Kaip nutiko, kad reklamščikas parašė knygą? Turėjai idėją, kurią norėjai papasakoti, ar svajojai parašyti knygą ir ieškojai, apie ką ji galėtų būti?
Gal labiau antras variantas. Daug metų bandžiau parašyti knygą, bet nebuvo taip, kad vienas du ir viskas pavyko. Nuo pirmo bandymo praėjo jau trylika metų ir „Sfera“ iš tiesų buvo mano trečia rašyta knyga, tik pirmos dvi iškeliavo į šiukšlių dėžę. Kartais žmonės tiesiog nori gyvenime padaryti kažką daugiau nei „PowerPoint“ prezentacijas, ir, jei taip yra, tiesiog sėdi ir rašai. Su idėjomis man nesunku, jų yra labai daug – kur kas sunkiau yra su teksto plaukimu, kalbos grožiu, tiesiog tuo darbu, kurį reikia sudėti, kad parašytum.
„Sferos“ idėja irgi gimė prieš trylika metų?
Ne, ją sugalvojau maždaug prieš septynerius metus, bet tada plokščios Žemės sąmokslas labai išpopuliarėjo (apie jį sukasi knygoje pasakojama istorija – red. pastaba). Nenorėjau rašyti knygos apie tai, kas vyksta čia ir dabar – norėjau truputį atitrūkti nuo realybės – tad šiek tiek susierzinau, numečiau tą knygą galvodamas, kaip nefaina, kad dabar visi apie tai šneka, o aš apie tai rašau. Po kiek laiko visgi prie jos grįžau ir tada buvo gal dveji metai tikro darbo, o iki tol tik tokie rašymai su padūsavimais (juokiasi).
Kuo sudomino pati plokščios Žemės sąmokslo teorija?
Pradėjau rašyti ne nuo jos – iš pradžių tiesiog rašiau knygą apie dviejų žmonių draugystę. Tada aš ieškojau kažkokios temos, kuri skaitytojui būtų akivaizdžiai kvaila, kad man nereikėtų aiškinti, kodėl tai kvaila. Visa istorija yra apie dviejų labai protingų žmonių draugystę, kurie tiki labai kvailu dalyku, ir tas kvailas dalykas yra tam tikras draugystės išbandymas. Kai jau jį turiu ir tokį, kad skaitytojas jo kvailumu neabejoja, galiu dėstyti tarsi iš kitos pusės. Tad plokščia Žemė pasirodė toks labai palankus dalykas.
Skaitant knygą atrodo, kad žmones galima įtikinti bet kuo. Ar tai tavo darbo reklamoje įtaka?
Ne, bent man pačiam taip neatrodo. Knygoje yra daug sluoksnių. Vienas iš jų buvo tas, kad mes, žmonės, turime tokią labai vienalypę visuomenę, kur neva žinome, tas protingas, o tas kvailas. Galvodami apie plokščiažemininkus įsivaizduojame, kad jie yra labai kvaili, o man norėjosi papasakoti istoriją iš kitos pusės, kaip ir kodėl jie tuo tiki, kad gal visgi jie nėra labai kvaili. Beje, kai rinkau medžiagą ir pradėjau ieškoti tos pasaulėžiūros žmonių ir jų istorijų internete, įvairiuose archyvuose, paaiškėjo, kad dalis jų yra tikrai labai intelektualių. Noriu, kad ir skaitytojas jaustų prieštarą ir, kaip sakė knygą perskaičiusi Ingrida Šimonytė, net šiek tiek suabejotų, ar tikrai ta Žemė apvali.
Knygoje ryškus dvilypumas: viena vertus, lyg skatini kritinį mąstymą, kvieti viską kvestionuoti, bet tuo pačiu parodai, kur tai gali nuvesti, nes niekuo netikėdamas gali išeiti iš proto. Kaip išlaikyti tą balansą? Ar visada reikia kvestionuoti viską, ką matai?
