Tokarczuk? Ką man sako ši pavardė? Aha, štai toks nuotykis. Lietuvos ambasada Varšuvoje yra įsteigusi Knygų klubą, kuriam vadovauja panevėžietė Jūratė Čerškutė. Čia prie vyno taurės ir kavos puodelio literatūros mylėtojai aptaria kurią nors pasirinktą knygą. Buvo planuojama, kad rudeniop aptarsime Olgos Tokarczuk romaną „Bėgūnai“ (Bieguni). Todėl nuėjau į Empik knygyną paieškoti šios rašytojos knygų. Ant lentynų matau jų daug. Vartau, svarstau ir nusiperku net penkias – „Bėgūnai“ (Bieguni), „Namai dieniniai, namai naktiniai“ (Dom dzienny, dom nocny), „Pertrauk savo plūgą per mirusiųjų kaulus“ (Prowadz swoj plug przez kosci umarlych), „Keisti pasakojimai“ (Opowiadania bizarne), „Brangūs knygos žmonės“ (Podroz ludzi Ksiegi).
Kasininkė siūlo tapti knygyno draugu, tada gausiu nuolaidą. Sutinku. Į kompiuterį įvedamas elektroninis mano adresas, sumoku beveik 167 zlotus ir tik tada dingteli mintis, kad nuo dabar „knygyno draugas“ gaus šūsnis jam visiškai nereikalingų reklamų.
Grįžęs į dirbtuvę, išrikiuoju knygas, žiūriu į viršelius, bet nė vienas nepatinka. Svarstau, gal rašytoja vizualiesiems menams nereikli arba tiesiog nesikiša į viršelių grafinį projektavimą. Taigi prieš imdamasis „didžiojo skaitymo“, pradedu tobulinti viršelius. Jau esu pakeitęs Mariaus Ivaškevičiaus „Žalių“, Marinos Abramović „Eiti kiaurai sienas“, kitų knygų viršelius.
Ką reiškia pakeisti? Paėmęs flomasterį, pieštuką, peiliuką, pradedu chirurginę operaciją – palieku rašytojo pavardę, knygos pavadinimą, viršelio plote išraižau savotišką veidą-kaukę su akių kiaurymėmis. Taigi dabar skaitytojas gali paslėpti savo veidą už atversto knygos viršelio, pro jį stebėdamas, kas vyksta aplinkui. Tikrai įdomu žaisti tokias slėpynes. Kas žino, gal netrukus atsiras daugiau norinčių imtis viršelių tobulinimo – naujos meno rūšies.
Beje, sužinojęs, kad svarbiausią literatūros premiją pelnė Tokarczuk, pamaniau, kad penkios mano nusipirktos knygos buvo lyg nuojauta, gal net savotiškas to Nobelio išpranašavimas… Panašiai atsitiko 1996-aisiais – pamenu, radijas skaitė kandidatų į nobelistus pavardes, tarp kurių buvo paminėta ir poetė Wislawa Szymborska. Savo trims tada dar mažiems vaikams pasakiau: galėčiau lažintis, kad Nobelio premija atiteks Szymborskai. Mat neatėjo į galvą, iš ko gi lažintis su vaikais, net nežinančiais, kas tas Nobelis. Kaip tik tuo metu buvau pakviestas į Frankfurto tarptautinę knygų mugę. Atskrendu, o lenkų stende baisus sąmyšis – Szymborska gavo Nobelį, bet nėra atvežta jokių jos knygų. Aš pasiūliau – nupiešiu keletą iliustracijų jos eilėraščiams, o jūs galėsite išleisti proginį lankstinuką. Taip ir buvo padaryta…
Po Frankfurto knygų mugės skrisdamas į Vilnių, lėktuve išverčiau į lietuvių kalbą Szymborskos eilėraštį „Katinas tuščiame kambaryje“.
Gavęs elektroninį Čerškutės pranešimą, kad Tokarczuk „Bėgūnus“ Knygų klubas aptars spalio 23 dieną, skubu skaityti. Tą storą knygą atsiverčiu improvizuodamas ir pataikau, galima sakyti, per patį vidurį – 201 puslapis. Skyrelio pavadinimas „Varlė ir paukštis“. Ten rašoma: „…Bet jau Tokijo oro uostas, kurio forma primena didžiulį hieroglifą, sukelia painiavą. Kokia čia raidė?“ (Ale juz lotnisko w Tokyo w ksztalcie ogromnego hieroglifu wprawia w zaklopotanie. Co to za litera?)
Aš, ką tik grįžęs iš Japonijos, svarstau, kad čia kalbama, ko gero, apie Naritos oro uostą, kur nusileidau rugsėjo 15, o atgalios išskridau rugsėjo 23-iąją. Internete susirandu šio oro uosto planą – iš tikrųjų primena keistą raidę! Rašytoja teisi.
