Nuo 2007-ųjų EP nariai kasmet balsuoja ir iš trijų darbų renka vieną filmą, kuriam atitenka apdovanojimas. Šiemet jie rinkosi iš trijų nepatogiomis temomis kalbančių variantų – Europos šalių kino forume „Scanorama“ rodytos komiškos dramos „Dievas yra, jos vardas Petrunija“, politinio trilerio „Karalystė“ (The Realm, rež. Rodrigo Sorogoyenas) bei dokumentinio filmo „Nebaigta Hammarskjöldo byla“ (Cold Case Hammerskjöld, rež. Madsas Brüggeris). Pastarąjį Lietuvoje buvo galima išvysti Kauno kino festivalio programoje.

Specialių seansų „LUX kino dienos“ metu (lapkričio 28-30 d.) visus tris laureatus nemokamai galėjo išvysti Europos šalių žiūrovai, buvo surengta per 200 seansų. Lietuvoje šie filmai buvo parodyti Kaune, Utenoje ir Marijampolėje.

LUX prizo įteikimas

LUX prizas kasmet skiriamas filmui, iliustruojančiam europines vertybes ir atskleidžiančiam Europos kultūrų įvairovę. Pernai apdovanojimas buvo įteiktas islandų režisieriui Benediktui Erlingssonui už vaidybinį filmą „Kariaujanti moteris“ (Woman at War, 2018).

„Dievas yra, jos vardas Petrunija“ – penktasis makedonietės kino kūrėjos pilnametražis filmas, paremtas tikra istorija. Autorė pasakoja apie Petruniją (aktorė Zorica Nuševa), jauną moterį, kuriai žiupsnelis sėkmės tikrai praverstų – pabaigtos istorijos studijos darbo paieškose negelbsti. Kartą eidama namo po nepasisekusio darbo pokalbio ji visai atsitiktinai sudalyvauja religinį atspalvį turinčiose varžybose – Petrunija šoka į vandenį gaudyti kunigo metamo kryžiaus ir jį pagauna. Sakoma, kad jis atneša sėkmę visiems metams. Bėda ta, kad šimtametę tradiciją turinčioje ceremonijoje dalyvauti gali tik vyrai... Taip Petrunija įsivelia į kovą dėl savo teisių ir laimės.

Filmo premjera vyko Berlyno kino festivalyje, kur autorė atsiėmė ekumeninės žiuri apdovanojimą. Į EP organizuotą apskritojo stalo diskusiją ir apdovanojimų ceremoniją T. Strugar Mitevska atvyko kartu su seserimi Labina Mitevska, kuri yra filmo prodiuserė ir viena iš aktorių, bei Zorica Nuševa, pagrindinį Petrunijos vaidmenį atlikusia aktore. Iki apdovanojimų ceremonijos likus porai valandų DELFI kalbėjosi su režisiere.

Teona, šis filmas, kaip ir ankstesnis, paremtas tikra istorija. Papasakokite plačiau, kas iš tikrųjų įvyko ir kuo jus patraukė tas įvykis? Kaip apie jį sužinojote?

Taip, Petrunija iš tikrųjų egzistuoja. Prieš penkerius metus viena makedonietė Štipe mieste šoko į upę, pagavo kryžių ir atsisakė jį grąžinti kunigui, nors šis reikalavo. Iš tikrųjų šią istoriją perskaitė mano sesuo Labina. Ji turi puikią uoslę, tad persiuntė man. Tai puiki galimybė, rašė ji, pasakyti visa tai, ką reiškia būti moterimi Balkanuose.

Iš tikrųjų šioje istorijoje mus labiausiai pribloškė žiniasklaidos reakcija į kryžių pagavusią moterį – į ją nebuvo žiūrima rimtai. Niekas jos nelaikė heroje, norinčia kažką pakeisti vietinėje bendruomenėje ar apskritai visuomenėje. Žiniasklaidoje ši moteris buvo išjuokta. Perskaičiusios istoriją su seserimi nusprendėme, kad jei visuomenė nereaguoja į šios moters drąsą, tuomet mes sukursime apie tai filmą ir panaudosime jį kaip ginklą, kuris pradės diskusiją.

Ar toks aktyvizmas visuomet lydi jūsų kūrybą ar jis buvo reikalingas tik šiam filmui?