Francis Scott Fitzgeraldas sakė, kad protingo žmogaus požymis yra tas, kad jis turi dvi visiškai prieštaraujančias mintis savo galvoje tuo pačiu metu ir sugeba judėti pirmyn. Manau, kad turbūt nėra vienalypio ir vienaprasmiško atsakymo. Man atrodo, kuo žmogus intelektualesnis, tuo jis mažiau turi vienprasmiškų atsakymų, ir, galbūt dėl to paties, tuo yra nelaimingesnis. Nežinau, kas pasakė, kad reikia trijų dalykų, norint būti laimingu šiame pasaulyje: reikia turėti gerą sveikatą, būti savanaudišku ir kvailu. Galbūt kvailumas ir yra tam tikras atsakymas šitame gyvenime.
Kitas svarbus dalykas mūsų visuomenėje, atsispindintis ir šiuolaikinėje literatūroje, yra gyvenimo beprasmiškumas ir aiškaus kelio nežinojimas, atsiradęs turbūt nuo tada, kai žmonija pametė religiją kaip kelrodę žvaigždę. Mano knyga yra apie tai, kaip du žmonės, ypač Ignacijus, susikuria sau kovą, kuri net nėra jų, bet eina jos kovoti, net jei kartas nuo karto patys ja abejoja. Tas kovojimas gal šiuo atveju atrodo kvailas, nes juk mes visi žinome, kad pasaulis yra apvalus, o visi pseudomokslai ir sąmokslo teorijos yra nesąmonės, bet turbūt jei pasižiūrėtume į bet kurio žmogaus gyvenimą ir už ką jis kovoja, tai yra lygiai taip pat beprasmiška kaip ir bet kokia kita kova, lygiai tokia pati nesąmonė. Tad mano pasakojama istorija yra tiesiog to beprasmiškumo gyvenime atspindys per tam tikrą paralelę, metaforą, kuri skaitytojui jau yra nekvestionuotai kvaila.
Tiesa šiais laikais turbūt dar labiau nei bet kada yra išplaukusi sąvoka. Dar 2016 metų žodžių buvo paskelbtas terminas „post-truth“ (liet. po tiesos). Gal tiesos laikai baigėsi ir tiesiog buriamės į bendruomenes pagal tai, kas kuo tikime?
Kaip rašo populiarus autorius Yuval Noah Harari, gamtoje nėra jokių įrodymų, kad būtų kažkokia prasmė žmogaus egzistavimui. Turbūt jei mes pagalvojame apie tą prasmę, kuri buvo, tai visada būdavo žmogaus pačio sau susikūrimas. Įdomu, kad dabar, nors žmonės savo išradimais metai iš metų pasilengvina savo buitį, psichologiškai žmogui darosi sudėtingiau ir sudėtingiau. Jei šiandien mūsų bendras vektorius ir tikėjimas yra žmogaus pasikliovimas mokslu, neva objektyvia realybe, kuriame logika, priežastinis pasekminis ryšys tarsi yra vienintelė tiesa, mokslas yra vienintelis dalykas, prieš kurį nėra kovojama, tai, iš vienos pusės, viskas civilizacijoje tarsi labai išsigrynino, bet, kita vertus, civilizacija labai nuskurdo. Juk kai atmetami visi mitai, subjektyvi realybė, kuria žmonės gyveno, žmogui pasidaro siaubinga dorotis su ta skurdžia moksline realybe. Manau, kad tie visi subkultai ir įvairiausi judėjimai yra to atspindys. Galima sakyti, kad tai yra neadekvati reakcija, kad ji yra neteisinga, bet galbūt visgi tas žmogaus pasaulio nuskurdinimas tiesiog iki Mendelejevo lentelės yra mums per sudėtingas: mes turime prisikurti kažkokių dalykų ir tada mums bus lengviau gyventi.
Mūsų protėviams ta prasme buvo lengviau gyventi, nes jie kovojo ar už teisingą religiją, ar už kažkokius kitokius dalykus, kur mes šiandien suprantame, kokia netiesa, kiek žiaurumo pagimdė, bet žmonės turėdavo savo gyvenime tikslą. Žmogui be tikslo siaubinga būti.
Kalbant apie knygos tikslą, galvojai, koks jis, ar tiesiog mėgavaisi procesu? Norėjai sudrebinti lietuvių literatūros pasaulį, rašyti kaip niekas nerašė, kaip skelbė reklamos kampanija?
