Supykdė netinkamu pateikimu
Po to, kai kino teatruose buvo pristatytas filmas „Sutemose“, jo žiūrovai pasidalino į dvi stovyklas. Kol vieni režisierių giria už filmo autentiškumą ir poetiškumą, kiti kritikuoja tiek jo meninės išraiškos būdus, tiek patį pasakojimą ir tai, kaip jis pateikiamas. Įsiutę internautai dalinasi komentarais, kad filmas, jų nuomone, menkina partizanus, jiems nepatinka tai, kaip pavaizduoti, kad jie pernelyg murzini, be uniformų, kad parodoma tik blogoji jų elgesio pusė, režisierius kaltinamas arba sąmoningu darbu prisidedant prie Rusijos propagandos arba istorijos nesuvokimu.
Panašių pasisakymų galima rasti tokiose feisbuko grupėse kaip „Lietuvos partizanų istorija“, „Vanago Lietuva“ ir daugybėje asmeninių įrašų.
„Šiaip ne taip pažiūrėjau „Sutemose“. Jeigu trumpai – tai dvi standartinio lietuviško kino nuobodybės valandos, kurias galite praleisti žymiai prasmingiau. Nesvarbu, ką veikiant. Po filmo jaučiuosi taip, lyg kąsdamas nunokusią, kvapnią ir sultingą tamsaus raudonio braškę, iš tiesų į burną būčiau įsidėjęs supuvusią smėlėtą rūgščią slyvą. Dialogai lėkšti ir nenatūralūs, vaidyba tragiška, pilkšvas viso filmo fonas nenuovokiam žiūrovui bruka „kaip baisu pokaryje“ ir „viskas sutemose“ naratyvus. Pats siužetas – pigi Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ surogatinė kopija. Nučiulpta, nuvalkiota, nudrengta, Kremliaus dar praeito amžiaus viduryje suformuluota pagrindinė mintis – kaip buvo sunku po karo: dieną – stribai, naktį – partizanai – lengvai vimdo“, – savo feisbuko paskyroje rašo gynybos ir saugumo ekspertas Aurimas Navys.
„Filmas pilnas klišių, kai kurios, regis, pasiskolintos iš sovietinio rašytojo V. Giedros knygos. Partizanai be skiriamųjų ženklų, apžėlę banditai, kurių didžiausias priešas – jie patys. Todėl šaudo vienas kitą arba išteisina be karo lauko teismų, vadui paliepus. Dar jie kažkodėl gyvena palapinėse (filme bandoma paaiškinti, kad visus bunkerius stribai sugriovė), dienas prastumia kūrendami laužus, valgydami košę ir dainuodami, o užpulti NKVD tiesiog leidžiasi iššaudomi. NKVD (gal kad būtų efektingiau) miške naudoja minosvaidžius. Ruskių snaiperis valdo. Visi partizanai žūsta, o jų vadas – aišku, atspėjot, nusišauna. Okupantai ir kolaborantai gana malonūs žmonės, suprantantys sunkią kaimiečio dalią. Samdinys bernas – apykvailis bežemis, tačiau išsprendžiantis egzistencinę dilemą: geriau stribas nei pono vergas“, – tęsia A. Navys, sulaukdamas didelio internautų palaikymo.
Tačiau teisti skuba ne visi – kai kurie, priešingai, giria režisierių, kad, kaip, pavyzdžiui, sako Arūnas Kulikauskas, parodė, kokia pekla pokaris buvo. Rašytojas Marius Ivaškevičius, pats savo romanu „Žali“ supykdęs dalį partizanų gerbėjų, prisipažino filmo „Sutemose“ dar nematęs, bet jam užkliuvo kai kurie internete matomi komentarai, teisiantys režisierių.
„Dar nemačiau Barto „Sutemų“. Bet, kaip suprantu, kliūva žmonėms, kad be uniformų partizanai, nešvarūs ir mūšių mažai, o daug pauzių. Kaip toks filmas gali įkvėpti vaikus. Betgi ne visi filmai yra skirti „įkvėpti“. Ir ne visi suaugę yra vaikai. Karas yra purvinas dalykas, nesvarbu, kokie kilnūs bebūtų kovojančių tikslai. Ir šiame kare buvo ypatingai daug pauzių. Daug sekinančio, net iš proto varančio, laukimo. Ir čia yra šio karo dramatizmas. Drama yra niuansuose, o ne plakatiškume“, – savo feisbuko paskyroje rašo jis.
Kliovėsi ekspertų nuomone
Tarp žeriančių kritiką dažnai prisimenamas ir faktas, kad nemažą dalį filmo „Sutemose“ kūrimo biudžeto sudarė Lietuvos kino centro (LKC) skirtos lėšos. 2018 m. šio filmo kūrimui LKC skyrė 500 tūkst. eurų, 2019 m. papildomai skirta dar 50 tūkst. eurų.
