Dabar kūrėjo laikas padalintas į tris lygias dalis
Žinomą karikatūrų meistrą Ilją Bereznicką dabar dažnai galima išvysti sostinės Dailės akademijoje. Čia 71-erių metų menininkas užsuka ne kaip svečias; jis-Fotografijos ir medijos meno katedros profesorius, padeda studentams gilintis į animacijos meną. Nes dabar minėta akademija rengia ne tik tapytojus ar skulptorius bet ir, pavyzdžiui, vizualiųjų menų dailininkus. Tai yra tokius menininkus, kurie savo kūryboje sujungia menininko „kibirkštėlę“ su kompiuterine technika. Be šių specialistų jau nebeišsiverčia reklamos agentūros, socialiniai tinklai ar jau „tradiciniu“ tapęs internetas.
Be abejo, pagal sugebėjimus tarp Iljos studentų yra visokių talentų. Pašnekovas į tai ramiai žiūri per kartų prizmę: gerai, jei bent kas dešimtas iš jo auklėtinių savo gyvenimo veikla pasirinks kūrybą. Tačiau didžioji dauguma taipogi nepraloš: meninis išsilavinimas padeda įsitvirtinti ne vienoje profesijoje. O išsiugdytas kūrybiškumo pradas tuo pačiu principu padeda spręsti kartais iš pirmo žvilgsnio visai nekūrybiškas problemas.
O apskritai Ilja – bene pirmasis karikatūristas, šios akademijos pakviestas dėstyti studentams karikatūros meną. Nes karikatūra, deja, Lietuvoje neturi gilių, kaip, pavyzdžiui, net 18 amžių Prancūzijoje ar Anglijoje siekiančių tradicijų. Tiesa, ir visoje Europoje apskritai šis ilgai paniekinamai vertintas bei ujamas dailės žanras tik 20 a. išsikovojo savo teises bei pripažinimą. Mūsų gi šalyje karikatūra užgimė labai jau vėlai – tik nuo 1918 m., kai pradėjo eiti lietuviška periodinė spauda. Ir tai – daugiau mažiau laisvai politinė karikatūra kaip aktualiausia iš visų karikatūrų Lietuvoje galėjo pasireikšti vos aštuonerius metus iki 1926 m. perversmo. O po to – karo padėtis šalyje, politinė cenzūra bei kiti diktatūros atributai.
Tiesa, priduria pašnekovas, karikatūra prieškario spaudoje išliko ir po perversmo, tačiau politinę karikatūrą jau buvo galima pamiršti. O buitiniu lygmeniu pasišaipyti iš poniučių begalinių norų ar valdininkų neišprusimo – prašom. Todėl menininkas labai patenkintas savo misija šioje akademijoje: pagaliau ir mūsų akademinė visuomenė pripažino, kad karikatūra – tai taip pat menas. Nes anksčiau ir karikatūros, o juo labiau komiksai, tradicinio auklėjimo Lietuvos menininkų bendruomenės buvo laikomi kažkuo žema, vos ne nepadoru. Nieko naujo: minėta situacija labai primena 19 a. antros pusės Paryžių. Kai kasmetinės dailės parodos – vadinamojo Salono – tradicijų išauklėta Paryžiaus diduomenė visiškai nepriėmė staiga „iš kažkur“ atsiradusių impresionistų.
Tad dabar Ilja savo ir toliau nepabaigiamų darbų srautą dalija į tris lygias dalis: trečdalį laiko jis skiria pedagogikai, antrąjį trečdalį – savo meniniams projektams įgyvendinti ir dar tiek pat...„išsimušti“ skoloms. Tokia jau menininkų nūdienos realybė: reikia nemažai laiko bei pastangų ne tik kurti, bet ir išsireikalauti to, kas buvo sutarta.
Kaip architektas tapo karikatūristu bei multiplikacinių filmų kūrėju
Juk pagal specialybę Ilja – diplomuotas architektas. Tačiau greitai kūrybiškai užsidegančiam vyrui sovietinė architektūra buvo ne prie širdies: vyravo unifikuota statyba bei begalinė derinimų eilė. O unikalius projektus kūrė tie, kas savo vertę įrodė ilgamečiu darbu, ar artima draugyste su to meto partine nomenklatūra. Kadangi pašnekovas neturėjo nei viena, nei kita, ėmė ieškoti pašaukimo kitur. Ir parodė keletą savo pirmųjų karikatūrų tuomet jau pagarsėjusio karikatūristo Frederiko Samuko (beje, taipogi architekto) žmonai: ar verta tęsti? Verta, per sutuoktinę paprašė perduoti labiau patyręs šiame žanre kolega. Ir dar padėjo pradedančiam karikatūristui debiutuoti „Šluotoje“ –tuometiniame humoro bei karikatūrų žurnale.
Taip prasidėjo Iljos posūkis nuo perdėm racionalios architektūros į gana (nes ne visi išlaiko kūrybiškumo ugnelę per ilgus metus) slidų karikatūros žanrą. Vėliau sekė Aukštieji scenaristų ir režisierių kursai Maskvoje, kur tokiems „žaliems“ kaip jis dėstė to meto nors ir sovietinio kino pasaulio, bet visame kino pasaulyje pripažinti korifėjai. Natūralu, kad po minėtų kursų Iljos laukė darbas Lietuvos kino studijoje. Čia ragavo ir režisieriaus, ir scenaristo, ir, aišku, dailininko duonos.
Savaime suprantama, kad šalia ir toliau piešiamų karikatūrų, savo vietos menininko kūryboje išsireikalavo ir multiplikaciniai filmai. Bene garsiausias iš jų – „Baubas“ – apie tai, kaip tėvai nesistengia suprasti savo mažamečių vaikų. Vėliau kartu su kolegomis (nes ir animacinių juostų kūrimas – tai tik kolektyvinis darbas) gimė juostos „Bermudų žiedas“, „laikraštinis žmogus“, „Tik nereikia mūsų gąsdinti“.
