Valstybės gyvasties ir augimo sąlyga labai paprasta – pasitikėjimas. Kuo aukštesnis pasitikėjimo indeksas – tuo labiau, tuo greičiau valstybė kuria/perkuria/atkuria save.
Kai išrenkami lyderiai, po rinkiminės euforijos visad prasideda pasitikėjimo kreditų peržiūra. Kai pasitikėjimo kreditai išsenka, imama tyliau/garsiau burbuliuoti ir laukti kitų rinkimų.
Kartais net bandoma streikuoti ir ko nors išsireikalauti – čia prasideda rimtesnių santykių perspektyva. Nebe vaikiška „pralaukimo“, o brandesnės komunikacijos su valdžia perspektyva.
Ar pasitikėjimas valstybe yra ugdomas dalykas? Ar įmanomas valdžios dialogas su rinkėjais? Kaip kaukių ir improvizacijų teatre – ar įmanomas dialogas su publika? Bent jau su žurnalistais, kurie rašo/rašys apie spektaklį? Manding, nekenktų...
Aišku, jeigu S. Skvernelis ir R. Karbauskis lakstys paskui kiekvieno žurnalisto nuomonę, stengdamasis įtikt, bus nesąmonė; jeigu „dės skersą“ – bus irgi tokia pat nesąmonė. Net didesnė.
Vidurio kelio pozicija turbūt būtų teisingiausia – nebijoti kalbėti ir su žurnalistais, ir su mokytojais, gydytojais, gaisrininkais, menininkais. Kartais nepabijoti net pripažinti savo klaidas. (Tiek to, pavadinkim – „klaideles“).
Šiaip – „klaidelių pripažinimo“ akcijos Lietuvos politikoje turbūt dar nėra nutikę apskritai. Gal reiktų kokią Advento dieną paskirti šiam šou specialiai. Sakykim, viešo išsikalbėjimo, atsiprašymo ir atgailos šventė - publikai patiktų. Gal net nedarbo diena galėtų būt?
Kita vertus – ką čia daug dirbsi prieš Kalėdas. Ar prieš rinkimus...
Profesionalas nuо mėgėjo skiriasi požiūriu į kritiką: mėgėjas, gavęs kritikos, įsižeidžia ir ima keršyti, nekęsti; profesionalas gi atsirenka, kas jam naudinga, o į kitką nekreipia dėmesio. Mėgėjai mėgsta gražius pagyrimus, o profesionalas netgi prašosi konstruktyvios kritikos.
Dabartinė „profesionalų“ valdžia šiuo požiūriu, regis, elgiasi itin mėgėjiškai – vis įsižeidžia, keršija, o paskui prašosi empatijos, atjautos bei netrukdymų asfaltuotis keliukus.
Ką daryt, kad kitąmet išsirinktume kitokią valdžią? Bėda ta, kad nemažai mūsų žmonių/rinkėjų irgi yra vaikiškai įsižeidę iš anksto, ir jiems tokie beįsižeidinėjantys, keršijantys ir minėtame fone įvairias kombinacijas kombinuojantys veikėjai yra suprantami, jautrūs, netgi savotiškai savi.
Profesionalių politikų/politikos ilgesys, matyt, turės dar labiau sustiprėti, kol pagaliau atpažinsime ateities politikus ir imsime stiprybės semtis iš ateities, o ne iš post'sovietiškai mėgėjiškos praeities, kur viskas daugmaž „vsio zakonno“.
J. Mekas kažkada juokaudamas net himno žodžius (tiksliau – vieną žodį) siūlė keisti – pradėt vienąsyk semtis iš ateities.
Gal tada pradėtume neberinkti praeities politikų, o ką nors iš ateities?
Dvi citatos. Pirmoji, A.Kamiu (cituojama iš atminties):
„Kas jaunystėje nėra kairių pažiūrų, tas neturi širdies, kas subrendęs nėra dešinysis, tas neturi proto.“
Antroji – O. Milašiaus:
„Tai Lietuva, la Lituanie, Gedimino ir Jogailos
žemė. Atsiveria mums susimąsčiusi šalis, kurios
vėsi, dulsva padangė turi visą pirmapradės
giminės gaivumą. Ji nepažįsta prabangos liūdnos –
subręsti.“
Šiose citatose apibrėžtas ir dominuojantis politinis nūdienės Lietuvos rinkėjų pasirinkimas: būti vaikišku. T.y. – norėti, kad valdžia rūpintųsi, padėtų. Ir vis lipti ant to paties pažadukų grėblio.
Spėju, kad ateinančiuose rinkimuose turėsime dar didesnių pažadukų ir 3 procentus įveikusių tautos globėjų/gelbėtojų sambūrį. Ir dar didesnį bardaką.
Sunkoka įsivaizduot, bet juk prieš ketvertą metų atrodė, kad blogiau jau būti negali, o štai dabar A. Butkevičius, L. Graužinienė atrodo ne taip jau ir blogai. Gal iš ateities laiko perspektyvos ir A. Širinskienė rodysis „palyginus dar visai nieko“.
Rudnosiukiškas patarimas: gal ir dešiniosios partijos galėtų irgi (bent trumpam) populistiškai persiprogramuoti ir dalį dėmesio skirti širdingam globėjiškumui, tėviškiems pažadams? Arba į rinkimų sąrašus įsitraukti kokių socialiai nusiskriaustų ar TV muilo eteriuose apdainuotų? Gal net Antonovo žmona pvz., tiktų?
Ar bent ledų iš malūnsparnio pabarstyt? Juk vardan Tos...
