Ką pirmiausiai prisimename, kai girdime Nyderlandų pavadinimą? Manau, kad toli gražu ne visi pasakys, kad Nyderlandai ir Olandija reiškia tą pačią šalį. Paskui kas nors prisimins, kad ši šalis davė pasauliui bent du tapybos genijus – Rembrantą van Reiną ir Johanesą Vermejerį. Bet, ko gero, daugiausia žmonių žino, kad Nyderlandai – tai pasaulinė tulpių sostinė. Sovietmečiu net buvo išleista nuostabių melodijų vinilinė plokštelė „Tulpės iš Amsterdamo“.

Tulpės ir meilė viduramžiais

Prieš dvejus metus didžiuosiuose ekranuose matėme gražią kino melodramą „Tulpių karštinė“ (Tulip Fever, 2017, rež. Justinas Chadwickas), primenančią kad viduramžiais Amsterdamą buvo apėmusi tulpių manija, netrukus paplitusi po visą likusį pasaulį. Už vieną retos rūšies tulpės svogūnėlį karštinės piko metais (1637 m.) buvo mokamos sumos, dešimt kartų viršijančios metines nagingo amatininko pajamas.

„Tulpių karštinė“ sukurta pagal bestselerių autorės Deborah Moggach knyga ir pasakoja apie našlaitę Sofija (akt. Alicia Wikander), kuri ištekėjo už turtingo pirklio (akt. Christophas Waltzas), tačiau netrukus įsimylėjo jos portretą tapiusį jauną dailininką (akt. Dane‘as DeHaan‘as).

„Tulpių karštinė“ atitinka geriausias kostiuminio kino tradicijas – čia ir nuostabios pagrindinės herojės suknelės, ir prabangūs interjerai, ir tapybiškos kino operatoriaus nufilmuotos kompozicijos, ir jaudinanti meilės istorija, ir, pagaliau, tulpės – simbolizuojančios ne tik jausmus, bet ir efemerišką įsimylėjėlių iliuziją retų šios gėlės svogūnėlių pagalba įgyti turtus ir jų dėka ištrūkti iš „auksinio narvelio“.

Tulpės ir meilė Italijoje

Dabar mūsų ekranuose rodoma Nyderlanduose sukurta romantinė komedija „Tulpės, meilė, garbė ir dviratis“ (Tulipani: Liefde, eer en een fiets, 2017, rež. Mike‘as Van Diemas) vaizduoja mums kur kas artimesnius laikus, bet tulpių auginimas čia taip pat bus ne tik pelningas verslas, bet ir aistringų meilės nuotykių priežastis. Net užmins kriminalinę mįslę, kurią bus stengiamasi iššifruoti po trijų dešimtmečių.

Olandas Gaukė (akt. Gijs Naber), iš savo tėvo paveldėjęs fermą su dešimčia hektarų žemės, nebuvo laimingas dėl tokio palikimo, nes, jo manymu, žemės ūkio darbams nebuvo palankus šalyje vyraujantis drėgnas klimatas. Gamtos kaprizai netrukus tik patvirtino, kad tai tiesa. Po 1953 metais kilusio potvynio, nusinešusio šimtus gyvybių, pardavęs savo ūkį Gaukė tėvo dviračiu numina į Italijos pietus, kad pradėtų naują gyvenimo etapą mažo Apulijos kaimelio pakraštyje, kur vietiniai gyventojai šiltai sutinka keistuolį svetimšalį, atvykusi iš kažkokios Olandijos, kuri, anot visas vietines naujienas žinančių moterų, „yra Danijos sostinė“.

Čia jau greitai keliauninkas savo kailiu patiria, kad „stebuklai egzistuoja, tik juos reikia susikurti pačiam“. Pirmiausiai Gaukės iš namų atsivežti penki tūkstančiai guldenų vietiniame banke pavirto aštuoniais su puse milijonų lyrų: jų užteko nusipirkti apleistą namelį (kito tokio tikrai niekur nepamatysite!) tikrame rojaus kampelyje, išdirbti žemę ir į ją pasodinti iš namų atvežtus tulpių svogūnėlius. Jų derlius tapo dar vienu stebuklu, nes per vieną naktį iš kelių šimtų svogūnėlių išaugo tūkstančiai gražuolių tulpių.

„Tulpės, meilė, garbė ir dviratis“
Foto: Stopkadras

Paties Gaukės darbštumas ir žmonių geranoriška pagalba, žinoma, daro stebuklus, bet olandas neįvertino vienos specifinės aplinkybės – itališkos mafijos. Vietiniai bijo juos reketuojančio mafijozo Lo Bjanko (akt. Totò Onnisas) ir nuolankiai moka jam duoklę. O keistuolis atvykėlis nesupranta, kodėl turėtų atiduoti dalį sunkiai uždirbtų pinigų veltėdžiams ir parazitams. Akivaizdu, kad dvi skirtingos pasaulėžiūros negali neišprovokuoti konfliktų.

