Na, bet nesibrausiu giliau į man nesuprantamą sritį. Geriau pamąstysiu apie kino burtus, kurie taipogi suintensyvėja metų pabaigoje. Tada rimtos kino organizacijos ir netgi žurnalų bei laikraščių redakcijos sudarinėja geriausių metų filmų sąrašus. Jie taip pat būna labai skirtingi, bet tai jau nekelia jokios nuostabos. Juk bet kokie topai yra subjektyvūs, ir kitaip būti negali.

Taip pat subjektyvūs tegali būti bandymai prognozuoti, kas mūsų laukia (turiu omenyje, žinoma, tik filmus ir įsivaizduojamas kino tendencijas) 2020-aisiais. Surizikuosiu išreikšti keletą samprotavimų, nepretenduodamas į absoliučios tiesos monopolį.

1. Pradžioje prognozuoju tai, kas ir kitąmet tikrai turėtų išsipildyti. Pavyzdžiui, galiu teigti, kad didžiausių kino festivalių (Berlyno, Kanų, Venecijos) žiuri narių sprendimai ir vėl nesutaps su žiūrovų simpatijomis. Nes ir anksčiau buvo būtent taip. Kodėl gi 2020-ieji turėtų būti išimtis?

2. #MeToo skandalai kine nesiliaus. Ir kaip gi jie galėtų liautis, jeigu dabar galima anonimiškai apkaltinti turtingą Holivudo garsenybę, sužlugdyti jo karjerą ir prisiteisti gražią materialinę kompensaciją. Tik būtinai reikia teigti, kad garsenybė priekabiavo (arba bandė tai padaryti) prieš 30, o dar geriau – prieš 40 metų. Atsakomybės už tokį harassmento kaltinimą jokios, o rezultatas ir spaudos dėmesys garantuoti.

3. 2020-aisiais mūsų laukia dar daugiau veiksmo filmų, kuriuose simpatiškos ir seksualios Holivudo gražuolės, avinčios elegantiškus aukštakulnius ir neslėpdamos seksualių kūno formų rankomis, kojomis, karatė pratimais, pistoletais ir lankais bei arbaletais efektingai retins kvailai atrodančių vyrų gretas. Jei koks nors tokio žanro filmas, kaip šiemet atsitiko su naujaisiais „Čarlio angelais“, nepateisins finansinių lūkesčių, visada dėl to galima bus apkaltinti vyrus už tai, kad jie tokį kiną ignoruoja, vadinasi yra nepataisomi šovinistai.

Džeimsas Bondas – kultinis herojus
Foto: Filmo stopkadras

4. Paaštrės kova dėl lygių vyrų ir moterų teisių. Precedentų jau yra. Štai visai neseniai aktyvistės feministės apkaltino seksizmu režisierių Martiną Scorsese už tai, kad jis aktorę Anną Paquin kankino itin rafinuotai – filme „Airis“ vertė beveik visą laiką tylėti (o tai jau grubus lyties diskriminavimo nusikaltimas). Buvo net paskaičiuota, kad per 10 minučių, kurias žiūrovai aktorę mato ekrane, ji teištaria vos SEPTYNIS žodžius!

Kovotojoms už lygias lyčių teises visai nesvarbu, kad toks kaltinimas prieštarauja siužeto ir dukros bei tėvo žudiko tarpusavio santykių logikai). Nesvarbu, kad pati aktorė savo vaidmens traktuotei filme pretenzijų neturi. Atvirkščiai, ji taip pakomentavo šią „problemą“: „Daug ką galima išreikšti visai be žodžių. Manau, kad vienas žvilgsnis kartais būna iškalbingesnis už tūkstantį žodžių. Mano herojė savo tylėjimu pasmerkia tėvą ir tai yra jos pasirinkta pozicija tuo jos gyvenimo laikotarpiu“.

Prognozuoju, kad kitąmet aktorių filmuose tariamų žodžių kiekis bus skaičiuojamas dar atidžiau.

5. Turėtų gerokai padaugėti vaidybinių biografinių filmų apie garsius muzikantus ir dainininkus. Šią situaciją pernai išjudino „Bohemijos rapsodija“, o šiemet sustiprino Eltono Johno muzikinė kino biografija „Rocketman“. Kitąmet turėtume pamatyti režisieriaus Ruperto Gooldo filmą „Judy“, kuriame aktorė Renée Zellweger suvaidino legendinę JAV dainininkę Judy Garland, ne mažiau garsios aktorės bei dainininkės Lizos Minnelli mamą. Holivudo kino studijos sparčiais tempais plėtoja vaidybinius kino projektus, skirtus Elviui Presley (rež. Bazas Luhrmannas), Leonardui Bernsteinui (rež. Bradley Cooperis), Johnui Lennonui, Amy Winehouse ir kitoms pop scenos žvaigždėms.