LKC direktorius Rolandas Kvietkauskas sako, kad vertindami, kuriuos projektus remti, jie visada remiasi nepriklausomų ekspertų nuomone. „Šitas filmas taip pat buvo paremtas vertinant tiek jo gamybinę dalį, bet tuo pačiu ir turinį“, – aiškina jis.
„Kadangi man teko matyti šitą filmą, tai yra žmonių istorija, kuri atsitiko istoriniu laikotarpiu, ir šiuo atveju turbūt keistai skamba išsakyti vertinimai, kad tai yra partizanų menkinimas ar prisidėjimas prie Rusijos propagandos, nes mes matome filme keletą labai aiškių žinučių apie tai, kad penktame dešimtmetyje Lietuvoje vyko kova, rezistencija prieš sovietų okupaciją, apie tai, kad toje kovoje žuvo, buvo kankinami žmonės, yra rodoma Lietuvos žmonių tragedija, o menininko pasirinkimas tą parodyti per vienokią ar kitokią žmogaus istoriją, ne per veiksmo ar kovų prizmę, tai yra kūrėjo pasirinkimas, kaip įtikinamiau šią tragediją parodyti“, – kalba R. Kvietkauskas.
„Šiuo atveju tai yra filmas, kurio sumanymu patikėjo penkios valstybės, jų kūrėjai, susilaukta paramos, tai šita žinia apie Lietuvos pokario kovas tikrai apkeliaus Europą ir, aš manau, labai svarbu, kad mes primintume šią istoriją, ir įtikinamai ją papasakotumėme, kad ji būtų išgirsta“, – priduria R. Kvietkauskas.
Š. Bartas: neturime teisės falsifikuoti praeities
Pats Š. Bartas sako, kad prieštaringų vertinimų gali sulaukti bet koks darbas: „Šiuo atveju nuomonių yra daug, kai kurios pagrįstos, kai kurios – ne. Filmas gali patikti, gali nepatikti – kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę“.
„Praeities paveikslą kiekvienas sudėliojame kaip mozaiką, iš to ką perskaitėme, ką mums pasakojo, ką kai kurie mūsų išgyveno patys. Paveikslas pilnėja ir keičiasi. Yra pakankamai daug partizanų paliktų užrašų, dienoraščių. Taip pat yra istorikų išleistų studijų. Kai kurie komentarai rodo, kad dalis komentatorių beveik nieko neskaitė, nesigilino į Lietuvos pokarį, mūsų šalies praeitį.
Kažkam nepatinka, kaip filme pavaizduoti partizanai – juodos jų panagės, nepasitempę, neuniformuoti, dar kitiems – kad rodome juos gyvenant palapinėse.
Iš savo patirties filmavimo aikštelėje žinome, kad užtenka dienos, praleistos dirbant prie laužų, pelkėse, ir grupė grįžta namo suodina, aptekusi purvu ir neretai apdraskytais rūbais...
O prieš 70 metų, po karo... keista būtų tikėtis pamatyti beviltiškai miškuose kovojančius žmones, apsitaisiusius ištaigingomis uniformomis...“, – komentuoja Š. Bartas.
„Partizanai, užpulti „MGB“ dalinių, keldamiesi iš vienos vietos į kitą, žygio metu gyvendavo palapinėse ir žiemą, ką liudija išlikę partizanų prisiminimai. Šaltu oru rengėsi tuo, ką pavykdavo gauti. Neretai gyveno baisiomis sąlygomis, buvo persekiojami, išduodami, naikinami.
Filme mes matom tiek partizanų gyvenimo, kiek jo mato filmo herojus – kaimo vaikinukas Untė. Mes nesužinome nei iš kur jie atėjo, nei kur ruošiasi keliauti. Filme bandėme parodyti pokario paveikslą. Centre – ūkininkas Pliauga, kuris to meto mėsmalėje stengiasi tiesiog išgyventi.
Ne visi žiūrėję (o gal ir nežiūrėję) – pamatė filmą. Tai ne juodai-baltai nuspalvinta drama, su teigiamais ir neigiamais herojais, o okupuoto krašto tragedija – beviltiškai, iš paskutiniųjų ginklu gynusiais savo krašto laisvę patriotais, šalia kurių, deja, gyveno ir prisitaikėliai ir išdavikai“, – pasakoja režisierius.
Pasak Š. Barto, visą sovietmetį apie pokarį lietuviai vengė kalbėti, tad tas laikmetis apaugo legendomis. „Iš dalies suprantamas noras romantizuoti partizanų veiklą. Tenka pabrėžti, kad remdamiesi nenuginčijamais istoriniais faktais mes neturime teisės falsifikuoti praeities ir nesistengiame įtikti žmonėms, kurie naudoja keletą nuvalkiotų lozungų. Mes nei vienas nežinome, kaip anomis sąlygomis pasielgtumėm patys“, – sako jis.
Su filmu dirbanti komanda dėl kilusio pasipiktinimo nusprendė nesiginti, o išnaudoti jį rinkodarai: socialiniame tinkle „Youtube“ jie išplatino reklaminį klipą, kuriame atsispindi tiek filmą giriančios, tiek peikiančios reakcijos.