Būdamas jaunu ir kvailu autoriumi galvoji, kad paimsi ir parašysi kažką naujo (šypsosi). Rašymas yra labai suelitinamas dalykas, koks jis, mano galva, neturėtų būti. Dabar, jau praėjus kuriam laikui nuo knygos pasirodymo, aš pradedu sulaukti reakcijų iš tų tikrųjų literatų, kurie iš principo pyksta, kad šitaip negalima.
Negalima taip rašyti, ar negalima savo knygos reklamuoti?
Žmonės tada jau prie visko kabinasi. Yra daug literatų, kurie niekada gyvenime nepublikuoti, ar panašiai, tada jie visų pirma pyksta dėl reklamavimo, kad kaip taip galima. Bet aš galvoju taip, kad tas autoriaus mistifikavimas ir autoriaus kultas yra iš principo nesveikas dalykas, 17-18 amžiaus išmislas. Reklamoje apie tai kalbama, kad tas žmogus sugalvojo tą ar aną, moksle irgi, kad mokslininkas kažką išrado. Bet tie visi dalykai vis tiek yra dalis aplink egzistuojančių minčių, kurias tu atsisėdi ir apjungi. Dėl to aš labai paprastai ir demokratiškai pažiūrėjau: yra kas skundžiasi, kad tas ar anas negerai, yra kas tiesiog ima ir padaro. Taip, aš gyvenime parašiau daug bukletų bankams, aš rašau ir skaitau, tad, pagalvojau, galiu atsisėsti ir parašyti knygą. Manau, kad labai daug kitų žmonių irgi turi minčių ir taip pat gali rašyti.
Kalbant reklamos terminais, galvojai apie tikslinę auditoriją?
Šitą klausimą man labai dažnai užduoda, pradedant nuo leidyklų, su kuriomis susisiekiau. Aš knygą rašiau sau, manau, kaip ir kiekvienas autorius. Rašiau knygą, kuri man pačiam patiktų, ir kurią man pačiam būtų įdomu skaityti. Įsivaizduoju, kad tie žmonės, knygos skaitytojai, galbūt kažkokio tokio profilio kaip aš pats. Man atrodė, kad knygoje yra du elementai, kurie turėtų būti įdomūs skaitytojams. Iš vienos pusės, pasakojime yra labai daug to filosofinio sluoksnio ir, tikiuosi, tam tikro gylio, kita vertus, ji labai lengvai skaitosi ir yra yra vienareikšmiškai visiškai pramoginė knyga, į nieką kitą nepretenduojanti. Aš išgirdau ne vieną atsiliepimą, tarsi ji nori į kažką pretenduoti, bet tikrai į nieką kitą. Tik tiek, kad išprusę žmonės ir pramogoje vis tiek turi gauti tam tikro gylio. Tame ir yra jos derinys.
Ši knyga buvo vienkartinis pabandymas, ar bus dar?
Matysime. Rašytojai turi tą posakį, kad jei gali nerašyti, nerašyk, su kuriuo visiškai nesutinku. Jei norime turėti kuriančią valstybę, apie ką mes labai mėgstame kalbėti, manau, viskas susiveda į įneštą indėlį į pasaulinį fondą. Tikiuosi, kad mes turėsime kuriančią valstybę, kai pas mus bus kaip Islandijoje, kur kas dešimtas žmogus yra parašęs knygą. Tada mes nesakysime, kad jei rašai knygą, turi iš karto parašyti pačią geriausią, bestselerį, o turėsime tokią didžiulę infrastruktūrą kaip krepšinyje, kur, jei jį žaidžia dešimt tūkstančių vaikų, galų gale gaunasi visai neblogi rezultatai. Tas pats bus su rašymu. Aš rašiau ir parašiau, dabar rašau kitą, bet nesu užtikrintas, kaip čia baigsis, nes parašyti knygą, visgi, yra daug reikalų. Dabar nesu tokioje stadijoje, kad rašau ir būtinai parašysiu, ir žinau, kad tokia nuotaika neveda prie rezultato sukūrimo, nes kol su šia knyga nepradėjau dirbti kiekvieną vakarą, to rezultato ir nebuvo.