Užmetęs akį į kitus knygos puslapius, įsitikinu, kad Tokarczuk yra daug mačiusi, daug girdėjusi – tiesiog žongliruoja istorinių vietovių pavadinimais, meno, architektūros, medicinos, anatomijos, istorijos, kitų sričių terminais. Skaitytojas, jei norės pažinti visą knygos turinį, turėtų būti ypač atidus, o skaityti lėtai...
Dabar susimąstau, kodėl atvertęs šią knygą, iškart radau žodžius apie Japoniją... Lyg loteriją laimėjau… Persikeliu mintimis į Tokiją, kur buvau gal dvylika kartų. Pastaroji kelionė susijusi su mano kūrybos paroda Musashino meno universiteto muziejuje.
Kai atskridau, Naritos oro uoste mane pasitiko Reiko Onodera ir Tomoto Kitazawa, abu gerai pažįstami, nes atrinko darbus parodai ir parengė siuntimui iš vienos sostinės į kitą. Iškart įteikia katalogą ir stebi mano veido išraišką – ar Stasys patenkintas?
Viršelyje įdėtas ekslibriso fragmentas šviesiai pilkų, sidabrinių atspalvių migloje. Moteris ant rankų laiko vaiką, o tas nori žaisti, todėl tiesia rankytę, kad pasiektų kabliuką ir atidarytų dėžutę, kurioje paslėptas Motinos veidas. Tačiau toji dėžutė atvira, o jos durelėse įkomponuotas dar vienas veidas – jis visai kitoks, gana rūstus … Šis grafikos darbas, sukurtas 1976 m., susijęs su mano biografija. Parodos rengėjams šis ekslibrisas itin patiko, todėl parinko jį parodos reklamai. Sidabrinės raidės įspaustos reljefu. Profesionalus grafinis projektas.
Spauda ideali. Leidinys TOBULAS. Į 512 puslapių katalogą sudėta viskas, kas eksponuojama parodoje. Kaip ant delno beveik visas mano kūrybos kelias – miniatiūrinė tapyba, miniatiūrinė grafika, ankstyvoji dokumentinė fotografija, piešiniai, iliustracijos, plakatai… Pradžioje – tėvų, gyvenusių Lepšių kaime prie Panevėžio, portretai. Abu dabar tarytum žiūri į mane, esame kartu čia, tolimame krašte. Geras jausmas, ypatingas. Mano veidas nušvinta, dėkoju linkčiodamas galva.
Netrukus vaikštau po parodą. Kaip ir kataloge, pirmoje salėje eksponuojamos fotografijos iš Lepšių kaimo, tėvai, sesės, kaimynai… Kitoje po stiklu guli 135 miniatiūros, išrikiuotos viena šalia kitos. Toks vaizdų takas…
„Neprioritetinė“ šalis
Kai mano dirbtuvėje prieš metus viešėjo keturi japonai ir atrinkinėjo darbus šiai parodai, beveik kasdien su vertėju kažkur vis išvykdavo. Paklausiau, kur? Man paaiškino, kad ieško finansinės paramos keliose ministerijose, tai įprasta praktika. Tada pagalvojau, gal galėčiau ir Lietuvoje tuo tikslu į ką nors kreiptis. Parašiau laišką savo gerai pažįstamai Rūtai Valentaitei, kuri dirba Lietuvos kultūros institute, klausdamas, koks kelias geresnis – kai kreipiasi autorius ar parodos organizatoriai? Po kiek laiko gavau atsakymą – man mandagiai išaiškino, kad Lietuvos kultūros institutui Japonija – „neprioritetinė“ šalis. Netekau žado...
Įspūdingi skaičiai
Truputis matematikos – jei lankytojas mano parodai skirtų vieną valandą, tai per minutę turėtų apžiūrėti... trylika kūrinių. O jei norėtų pamatyti dviejų spektaklių „Baltas briedis“ ir „Medinis žmogus“ įrašus, jam tektų čia praleisti tris valandas. Dar septyniuose ekranuose prabėga reginiai iš septynių didelių knygų, kiekvienoje yra apie du šimtus puslapių – tai maždaug 1400 pastelinių piešinių.
Japonų paklausiau, kiek jiems kainuos mano darbų siuntimas į abi puses. Įjungę kompiuterį, jenas pavertę į eurus, atsakė, kad daugiau kaip 45 000 eurų. Pribloškianti suma, ypač kad paroda vyksta šalyje, kuri kai kam atrodo „neprioritetinė“...