Jis būtinas visuomet. Nežinau, kaip kitaip galėčiau elgtis. Kinas nepaprastai galinga medija, kuri pasiekia daugelį žmonių. Jos dėka galime inicijuoti pokyčius. Čia reikėtų aiškiai atskirti, kad apie propagandą nekalbu, nesu kurios nors politinės partijos įrankis. Tiesiog esu kino kūrėja, savo visuomenės stebėtoja, kurianti apie tai, kas mane sukrečia ir liečia. Kalbu apie neteisybę, socialines bei ekonomines problemas, t.y. visa tai, prie ko galiu prisidėti, kad įvyktų reikalingi pokyčiai.

Netgi tada, kai manome, kad nesame politiški, tokie esame. Užtenka padiskutuoti apie mus supančias problemas. Nemanau, kad šiandienos pasaulyje įmanoma nuo to atsiriboti. Negalime būti romantikais. Šiuo metu būti realistais svarbiau nei bet kada anksčiau. Galbūt kada nors ir norėčiau sukurti romantinį filmą. Vis dėlto nemanau, kad tai įmanoma.

Visų pirma kurti kiną labai brangu. Dėl Europos filmų finansavimo sistemos mes, jo kūrėjai, turime jausti didžiulę atsakomybę. Daugelis filmų kuriami iš viešųjų lėšų, todėl negalime žiūrėti pro pirštus. Nekuriame filmų tam, kad juos pamatytų tik mano tėvai ir trys geriausi draugai.

Kaip jums pavyko rasti tinkamą aktorę tokiai personažei kaip Petrunija?

Iš tikrųjų buvo gana paprasta. Tiesiog suorganizavome aktorių atranką (šypsosi). Dirbu su puikia kastingo režisiere, kuri žino, kad mėgstu aktorius, kurių niekas kitas nenori. Zorica dalyvavo atrankoje dėl Petrunijos draugės vaidmens. Vėliau įvyko kažkas magiško ir viskas pasikeitė.

Zorica savyje turi tylios vidinės stiprybės, kurią kaip mat atpažinau. Šios savybės reikėjo Petrunijos personažui. Galbūt rolė jai atiteko intuicijos, o gal meilės iš pirmo žvilgsnio dėka. Esu moteris, kuri nelabai pasitiki savimi, tačiau stengiuosi tai įveikti. Tikriausiai todėl pradėti dirbti su Zorica užtruko aštuonis mėnesius. Atleisk man, mieloji (juokiasi). Kita vertus, per tą laiką išgryninome personažą, susipažinome artimiau ir pradėjome viena kita pasitikėti.

Šiame filme stiprių moteriškų personažų filme yra ir daugiau. Pavyzdžiui, jūsų sesuo ir filmo prodiuserė Labina sukūrė žurnalistės vaidmenį. Kaip filme atsirado ši herojė? Kuo ji jums pasirodė svarbi?

Dėl solidarumo. Turime būti solidaresnės viena kitos atžvilgiu – kalbu apie savo šalį. Per #Metoo judėjimą galėjome įsitikinti, kad seserystė labai svarbu. Akivaizdu, kad būdamos kartu, esame stipresnės. Dėl šios priežasties filme atsirado žurnalistės Slavicos personažas – ji tarsi parodo kryptį, kuria turėtų sekti Petrunija. Nors judvi yra atskirai, tam tikra prasme jos yra kartu. Šias moteris sieja bendras tiesos ir teisingumo siekis. Žurnalistė Slavica – įvykį nušviečianti feministė, o Petrunija filmo eigoje tampa feministe.

Iš pradžių buvau sukūrusi tik Petrunijos personažą – tokį, koks jis yra dabar. Tačiau tada supratau, kad žiūrovams gali būti sunku suprasti šią heroję, su ja susitapatinti. Ypač filmo pradžioje. Taigi taip atsirado žurnalistė, kuri padeda suprasti kontekstą, visuomenę ir kodėl šioji yra būtent tokia. Galiausiai visa tai padeda geriau suprasti Petruniją.

