„Barokiniai gobelenai“ – tai muzikinis įvykis, kuriame susitinka barokinė muzika ir šiuolaikinė improvizacija – įspūdingasis Viktoras Paukštelis ir džiazo meistras Vladimiras Tarasovas, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Abu menininkai, garsėjantys ir kaip vizualiųjų menų talentai bei nuolat siekiantys turtinančio ryšio tarp disciplinų, šįkart ieškos bendro vardiklio tarp dviejų šimtmečiais nutolusių muzikos stilių. V. Paukštelis gros baroko „audinį“, o V. Tarasovas apipins jį improvizaciniais elementais – šitaip „Pasagos“ akustiką papuoš netikėti ir kartu atpažįstami muzikiniai barokiniai gobelenai.

Ne paslaptis, kad baroko muzika kai kuriais bruožais yra artima šiuolaikinei improvizacijai: ji taip pat dažnai yra pagrįsta bosine linija, melodinė kūrinio linija vystoma pagražinimais, melizmais, o jų atlikimo kokybė bei originalumas priklauso nuo atlikėjo meistrystės. Kitaip sakant, baroko epochos kompozitorius suteikdavo žymiai didesnę laisvę atlikėjui nei, pavyzdžiui, klasicizmo ar romantizmo laikais – kai šis buvo stipriau„pririštas“ prie natų, tempinių bei dinaminių nuorodų. Tad barokas ir XXI a. improvizacinis džiazas yra panašūs savo prigimtimi ir būtent dėl to įdomūs V. Paukšteliui ir V. Tarasovui kaip muzikinio junginio elementai.

Koncerto metu skambės žymiausių ir skirtingų savo kompozicijų ornamentika baroko kompozitorių Johann Sebastian Bach, Domenico Scarlatti, Jean-Philippe Rameau kūriniai, kuriuos apjungs šiuolaikinė improvizacija. Barokiniai gobelenai yra pirmasis koncertas iš pasirodymų, vėliau vyksiančių Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir Klaipėdos koncertų salėje, serijos.

Plačiau apie koncerto idėją ir savo kūrybinį kelią pasakoja dueto narys pianistas Viktoras Paukštelis.

„Barokiniai gobelenai I“ – muzikinis įvykis, kuriame Jūs susitiksite su Vladimiru Tarasovu. Ką jums reiškia groti tokiame duete?

Ši patirtis man yra nauja ir įdomi, nes susiduriu su visiškai kitokios pakraipos muzikantu. Šis projektas padeda išgirsti baroko muziką kitaip, pakrauna nauja energija ir praturtina. Vladimiras Tarasovas tarsi įveda mane į naują mąstymo – šiuolaikinės improvizacinės muzikos – plotmę.

Kas Jums yra svarbiausia grojant duete?

Įsiklausymas. Grojant su kitu atlikėju, labai svarbu yra neužimti dominuojančios pozicijos. Neseniai klausiau vieno interviu, kuriame kalbėjo aktorius vaidinęs tame pačiame filme su Al Pacino. Ir į klausimą – kaip jis taip gerai suvaidino savo rolę – minėtasis aktorius atsakė, kad tai jo scenos partneris Al Pacino jam leidęs gerai suvaidinti – atsiverti. Manau, šis atsakymas labai tiksliai apibūdina kūrybą ir atlikimą duete – tai yra dėmesys kitam.

Papasakokite daugiau apie tai, kaip veikia šis netikėtas muzikinis darinys „Barokiniai gobelenai“?

Paprastai kalbant, aš „ginu“ baroko pozicijas ir išlieku klasikinės muzikos barikadų pusėje, o Vladimiras jas „puola“, arba tam tikra prasme aš konstruoju, o jis dekonstruoja. Gaunasi toks dichotominis duetas. Būtent tai ir yra įdomu ir išskirtina. Šiandien pasaulyje vyksta įvairių panašių reiškinių. Pavyzdžiui, neseniai Paryžiuje vykęs Brad Mehldau koncertas „Trys pjesės po Bacho“, kurio metu buvo interpretuoti ir, pasitelkus šiuolaikinę improvizaciją, „išardyti“ Bacho kūriniai. Panašūs procesai vyksta ir tapyboje, dažnai menininkai ima visiems žinomus klasikinio meno įvaizdžius ir juos savitai interpretuoja.

