijoms pasitelkti kompiuterį. Praėjus keliolikai metų drauge su D. Witzumu ir Y. Rosenbergu JAV žurnale „Statistical Science” jis publikavo straipsnį „Ženklų pasikartojimo ypatumai Pradžios knygoje”. Jo esmė buvo mokslinis eksperimentas, rodantis, kad tam tikru eiliškumo paimtos Pradžios knygos raidės susidėlioja į žodžius, nurodančius tam tikrus istorinius įvykius – ir praeities, ir ateities. Tam tikrą Biblijos kodą.
„Vienintelė išvada, kuri išplaukia iš studijos apie Toros kodus, yra tai, kad jie egzistuoja ir nėra tik sutapimai“, – pareiškė E. Ripsas.
Eksperimentų po šio straipsnio ėmėsi ir kiti tyrėjai, tokie, kaip buvęs JAV nacionalinės saugumo agentūros (NSA) kriptologijos matematikas Haroldas Gansas. Iš pradžių jis buvo nusiteikęs skeptiškai, tačiau vėliau pripažino, kad Šventajame Rašte yra užkoduotos informacijos, kuri pranoksta paprastus sutapimus ir atsitiktinumą.
Tačiau didžiausią audrą sukėlė prieštaringos reputacijos JAV žurnalistas Michaelas Drosninas, kuris 1997-aisiais išleido bestselerį, pavadintą „Biblijos kodas“, o vėliau buvo net sukurtas meninis filmas „Omegos kodas“ („The Omega Code“, 1999 m.). „History Channel“ taip pat sukūrė kelias serijas dokumentinio filmo apie Toros paslaptis.
Savo ruožtu M. Drosninas teigė, kad Izraelio armija pasinaudojo tariamais kodais, siekdama pranašumo per Persijos įlankos karą 1991-aisiais. M. Drosninas rašė, kad naudodamasis Repso metodu atrado, jog Toroje užšifruotos JAV prezidento Johno Kennedy ir Izraelio premjero Yitzhako Rabino žmogžudystės.
Po kiek laiko dar vieną bestselerį parašė žinomas psichologas Jeffrey Satinoveris, pavadinęs savo knygą „Dešifruojant Biblijos kodą“ („Cracking the Bible Code“, 1998 m.). Pasak mokslininko, studijavusio Masačusetso technologijos instituto (MIT), Harvardo ir Jeilio universitetuose, Toroje galima rasti begalinį kiekį kodų ir užuominų. Savo teiginius J. Satinoveris, tapęs jauniausiu C. G. Jungo instituto Ciuriche absolventu, grindė Vilniaus Gaono teiginiu, kad visa, kas buvo, yra ir bus iki pasaulio pabaigos, yra Toroje, pirmose penkiose Šventojo Rašto knygose. Ir tai taikoma net tik bendrąja prasme, tačiau kiekvienam asmeniui, nuo minutės, kas nutiko jam nuo gimimo dienos iki mirties.
Mokslininkai skeptiškai vertina galimybę, kad 2000 metų senumo knygoje yra užšifruoti istoriniai įvykiai, taip pat ir ateitis, teigdami, jog pasitelkiant skirtingus skaičiavimo metodus galima atrasti ką tik nori. Įrodinėdamas tai australų matematikas Brendanas McKay knygoje „Mobis Dikas“ anglų kalba rado žinučių, „pranašaujančių“ JAV prezidento J. F. Kennedy ir Indijos ministrės pirmininkės Indiros Gandhi nužudymus.
