18 metų veikęs muziejus plačiau atveria duris
Ilgą laiką pasaulinio lygio optinio meno meistro Kazio Varnelio namus-muziejų buvo galima aplankyti tik iš anksto užsiregistravus. Nuo liepos mėnesio lankytojų patogumui ilgėja šio muziejaus darbo laikas, o norint apsilankyti – nebereikės registruotis. Minėtas muziejus – vienas iš devynių Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinių. Už kuklaus senamiesčio pastato fasado ir niekuo neišsiskiriančių durų rasite daugiau nei keturiasdešimt kambarių, o juose – per tūkstantį išskirtinių meno kūrinių.
„Tikimės, kad pasikeitusi muziejaus lankymo tvarka didins pasaulyje įvertinto, tačiau Lietuvoje ne kiekvienam žinomo dailininko ir jo per daugiau nei penkiasdešimt metų sukauptos unikalių meno kūrinių kolekcijos žinomumą ir prieinamumą“, – pristatydama naują lankymo tvarką sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.
Dėl unikalios aplinkos, kuriančios namų, o ne muziejaus atmosferą, ir nestandartinio meno kūrinių eksponavimo principo, likusi muziejaus dalis ir toliau bus lankoma tik su gidu, užsisakius ekskursiją. Priklausomai nuo pasirinktos ekskursijos pobūdžio – apžvalginės arba išplėstinės – lankytojams atsivers ir išskirtinės erdvės: asmeninė menininko biblioteka ir studija, kurioje dailininkas kūrė iki pat mirties 2010 metais.
Kazys Varnelis meno pasaulyje išpopuliarėjo kaip optinio meno meistras. Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai laikomi menininko aukso amžiumi. Ankstyvosiose K. Varnelio optinio meno kompozicijose vyravo juoda ir balta spalva, vėliau atsirado ir kitų derinių: juodos ir mėlynos, juodos ir raudonos ir pan.
Autoriaus darbai yra saugomi Niujorko Guggenheimo, Čikagos šiuolaikinio meno, Ajovos universiteto meno muziejuose, Detroito ir Akrono meno institutuose, privačių kolekcininkų kolekcijose. Tačiau tik čia, Vilniuje įsikūrusiame muziejuje, vienoje vietoje galima išvysti didžiausią pasaulyje dailininko kūrinių rinkinį.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje taip pat pamatysite ir paties dailininko ištisus penkerius dešimtmečius kauptą XV–XX a. Vakarų Europos ir Rytų Azijos dailės kolekciją. Niekur daugiau Lietuvoje nepamatysite garsaus ispanų dailininko Francisco Goya‘os darbų originalų – tik čia.
Dar viena įspūdingos K. Varnelio kolekcijos dalis – kartografijos rinkinys. Jį sudaro daugiau nei 300 žemėlapių. O asmeninėje dailininko bibliotekoje – per devynis tūkstančius leidinių: tai lituanistikos, meno istorijos veikalai, grožinė literatūra, knygotyros studijos.
Pirmasis Lietuvoje kolekcininko muziejus
Kazio Varnelio namus pagrįstai galima vadinti pirmuoju kolekcininko muziejumi mūsų šalyje. Nuo pat muziejaus įkūrimo ekspozicijos koncepcija ir jos įgyvendinimu rūpinosi pats K. Varnelis.
Taikydamas kontrasto principą, menininkas sugebėjo atrasti jungtį tarp istorinių interjerų, dailės kolekcijos ir modernių optinių abstrakcijų. Taip netikėti vizualiniai deriniai muziejuje virsta turiningais dialogais tarp skirtingų epochų ir stilių.
Tai, kokį muziejų lankytojas lanko šiandien, yra paskutinis K. Varnelio sukurtos scenografijos variantas, kuris laikui bėgant pats savaime tapo meno kūriniu, liudijančiu muziejaus kūrėjo estetines pažiūras.
Galimybė įkurti savo muziejų K. Varneliui atsirado dar 1993 m., kai Rotušės aikštėje esančias patalpas jam perdavė Vilniaus miesto savivaldybė. Muziejus veikti pradėjo 2001 m., o po poros metų tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniu.
Kaip pastebi menotyrininkė Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, menininkas, planuodamas grįžti į Lietuvą, būsimo muziejaus vietą rinkosi labai atidžiai. Gausią kolekciją sukaupęs dailininkas tikėjosi rasti erdvias, tačiau savitą charakterį turinčias patalpas. Buvo renkamasi iš kelių variantų, daugiausia – istorinių pastatų, o galutinį pasirinkimą nulėmė patogi dabartinių muziejaus pastatų padėtis, galimybė įrengti privačius apartamentus dailininkui ir jo žmonai Gabrielei, ekspozicijai tinkamos erdvės bei, žinoma, unikali statinių istorija. Muziejus įsikūręs viename seniausių mūrinių Vilniaus pastatų – XIV a. datuojamuose pirklių namuose.