Taip, tarsi, įvelkate klasikinę muziką į naują kontekstą. O kaip Jums atrodo, kas laukia klasikinės muzikos ateityje?

Klasikinė muzika tikrai neprapuls ir tik klestės. Galbūt gyvenant Lietuvoje susidaro toks įspūdis, kad klasikinės muzikos klausosi tik išimtinė grupelė žmonių. Tačiau yra Niujorkas, Paryžius, Londonas... Kinijoje šiuo metu vyksta tiesiog klasikinės muzikos sprogimas – vien čia gimsta tiek pianistų, kiek turbūt visame likusiame pasaulyje kartu sudėjus.

Gaila tik dėl to, kad šiandien komercija neaplenkia ir klasikinės muzikos. Produktas tampa svarbesnis už asmenybę. Labai daug galvojama ir pastangų dedama į produkto pardavimą. Šitaip pranyksta esmė, meno kūrinio tikroji vertė, esanti už skaičių ribų.

Užsiminėte apie Lietuvos kontekstą. Galbūt turite daugiau įžvalgų?

Dabartinės Lietuvos klasikinės muzikos tradicijos nėra senos. Muzikinis peizažas pradėjo naujai formuotis po Antrojo pasaulinio karo, nors svarbu paminėti, kad prieš tai buvo gan gilios muzikinės tradicijos – čia koncertavo ir Sergėjus Rachmaninovas, ir Aleksandras Skriabinas ir kitos žvaigždės. Deja, buvo kiek apmarintas mūsų šalies genas, daug talentų išvyko.

Esate ne tik pianistas, bet ir tapytojas. Gal galite pasidalinti paskutiniais savo atradimais?

Kūrybinis procesas yra ieškojimas. Kiekvieną dieną atrandu naujų sąskambių ar spalvinių santykių, būtų sunku kažką išskirti.

Gimėte ir augate menininkų šeimoje. Kaip keitėsi Jūsų santykis su kūryba ir ką Jums šiandien reiškia kurti?

Būdamas jaunas kūrėjas labiau galvojau apie tai, kaip atrodau. Turinys buvo antrame plane ir tai trukdė atsipalaidavimui bei įtaigiam meno kūrinio idėjos atskleidimui.

Šiandien kūryboje save įprasminu ieškodamas būdų idėjai išreikšti.

Apie ką kalba Jūsų tapybos darbai?

Savo tapybos darbais siekiu, kad žiūrovas patirtų ir išgyventų tam tikrą būseną, tai, kas slepiasi tarp eilučių. Panašiai veikia ir kino filmai. Jie dažniausiai kalba apie tuos pačius, dažnai atrodo, net banalius dalykus, tačiau tam tikra kuriama atmosfera įtraukia ir nebepaleidžia.

Tobulo koncerto vizija?

Prieš penkiolika metų teko būti Berlyno filharmonijoje vykusiame kroatų pianisto Ivo Pogorelich koncerte. Koncertas prasidėjo, kai jis tik išėjo į sceną, dar nesėdėjo prie fortepijono, bet jau grojo, klausytojų šurmulys tapo muzika. Buvo įspūdinga. Viso koncerto metu tūkstantinė publika buvo panirusi į šio pianisto atlikimą – suveikė hipnozės efektas. Architektonika buvo tarsi kometos skrydis, prasidėjęs tyliai ir baigęsis sprogimu.

Kiek Jūsų kūrybą veikia aplinka, kurioje gyvenate?

Natūralu, atsiriboti nuo aplinkos neįmanoma. Esame tarsi kempinės, sugeriame į save viską. Nuo pat ryto iki vakaro į mus yra kraunama informacija. Manau, kad kūrėjo tikslas yra apdoroti šią informaciją ir išrinkti tuos elementus, kurie turi savyje daug krūvio ir rezonuoja su kūryba.

Šiandien gyvename milžiniškame persipynusių kultūrų baseine, įskaitant ir pop kultūrą, gyvename triukšme. Ir tai neišvengiamai veikia kūrybą.