6. Dar tęsis Kanų kino festivalio vykdomas internetinės platformos „Netflix“ filmų boikotas. Jis prasidėjo prieš trejetą metų, kai Kanų festivalio direkcija nesutiko į konkursines programas priimti kelis „Netflix“ pagamintus filmus. Svarbiausias motyvas suprantamas: pagal seniai patvirtintą festivalio reglamentą į pagrindines programas neįtraukiami filmai, skirti televizijai. Antras argumentas prancūzams taip pat svarbus: festivalyje parodyti filmai vėliau turi pasirodyti (nors trumpam) šalies didžiuosiuose ekranuose.

Kategorišką ir nepajudinamą poziciją šiuo klausimu užėmusi festivalio vadovybė buvo nepermaldaujama. Bet šventa vieta, kaip sakoma, tuščia ilgai nelieka. Kanų atmestus filmus mielai priglaudė konkurentai, ir rugsėjo pradžioje visi „atstumtieji“ susilaukė premjeros Venecijoje, o meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuaróno filmas „Roma“ buvo apdovanotas geriausio filmo prizu: vėliau filmas laimėjo dar tris pagrindinius Oskarus.

Prognozuoju, kad ilgai „Netflix“ kino produkcijos boikotas netruks. Šią problemą jau išsprendė „Airis“, rudenį pradėtas rodyti pasaulio kino teatruose, kad išvengtų priekaištų dėl televizinės specifikos ir galėtų ramiai dalyvauti Oskarų varžybose.

7. Turėtų padaugėti balsų, kritikuojančių kino komiksus. Pirmasis apie šį žanrą piktai pasisakė režisierius Martinas Scorsese neseniai pareiškęs, kad kompanijos „Marvel“ gaminami kino komiksai – ne menas, o tik „pramogų parko atrakcionai“. Netrukus kolegos nuomonei pritarė Francis Fordas Coppola: „Pasižiūrėję filmą mes buvo įpratę kažką sužinoti ir patirti įkvėpimą. Nežinau, ką gali duoti panašių vienas į kitą komiksų peržiūra“. Abiejų kino grandų pasisakymai neliko nepastebėti ir komiksų fanų, ir tokio kino kūrėjų, kurie pasirinko seniai patikrintą taktiką – „geriausia gynyba yra puolimas“.

Verta įsiklausyti ir į režisieriaus Terry Gilliamo nuomonę: neseniai šis kino klasikas prisipažino, kodėl jis nekenčia komiksinės „Juodosios panteros“: „filmas įtikina juodaodžius vaikus, kad viskuo, kas rodoma „Juodojoje panteroje“, reikia tikėti“. O labiausiai režisierių siutina tai, kad estetika šiame filme aukojama vardan politinio korektiškumo. Su tuo jau tikrai nepasiginčysi...

8. Galima prognozuoti dar labiau didėsiantį atotrūkį tarp brangiai kainuojančių blokbasterių ir mažabiudžetinio kino. Šią tendenciją puikiai įgarsino jau minėtas Terry Gilliamas. Anot režisieriaus, dėl blokbasterių labiausiai nukenčia rimti kino projektai: „Vis sunkiau dabar rasti pinigų didesnės įvairovės filmams. Tu arba kuri filmą su didesniu nei 150 mln. dolerių biudžetu arba esi priverstas pasitenkinti 10 mln. dolerių. Kitokių filmų dabar tiesiog nebūna“.

9. Lietuvių kinui 2020-ieji bus sėkmingi. Ypač didelio dėmesio susilauks jau pavasarį pasirodysiančios istorinės tematikos vaidybinės dramos, kurios atskleis mažai žinomas tarpukario Lietuvos realijas.

Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Antano Škėmos apysaką, būtinai išprovokuos piktus ginčus, nes primins gėdingą Lietuvos istorijos faktą – žydų žudynes 1941-aisiais metais Kaune esančiame „Lietūkio“ garaže.

Izaokas
Foto: Filmo reklama

Pasipuošęs kelių tarptautinių kino festivalių laurais pavasarį ir mūsų ekranuose startuos jauno režisieriaus Karolio Kaupinio filmas „Nova Lituania“, atkuriantis paskutiniuosius pokario metus, kai geografijos profesorius Kazys Pakštas bandė įtikinti anuometinę vyriausybę gelbėti šalį nuo artėjančios pražūties itin originaliu būdu – kuo greičiau sukurti atsarginę valstybę užjūryje.

Nova Lituania
Foto: Filmo reklama

10. Netrukus galėsime įsitikinti, kokios kino prognozės 2020-iesiems išsipildys. Gyvenimas visada yra gerokai išradingesnis už bet kokio scenaristo (ar horoskopų sudarinėtojo) vaizduotę. Teisus buvo šaunusis kareivis Šveikas: „Dar taip nėra buvę, kad kaip nors nebūtų“.