O kartais šie filmukai ima ir gimsta visai „iš kito galo“. Štai Iljos nupieštos bei išleistos dvi komiksų knygelės vaikams „Drambliuko Alberto nuotykiai“ sudomino vienos Maskvos kino prodiuserių kompanijos vadovus. Ir šių komiksų pagrindu rusai jau susuko 18 serijų iš numatomų 52. O juk prieš tai menininkas minėtą idėją bandė „prastumti“ Vilniuje, tik iš šio sumanymo nieko neišėjo.
Ir, aišku, Ilja niekada nepamiršta karikatūrų. Nors „Šluotos“ jau seniai nebėra, jo bei kitų karikatūristų darbai sutraukia publiką per tradicinę kasmetinę balandžio 1-ąją sostinėje atidaromą respublikinę karikatūrų parodą. Neatsisako iliustruoti ir knygas: taip, pavyzdžiui, humoro forma papildė gana rimtus patarimus civiliams gyventojams, kaip elgtis karinio konflikto atveju.
Beje, tėvo pėdomis pasuko ir sūnus, baigęs grafikos studijas Rimvydo Kepežinsko kuruotame kurse. Tik sūnus neužsibuvo Lietuvoje ir įsikūrė Liuksemburge, kur dirba vienoje animatorių kompanijoje.
Kodėl Lietuvoje dabar tokie „neryškūs“ karikatūristai?
O paprašytas palyginti amerikiečių bei europiečių humoro suvokimą, Ilja tai paaiškina taip: amerikiečiai – gana tiesmukiški žmonės. Todėl anapus Atlanto vyrauja aktualios karikatūros. Beje, tokios pat „prigimties“ yra ir animaciniai filmai: jankiai nesivaržydami šaiposi iš savęs, viešai, visam pasauliui demonstruodami savo trūkumus bei silpnybes. Todėl ir kultiniais jau tapo daugiaserijiniai filmukai „Simpsonai“ bei „Bukas ir dar bukesnis“, užkariavę visą pasaulį. O europiečiai ir karikatūros mene demonstruoja tam tikrą taktą bei etiketą, labiau linkdami į estetiką, nei į tiesmukiškumą. Tiesa, pastaruoju metu, ypač atsižvelgiant į įvykius Artimuosiuose Rytuose, ir Vakarų Europoje ima aštrėti karikatūra. Vien ko verti prancūzų jumoristinio leidinio „Charlie Hebdo“ ironiški piešiniai islamo tema, už ką keletas redakcijos darbuotojų sumokėjo savo gyvybėmis.
Mūsų gi karikatūristai ir Vakarų Europos, ir, aišku, JAV fone atrodo gana kukliai. Tik ne kūrybine prasme, patikslina Ilja. O finansine. Paradoksas, tačiau sovietmečiu kai kurie karikatūristai visai neblogai prisidurdavo prie savo pagrindinio atlyginimo, periodiškai publikuodami savo kūrybą jau minėtoje „Šluotoje“. Dabar gi šalyje neleidžiamas joks humoro žurnalas ar bent jau almanachas, o didžioji dauguma „popierinių“ periodinių leidinių taupo pinigus ir iliustracijas graibosi internete.
Bet juk dailininkas karikatūristas, nesutinka Ilja, įneša tokio originalaus „cinkelio“ į leidinį, kokio nekompensuos net ir daugybė atsisiųstų iliustracijų. Pagaliau jei dailininkas ir pakviečiamas, jam pasiūlomas toks menkas honoraras, kad dažnas iš jaunesniųjų net apskritai nenori reikštis šioje srityje. Todėl ir nesiveržia taip jaunimas net į tradicinę kasmetinę karikatūristų parodą Vilniuje.
Ne geresnė situacija su komiksais. Nors jų pradžia siekia tuos pačius „gūdžiuosius“ sovietinius laikus, kai „Šluotoje“ karikatūristas Romas Palčiauskas publikuodavo savo neva tą „supuvusį“ kapitalistinį pasaulį pašiepiančius komiksus „Širdis, peilis ir koltas“ bei „Fredas-Medinė koja“. O juk dar anksčiau už jį karikatūristas Fridrikas Samukas žurnalui „Švyturys“ paišė mini komiksą „Miko Ridiko nuotykiai“, kur vienu ypu greta įsitaisė ir „Džekas ir Bobis“. Daugybė skaitytojų vien tik dėl tų linksmų paveikslėlių laukdavo dvi savaites, kol pasirodys naujas žurnalo numeris. Būdavo gana grotestiškas derinys: beveik visi to „Švyturio“ puslapiai skirti komunizmo statytojams, tačiau greta –nesibaigiantys tų „imperialistų“ pokštai.
Dabar bene vieninteliame „Valstiečių laikraštyje“ karikatūristas Rimantas Dovydėnas dar kuria ir kuria vis naujus Anupro Dirvelės nuotykius. Tiesa, Nepriklausomybės laikais tai vienas, tai kitas autorius bandė leisti komiksų knygeles. Tačiau jų leidyba finansiškai nepasiteisino: nebūta ir tradicijų, o ir leidyba jų yra gana brangi. Nebent, fantazuoja Ilja, padėtį pataisytų dabar visame pasaulyje kylanti mada suaugusiems spalvinti knygeles, kurios anksčiau būdavo skiriamos vaikams. Tad gal kada Lietuvoje bus imtos leisti ir komiksų, skirtų spalvinti, knygelės?