Per daugiau nei pusę amžiaus K. Varnelis sukaupė daugiau kaip 3 tūkst. artefaktų rinkinį, kurį sudaro XV–XX a. Vakarų Europos ir Tolimųjų Rytų meno kūriniai (baldai, grafika, tapyba, skulptūra). Išskirtinė su Lietuva susijusių žemėlapių kolekcija – didžiausias kada nors Lietuvos nacionaliniam muziejui perduotas vientisas tokio tipo rinkinys, sudarytas iš daugiau nei 300 žemėlapių. Ir, be abejo, biblioteka, kurioje saugoma daugiau kaip 9 tūkst. knygų – retų, Lietuvai reikšmingų senųjų leidinių, XIX–XX a. Vakarų Europos spaudos šedevrų, meno albumų.
K. Varnelis kolekciją pradėjo rinkti gyvendamas Kaune, tęsė studijuodamas Austrijoje, Vienos dailės akademijoje. 1949 m. persikėlęs į JAV tęsė lituanistinio paveldo – senųjų žemėlapių ir knygų – paieškas bendradarbiaudamas su Vokietijos, Šveicarijos, Didžiosios Britanijos kolekcininkais ir antikvarais. Yra įsigijęs vertybių „Sotheby‘s“, „Christie‘s“, „Reiss & Sohn“ aukcionuose.
Skirtingi dailininkų muziejų keliai
Vieniems dailininkams (net ir po jų mirties) pavyksta gana greitai rasti patalpas jų darbų nuolatinei ekspozicijai, o kiti (neretai taipogi po mirties) – kankinasi ilgus metus. Tiksliau, kankinasi jų artimieji.
Gerasis pavyzdys – 2013 m. atidarytas dar vienas Lietuvos dailės muziejaus padalinys-Vytauto Kasiulio dailės muziejus. Neoklasicistiniame kultūrinės paskirties pastate Alberto Goštauto g. 1, kuriame įsikūrė minėtasis meno muziejus, pastatytas XX a. pradžioje. 2012 m. šis istorinis Vilniaus pastatas rekonstruotas ir modernizuotas, jį pritaikant šiuolaikiniams muziejiniams poreikiams.
Pastate veikia nuolatinė dailininko Vytauto Kasiulio kūrinių ekspozicija, įrengtos keičiamų parodų salės, konferencijų ir renginių centras. Pagrindinė Vytauto Kasiulio dailės muziejaus misija – saugoti ir eksponuoti dailininko našlės Bronės Kasiulienės dovanotą ir jo sūnaus Vytautas Kasiulio Lietuvai perduotą 950 kūrinių dailininko kolekciją bei asmeninį menininko archyvą bei populiarinti lietuvių dailės meną.
Kaip prieš keletą metų pasakojo tuometinis LDM direktorius Romualdas Budrys, pasaulyje pripažinto lietuvių menininko Vytauto Kasiulio (1918–1995) darbai šiandien puošia Paryžiaus ir Niujorko moderniojo meno muziejus, Prancūzijos, JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Švedijos Danijos, Šveicarijos, Vokietijos, Argentinos, Australijos ir kitų šalių dailės galerijas. Vytautas Kasiulis meno kritikų pelnytai buvo laikomas vienu įdomiausių XX a. antrosios pusės Paryžiaus mokyklos tapytojų.
Ir blogasis pavyzdys – niekaip neįrengiama nuolatinė dailės ekspozicija buvusiose mūsų 20 amžiaus dailės klasiko Antano Gudaičio dirbtuvėse. Mat 1989 m. miręs dailininkas testamentu savo paveikslus – apie 200 tapybos darbų ir tiek pat piešinių, etiudų bei eskizų – paliko Lietuvos dailės muziejui (LDM) su sąlyga, kad prie jo dirbtuvės Vilniaus Gedimino prospekte, Žemaitės skvere, būtų pastatyta galerija, kurioje paveikslai ir būtų eksponuojami.
Tačiau nors jau praėjo beveik 30 metų, iki šiol nepadėtas nė vienas pamatinis galerijos akmuo. Dėl pačių įvairiausių priežasčių. Šis negatyvus pavyzdys tarsi simbolizuoja mūsų visuomenės (o gal meno sferos valdytojų) požiūrį į kūrusius Lietuvoje ir emigravusius iš tėvynės mūsų menininkus. V. Kasiulio, K. Varnelio ar kito iškilaus išeivijos dailininko Kazimiero Žoromskio (jo dailės galerija taipogi atidaryta sostinėje) pavyzdžiai liudija: kažkodėl išeivijos menininkai labiau „kotiruojami“ nei tie, kas kūrė Lietuvoje. Antraip kas atsakys į klausimą: kodėl iki šiol neturime, pavyzdžiui, vienų iškiliausių 20 amžiaus antrosios pusės dailininkų Jono Švažo ar Vinco Kisarausko analogiškų muziejų? O juk minėtą sąrašą būtų galima dar tęsti ir tęsti...