Kaip šventinis pyragas

Labai nuotaikingas filmas „Tulpės, meilė, garbė ir dviratis“ yra tarsi gardus šventinis pyragas – kiekvienas jo paragavęs galės pasimėgauti jam tinkamu skoniu. Romantikos mėgėjai gaus gražią meilės ir sentimentų porciją, teisybės ieškotojai pamatys keletą efektingos kovos prieš mafiją metodų, o linksmai nusiteikusieji įvertins specifinį itališką humorą, dažniausiai pagardinantį specifinį itališką gyvenimo būdą, o kartais net atveriantį platesnę perspektyvą. Pavyzdžiui, du kartus skambantis itališkas anekdotas apie paskutinius nukryžiuoto Kristaus žodžius: „Mama, iš čia aš matau mūsų namus“. Pirmą kartą šis anekdotas prajuokina visus smuklės lankytojus, net katalikų kunigą. Antrą kartą jis nuskambės jau visai kitokiame, tragiškame kontekste.

„Tulpės, meilė, garbė ir dviratis“
Foto: Stopkadras

Filmas panašus į šventinį kaleidoskopą, kuriame vienas kitą veja linksmi pokštai, dramatiški praeities prisiminimai, kibirkščiuojantys šiaurietiško bei pietų temperamentų susidūrimai, juokas pro ašaras ir tikros tragedijos aidai. Kartais nelinijinis siužeto pasakojimas darosi toks painus, kad net patyrusiam policijos inspektoriui Salvatorei Katarelai (jį suvaidino italų kino veteranas Giancarlo Giannini) prireikia ne tik profesinės patirties bei detektyvo sumanumo, bet ir pastangų perprasti moteriškos logikos paradoksus.

Kad tai bus ilga ir nepaprasta istorija, inspektorių dar filmo pradžioje perspėja Kjara (akt. Donatella Finocchiaro ), plepi kaip visos italės ir labai primenanti legendinę aktorę Anną Magnani. Nelengva ir filmo žiūrovams – jiems tenka šuoliuoti per laiką bei erdves ir drauge su inspektoriumi spėlioti, kur yra faktai bei įkalčiais pagrįsta tiesa, o kur - tik hiperbolizuoti prasimanymai, į kuriuos taip linkusi emocingoji Kjara. Laimė, kaleidoskopinę įvykių bei nuotaikų kaitą puikiai iliustruoja lengvai įsimenamos melodijos ir nostalgiškos dainos.

Filmuota ir Kaune

Kadangi esu kaunietis, tai papildomas stimulas pažiūrėti „Tulpes, meilę, garbę ir dviratį“ buvo platintojų skelbta informacija, kad dalis šio filmo scenų buvo filmuota Kaune. Pastaruoju metu tai jau tampa gražia tradicija. Kaune sėkmingai veikiančio Kino biuro dėka į Laikinąją sostinę vis dažniau atvažiuoja užsienio kino grupės, čia randančios pigesnes nei Vakaruose, bet kokybiškas paslaugas ir tinkamas filmavimo lokacijas. Anot Kino biuro direktoriaus Aurelijaus Silkinio, „Kaunas ekrane jau „vaidino“ Japoniją, Rusiją, Ispaniją, Vokietiją, Italiją, Švediją“.

„Tulpės, meilė, garbė ir dviratis“ filmavimas Aleksote
Foto: Stopkadras

O „Tulpėse...“ mažu Nyderlandų miesteliu tapo Aleksotas, kurio buvusio A. Stulginskio universiteto bendrabutyje, virtusiame pabėgėlių nuo potvynio centru, nufilmuotos svarbios scenos prieš Gaukės odisėjos pradžią. Šioje laikinoje stotelėje vieną naktį įvyksta tai, kas turės svarbias pasekmes visam filmo siužetui. Tas svarbus įvykis nuo rūškanų Nyderlandų nuaidės ligi saulėtos itališkos Apulijos ir prasiverš Kjaros nuostabos šūksniu: „Jis padarė jai vaiką ir net nežino jos vardo... Kur ritasi pasaulis?“.

Žodžiu, „Tulpės, meilė, garbė ir dviratis“ yra gera pramoga, praskaidrinanti nuotaiką ir „pakraunanti“ mūsų organizmo „baterijas“ optimizmo impulsais. O ko daugiau reikia prieš Kalėdas?