Paminėjote #Metoo. Po šio atsirado europinis judėjimas „WIFT“ („Women in Film and Television), vienijantis kine ir televizijoje dirbančias moteris. Ne vienoje šalyje, tarp kurių yra ir Lietuva, atsirado neformalios „WIFT“ grupės. Galbūt toks judėjimas atsirado ir Šiaurės Makedonijoje? Su kuo susiduria kino industrijoje dirbančios moterys?

Ne, neatsirado. Nors kino industrijoje dirbančių moterų Šiaurės Makedonijoje nėra daug, tačiau esame artimos, tai būtina. Vis dėlto, norėčiau pasidalyti vienu pavyzdžiu.

Kuriant šį filmą mano sesuo Labina mėgino surasti einamųjų reikalų prodiuserį (angl. line producer), nes filme turėjo atlikti jau minėtą žurnalistės vaidmenį. Darbo pasiūlymu Skopjė susidomėjo keturi vyrai ir viena moteris. Po to praėjus savaitei, mano sesuo sulaukė be galo daug skambučių iš prodiuserių vyrų, rekomendavusių, teigiamai atsiliepusių apie tuos keturis kandidatus, tačiau nei vieno iš kine dirbančių moterų, kurios palaikytų vienintelę kandidatę. Labai keista, ar ne? Privalėjome jai duoti šansą, tai – mažiausia, ką galėjome padaryti. Tad, žinoma, Labina pasamdė šią moterį. Jos darbu likome labai patenkintos. Ko gero, kartu dirbsime visą likusį gyvenimą. Beje, dauguma mano kūrybinės komandos narių yra būtent moterys.

Ši patirtis rodo, kad nors šioje industrijoje pozicionuojame save kaip aukas, kita vertus, kartais pačios nesiimame aktyvaus vaidmens, o tik „maitiname“ sistemą... Tai turi pasikeisti.

Minėjote, kad kinas yra galinga medija, lyginote jį su ginklu. Kokius filmus įvardytumėte kaip pavyzdžius, kurie iš tikrųjų padarė pokytį?

Ar žinote Keno Loacho filmą „Aš, Danielis Bleikas“ (I, Daniel Blake, 2016)? Manau, kad tai nuostabus ir nepaprastai svarbus filmas, kuriame atsiskleidžia britų socialinės sistemos negerovės. LUX prizui nominuoto M. Brüggerio dokumentis filmas „Nebaigta Hammarskjöldo byla“ akis atveriantis, gąsdinantis darbas.

Tačiau ką šie filmai pakeitė, t.y. kaip konkrečiai pasireiškė jų poveikis? Apskritai ar jį įmanoma užčiuopti?

Pokyčiai per vieną naktį neįvyksta. Revoliucija nuo vieno filmo, knygos ar poemos neprasideda. Menas gali įžiebti vieną, antrą, trečią idėją, jis yra proceso dalis, galinti pradėti dialogą.

Kino judėjimas, kuris tikrai pakeitė visuomenę ir įėjo į istoriją – Juodoji banga (angl. Yugoslav Black Wave). Režisierių Dušano Makavejevo, Želimiro Žilniko, Karpo Godina, Mića Popovićiaus, Saša Petrovićiaus kūryba net ir šiandien yra laikoma avangardu. Daugelis šio judėjimo dalyvių buvo priversti palikti Jugoslaviją, nes kritikavo tuometinę sistemą. Tai labai labai svarbus kinas, paženklinęs visus ir, sakyčiau, šiems laikams netgi aktualesnis.

Kurių kino režisierių veikla ir kūryba jus labiausiai įkvepia?

Pirmiausia paminėčiau argentiniečių režisierę Lucrecia Martel. Ji nuostabi! Filme „Moteris be galvos“ (La Mujer Sin Cabeza, 2008) meistriškai vaizduoja Lotynų Amerikos visuomenę, buržuaziją, jų atsakomybę... Anksčiau mėgau Claire Denis – niekada nepamiršiu jos filmo „Gražus darbas“ (Beau Travail, 1999)… Ji tebėra svarbia kino kūrėja. Mačiau jos pastarąjį darbą „Gyvenimas aukštybėse“ (High Life, 2018) – įdomus, prieštaringas. Dievinu škotę Lynne Ramsay. Fantastiška režisierė, kurianti filmus su žinia, puikiai valdanti formą. Taigi gerų ir svarbiomis temomis filmus kuriančių moterų režisierių pasaulyje tikrai yra.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją