Kokius tikslus sau išsikėlėte pradėdama eiti VDA rektorės pareigas ir dar prieš tai, kai kandidatuodama teikėte programą?

Žinoma, programą buvau pateikusi, bet nuo tada, kai birželį pradėjau eiti pareigas, kartu su dešimties žmonių komanda tuos kelis mėnesius dirbome ir tuos tikslus labai išgryninome, kūrėme strategiją devyneriems metams į priekį, 2020-2028 metams. Turbūt daugelis tų tikslų iš principo kažkaip labai nesikeičia nuo prieš tai buvusios administracijos ir užtikrina Dailės akademijos tąsą. Tikiu, kad visi rektoriai per tuos porą šimtmečių turėjo panašius tikslus, nes visiems buvo svarbu turėti gerą dailės, dizaino, architektūros, dailėtyros studijų programų universitetą, kuriame būtų teikiamas aukšto lygio universitetinis išsilavinimas.

Toks tikslas ir yra svarbiausias: būti tarp geriausių dailės ir dizaino universitetų pasaulyje, sudaryti sąlygas įgyti tarptautinio lygio universitetinį išsilavinimą, siekti tarptautiniu mastu vertinamų meninių ir mokslo tyrimų, stiprinti akademijos poveikį nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu visose šiose srityse, suteikti studijoms regionuose išskirtinę vertę, ugdyti kūrybingą, atsakingą ir verslią asmenybę.

Taip pat tarp tikslų yra optimizuoti Dailės akademijos turimą nekilnojamą turtą ir efektyviai jį pritaikyti strateginėms veikloms, didinti finansavimą iš vykdomų tarptautinių magistrantūros ir doktorantūros studijų, pritraukti daugiau užsienio studentų nuolatinėms studijoms, ir daug kitų tikslų, kurių kai kurie yra labiau mūsų vidaus dalykai, kuriuos reikia susitvarkyti ir tada galėsime pasigirti, kad tai padarėme.

VDA ruošiate tiek, pavadinkime, grynuosius menininkus, tiek tuos, kurie užsiima taikomuoju menu ar meno tyrimais. Koks apskritai, Jūsų nuomone, šiais laikais turėtų būti menininkų vaidmuo?

Turime labai skirtingas studijų kryptis, tad vieni tikslai yra keliami architektams, kiti – dizaineriams, dar kitus tikslus turi grynieji menininkai ar dailėtyrininkai. Bet aš manau, kad menininkas plačiąja prasme, ar studijuojantis vizualiuosius menus mūsų akademijoje, ar, pavyzdžiui, mūsų draugiškoje institucijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jam plačiąja prasme tikslas vis tik yra vienas – nepataikauti plačiajai visuomenei, neužliūliuoti jos ir netenkinti kažkokių pagrindinių žmogaus poreikių. Jo užduotis yra kelti klausimus, ar vizualia ar bet kokia kita forma, apie tai, kokiame laikmetyje mes gyvename, su kokiomis problemomis susiduriame. Menininkas turi kvestionuoti nusistovėjusius mąstymo būdus, nusistovėjusias tradicijas, kelti žmogui nepatogius klausimus apie mūsų visuomenę, apie mus pačius, kaip mes gyvename ir kur link mes einame.

Kiek šiais laikais, kai nėra jokių apribojimų, kas gali kurti meną, menininkui svarbus formalus išsilavinimas?

Labai svarbus. Menininkas niekuo nesiskiria nuo inžinieriaus ar teisininko: lygiai taip pat būtų galima klausti, ar teisininkui reikalingas formalus išsilavinimas, nes juk galima laikytis religinės teisės ir užmėtyti ką nors akmenimis dėl to, kad padarė nusikaltimą. Čia lygiai tas pats. Jis nereikalingas nebent labai išskirtiniais atvejais, kai kalbame apie genialias asmenybes, vunderkindus, kurie gali atsirasti tiek meno, tiek mokslo srityse, bet visais kitais atvejais, tam, kad tu neliktum labai siauro požiūrio, nebūtum grynai amato pusėje, kad įgytum tą bendrą universitetinį išsilavinimą ir bendrąsias kompetencijas, formalus išsilavinimas yra būtinas, jei nori būti profesionaliu dizaineriu, profesionaliu menininku ar profesionaliu architektu.

Ieva Skauronė
Foto: Organizacijos nuotr.

Kaip šiuo metu VDA atsirenka studentus? Teko girdėti diskusijų, kas geriau – kai vyksta atskiri stojamieji, darbų peržiūros, ar kai priimama per bendrąjį priėmimą. Ar planuojate pokyčių šioje srityje?

Reikia labai padėkoti buvusiai administracijai, kuri per praeitus aštuonerius metus labai daug nuveikė šiuo klausimu. Anksčiau, kai vykdavo bendrasis priėmimas kad ir į bakalauro studijas, mes neturėjome galimybės pasikalbėti su būsimais studentais, pamatyti jų portfolio. Studentai akademijoje tik laikydavo egzaminus, o vėliau jų darbai būdavo užkoduoti, mes matydavome tik pačius darbus, kurie būdavo nupiešti, nutapyti, sukurti egzaminų dieną ar per kelias dienas. Per pastaruosius trejus metus įvyko dideli pokyčiai. Jau šiais metais stojantieji į Vilniaus dailės akademiją ne tik laikė egzaminus, bet kita dalis egzamino buvo pokalbis su komisija, savo portfolio rodymas. Dabar sistema tikrai jau yra labai nebloga, tik ko dar sieksime, kad stojimas būtų ne į atskiras studijų programas, kurios neretai pas mus yra labai mažos, bet į studijų kryptis, tai yra, stotų, pavyzdžiui, į dailę ar į dizainą, bet ne į karšto stiklo ar vitražo studijas.

Kokius dar pokyčius esate numačiusi VDA, ką norėtumėte įnešti naujo?

Aš esu labiau linkusi kalbėti ne apie pokyčius, o apie darbų tąsą, nes tikslai mūsų yra turbūt tie patys, tik būdas gal bus kitas. O koks jis, geriau papasakosiu ne aš pati, o tie žmonės, kurie dirbs su manimi. Tikiuosi, kad pokyčius, kurie, viliuosi, bus geri, patirs žmonės ne tik rektorate, bet ir studentai, dėstytojai, kiti žmonės, kurie po penkerių metų galės pasakyti, kas kaip buvo ir kaip atrodė tavo nuveiktų darbų rezultatai. O man pačiai svarbiausia laikytis savo vertybių, tiek gyvenime, tiek darbe, tai yra apskritai socialinis teisingumas, taip pat akademinė kultūra, tolerancija, bendruomeniškumo stiprinimas, socialinė atsakomybė, o po jų seka visos kitos, gal mažiau susijusios su moraliniais dalykais, tokios kaip kūrybiškumas, profesionalumas, tarptautiškumas, tvarumas, inovacijos.

Pranešant apie Jūsų išrinkimą, visur buvo akcentuojama, kad esate pirmoji moteris rektorė. Jums pačiai tai svarbi detalė?

Man asmeniškai nėra svarbi, bet aš labai tikiuosi, kad kitoms moterims – studentėms, dėstytojoms – tai būtų lyg įkvėpimas, tikėjimo sustiprinimas, kad tavo lytis nėra svarbi siekiant vieno ar kito darbo. Juk tai tikrai neturėtų svarbu XXI amžiuje Europoje, bet tai, kad mes apie tai kalbame, reiškia, kad mes vis tiek labai atsiliekame nuo Šiaurės šalių ir kitų šiuo klausimu daug toliau pažengusių Europos valstybių, kur toks klausimas jau net nebegalėtų būti keliamas. Dabar kiekvienas žurnalistas užduoda šį klausimą, nes jis natūraliai kyla. Tad tikiuosi, dėl to, kad aš tapau rektore, mūsų moterys viduje bus tiktai stipresnės, dar labiau pasitikinčios, gal ir mažiau bijančios pasakyti vienus ar kitus dalykus. Galvoju, kad mus prieš kelerius metus sukrėtusio metoo skandalo fone, gal bus mažiau baimės kalbėti, kai stebiesi, iš kur ir kodėl ta baimė atsiranda.

Kalbant apie minėtą skandalą, ar po jo buvo imtasi kažkokių prevencinių priemonių, ar gal Jūs planuojate imtis, kad nebevyktų tokie dalykai?

Tų priemonių tikrai ėmėsi buvusi administracija: ji padarė tai staigiai, greitai ir efektyviai. Studentams buvo sudarytos sąlygos labai lengvai pasiekti informaciją apie tai kaip, kur teikti skundus akademinės etikos komisijai, tai galima padaryti vos vieno mygtuko paspaudimu. Taip pat buvo užtikrintas anoniminių anketų pildymas kiekvieno semestro pabaigoje, kur klausiama apie studijų procesą, apie darbą auditorijoje, apie darbą su dėstytoju, apie tai, ar buvo tinkamas ar netinkamas santykis su dėstytoju. Jau nekalbu apie tai, kad mano nuolatinis uždavinys yra skatinti pasitikėjimą tarp Dailės akademijos bendruomenės narių, kad jie netylėtų nei vienos minutės, aš nekalbu apie dienas ar metus, jei kažkas vyksta ne taip. Tačiau čia apskritai yra mūsų visuomenės klausimas, vaikai dar nuo pat mažens šeimose, mokyklose turi būti mokomi, kaip apčiuopti tuos dalykus, kada santykis tarp žmonių peržengia ribą, kada kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų būti.

Kalbant apskritai apie vadovavimą įstaigai, kurios didžiąją dalį sudaro meninės pakraipos žmonės, kokie iššūkiai kyla?

Menininkai vis tiek yra tokie patys žmonės kaip ir kiti. Yra tas stereotipinis mąstymas, kokie yra menininkai, ir tas įsivaizdavimas nėra toks, kokio mes, menininkai, norėtume, kad jis būtų. Vėlgi, imant VDA kaip visumą, čia yra didžiulė studijų programų įvairovė, nuo interjero dizaino, medijos meno iki tapybos, grafikos ar architektūros, tad atitinkamai ir žmonės yra labai skirtingi. Tačiau žiūrint į VDA kaip organizaciją, darbo pobūdis joje yra toks pats kaip bet kurioje kitoje institucijoje, ar bet kuriame universitete, kur tu dirbi, laikydamasis įstatymų ir kitų taisyklių. Gyvename kaip ir visi: kad ir kokie menininkai mes būtume savo studijose, jeigu jau dirbi dėstytoju ar katedros vedėju, tai turi ir tą kitą, administravimo pusę. Visais kitais atvejais turėtum būti tik menininku.

Kalbant apie aukštojo mokslo reformą, buvo siūlymų, kad galbūt VDA nereikia fakultetų Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose. Neturite plano jų atsisakyti ir koncentruotis Vilniuje?

Tikrai ne, mes kaip tik siekiame, kad kiekvienas fakultetas, esantis ne Vilniuje, išsigrynintų savo profilį, tas studijų programas, kurios būtų kitokio pobūdžio nei Vilniaus fakultete. Turėdami savo fakultetus regionuose mes stipriai prisidedame prie bendros Lietuvos kultūros politikos įgyvendinimo. Tam yra labai gražus pavyzdys, VDA fakultetas Telšiuose, kur labai glaudžiai bendradarbiaujant mūsų dėstytojams ir studentams su miesto savivaldybe, bendrų projektų yra tiek, kad Telšių miestas yra virtęs atvira meno galerija, kokios turbūt nėra jokiame kitame mieste.

Jūs ir pati esate kurianti menininkė. Kokia Jūsų specializacija? Ar dabar kūrybai dar lieka laiko?

Aš esu baigusi monumentaliosios dailės studijų programos freskos mozaikos specializaciją. Anksčiau interviu sakiau, kad kūryba lieka savaitgaliams, bet dabar ir tų savaitgalių mažėja. Labai tikiuosi, kad tokia tik pradžia, kai reikia duoti daug interviu, vykti į komandiruotes, pristatyti akademiją, o paskui viskas nurims, grįšiu į vėžes ir tie savaitgaliai liks tapybai.