Tyla
Musashino meno universitete visą savaitę dirbau su 22 studentais. Per įžanginę paskaitą paklausiau, ar jie žino Lietuvos sostinės pavadinimą. Nė viena ranka nepakilo. Tada ant lentos užrašau pavardę – Čiurlionis. Klausiu, gal žino, kas jis? Tyla. Nutariau nebeklausinėti, tik parodžiau, kaip laikyti žirkles, kaip kurti koliažus. Ant kito stalo plačiu teptuku demonstravau, kaip man, europiečiui, sekasi tapyti japonišku tušu. Studentai, sulaikę kvapą, stebėjo kiekvieną mano rankos judesį... Patariau, kad nešiotųsi su savim eskizų knygeles, pieštų, ką mato aplinkui, lavindami fantaziją. Paskutinę dieną buvo eksponuojami studentų sukurti darbai. Kiekvienas pats pasakojo apie juos, po to aš komentavau. Paprašiau, kad parodytų eskizų knygeles. Dauguma jų neturėjo...
Tokijo kvartalas Tachikawa
Parodos organizatoriai pakvietė ir mano sūnų Ignacy, kuris labai prisidėjo prie parodos rengimo, nufotografavo daugiau kaip tūkstantį darbų. Paskutinę viešnagės dieną nutariau sūnui parodyti savo skulptūrą, pastatytą toje miesto dalyje, kuri vadinasi Tachikawa. Iš viešbučio ėjome vos 15 minučių, nesunkiai radome, nufotografavome ir jau ketinome leistis į ilgą pasivaikščiojimą, bet staiga išgirdau kažką šaukiant: „Stasys!“ Koks netikėtumas – pribėgo japonas Yoshino Atsuchi su išskėstomis rankomis. Sveikinamės. Jis – bankininkas, yra įsigijęs keletą mano darbų įvairiuose aukcionuose...
Kviečia vykti traukiniu į miesto centrą. Po valandos išlipame – Asakusa. Čia tikra turistų maišalynė. Pilna suvenyrų parduotuvių, yra keletas šventyklų, vilioja restoranai... Užeiname į Kumiya barą. Nuotaika ypatinga – kažkoks neapsakomas laisvumas, paprastumas, sėdi žmogus prie žmogaus, kažkas valgo, kažkas geria, visi kalbasi, tarsi būtų seni pažįstami... Tokio Tokijo dar nebuvau matęs...
Skrydžio klasė
Aptariant parodos rengimo detales, vienintelė mano sąlyga buvo skrydis verslo klase. Sužinojau, kad leidžiama turėti tris lagaminus po 30 kilogramų. Vadinasi, grįždamas galėsiu pasiimti nemažai katalogų ir plakatų. Skrendu, patogiai ištiesęs kojas, gaunu šūsnį laikraščių keliomis kalbomis. Vienas iš jų – New York Times, kur ne kartą buvo spausdinami mano piešiniai ir pastelės. Tokijo parodoje tas laikraštinis periodas irgi atspindimas. Grįždamas į Varšuvą, vėl atsiverčiu tą laikraštį – beveik per visą puslapį įdėta garsaus teatro režisieriaus Peterio Brooko fotografija. Antraštė stambiu šriftu skelbia, kad jam sukako 92-eji. Straipsnyje pristatomas naujausias jo spektaklis „Kodėl“ (Why). Fotoportretas įspūdingas, akys jaunatviškai švyti. Grįžęs piešiu jo veidą savo vaizdų dienoraštyje.
Knygų klubas
Varšuvos lietuvių knygų klube spalio 23 d. aptariame Olgos Tokarczuk knygą „Bėgūnai“. Aplink stalą vienuolika moterų, Martynas ir aš. Čerškutė, įsižiūrėjusi į ekraną, siūlo pradėti pašnekesį pagal laikrodžio rodyklę. Virginijai tenka kalbėti pirmai, bet ji sutrinka. Joana ištiesia pagalbos ranką ir pradeda pasakoti, kokias mintis jai sukėlusi knyga. Estafetę perima Rūta, Rita, Dovilė, Edita... Kai kurios teisinasi lyg mokykloje, kad romano dar nebaigusios skaityti. Jūratė tvirtai laiko vadeles savo rankose ir šnekamės ilgiau kaip dvi valandas.
Neringa pridūrė, kad neseniai lankėsi Venecijos meno bienalėje ir kaip savanorė kelias valandas gulėjo ant smėlio Lietuvos paviljone „Saulė ir jūra“. Smėlis, daugybė smėlio...
Jau kelis mėnesius smėlio kalnai stūkso ir priešais mano dirbtuvę – vyksta remonto darbai. Kaskart įeidamas ir išeidamas turiu tarsi koks bėgūnas šuoliuoti per tas dirbtines kopas. Apima noras žaisti, kaip tą daro maži vaikai, pasiėmus kibirėlį statyti smėlio pilis, namus, net muziejų, į kurį būtų galima atvežti parodą, grįžtančią iš „neprioritetinės“ Japonijos.
