Flavia Frigeri savo knygoje „Menininkės“ („Kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė) supažindina su beveik 60 talentingų moterų, įnešusių didžiulį indėlį į meno pasaulį. Kviečiame susipažinti su penkiomis iš jų.
Lavinia Fontana (1552-1614)
Italų manieristė Lavinia Fontana laikoma pirmąja nepriklausoma menininke. Vienas Fontanos globėjų yra pareiškęs: „Tiesą sakant, ši puiki tapytoja visokeriopai pranoksta savo lyties padėtį ir yra nepaprasta asmenybė.“ Lavinia gimė Bolonijoje, jos tėvas Prosperas Fontana buvo garsiausias šio krašto dailininkas.
Manierizmo laikais Fontana buvo itin reta išimtis. Romos ir Bolonijos bažnyčioms skirta altorių tapyba pelnė jai tokį pripažinimą, kokio paprastai sulaukdavo tik vyrai. Šiandien daugelis jos darbų gerokai sunykę, bet „Biancos degli Utili Maselli ir jos šešių vaikų portretas“ (apie 1600) vaizdžiai iliustruoja tapytojos gebėjimus. Lavinia siekė perteikti šeimos narių eleganciją ir artimus, švelnius jų santykius. Dailininkės meninis palikimas laikomas gausiausiu sukurtu moters iki 1770 metų.
Julia Margaret Cameron (1815-1879)
Britė Julia Margaret Cameron – viena iš daugiausia naujovių įdiegusių XIX a. fotografų. Kritikai dažnai ją išjuokdavo dėl ilgo eksponavimo laiko, minkšto fokuso ir požiūrio į fotografiją kaip į mokslą, vadindami tai klaidomis. Ironiška, tačiau būtent šie britės fotografijos bruožai tapo įkvėpimu moderniajai fotografijai.
Nepaisant vėlai atrasto pomėgio (pirmąją kamerą dovanų gavo būdama 48-erių), greitai išgarsėjo garsenybių (vienas iš jų – Charles Darwin), draugų, šeimos ir tarnų portretais. Cameron nuotraukų dramatizmą sustiprindavo šviesa iš žemo šaltinio ir ilgas eksponavimo laikas. Ruožuoti, subraižyti, antspauduoti pirštais Cameron atvaizdai atskleidžia menininkės siekį, kad nuotraukas žymėtų jos rankos prisilietimas.
Fotografiją ji laikė tokia meno forma, kur galėjo susilieti realybė ir idealas, todėl įkvėpimo sėmėsi iš savo amžininkų ir iš ankstesnių šimtmečių meno. Julios fotografijos nebuvo vien tik paprasti portretai, neretai kompozicijos aiškiai atspindėdavo literatūros, religijos bei dailininkų padarytą įtaką. Tai įrodė ir 1874-aisiais gautas, tuo metu žymaus britų poeto Alfredo Tennysono, prašymas iliustruoti naują „Karaliaus idilių“ leidimą.
Georgia O‘Keeffe (1887-1986)
Georgia O’Keeffe labiausiai žinoma dėl milžiniškų, geidulingai atrodančių gėlių. Šios temos ji ėmėsi 1919 m., paskui plėtojo ją daugelyje darbų. Žiedai smarkiai išdidinti, o paletė apribota keliomis spalvomis, taip sustiprinant kompozicijos vienovę. Dailininkė nenaudojo šabloniško gėlių vaizdavimo, kiekvieno paveikslo sprendimas disciplinuotas, bet labai individualus.
Naujoje Meksikoje pirmą kartą pamatė gyvulių kaukoles ir parsisiuntė jų į Niujorką, ketindama tęsti ciklą, kuriame iškilmingai vaizduoja kaukoles. Vienas iš tokių paveikslų yra „Iš toli, netoli“ (1937 m.). Menininkei šie darbai labiau įkūnijo savotišką santykį tarp gyvųjų ir dvasinės srities negu Vakarų heroikos mačizmą. Pasak dailininkės: „Man jie atrodo keistai, gyvesni negu žvėrys, vaikščiojantys aplink, – su kailiu, akimis, švytruojantys uodegomis. Kaulai, regis, įsirėžia giliai į patį centrą kažko, kas dykumoje yra labai gyva, nors ji tokia plati, tuščia ir neliečiama, ir, nepaisant viso jos grožio, negailestinga.“ O’Keeffe susidomėjimas šiuo egzotišku, bet sykiu ir siurrealiu Vakarų mitu paliudija, kad ji pranoko gėlių su seksualinėmis potekstėmis tapytojos statusą.
Ji kartais vadinta „Amerikiečių modernizmo motina“ ir laikyta radikalia feministe, nors pati šių etikečių kratėsi. Pripažinimą žymėjo ir daugybė apdovanojimų, tarp kurių 1977-aisiais gautas JAV Prezidento laisvės apdovanojimas, kuris O‘Keeffe į istoriją įrašė kaip pirmąją ir iki šiol vienintelę moterį pelniusią šį apdovanojimą už pasiekimus meno srityje.
Yayoi Kusama (1929-)
Yayoi Kusama išgarsėjo taškų motyvais. Jos menas daugiabriaunis, ji tapo ir piešia, kuria skulptūras, filmus, performansus, didžiules instaliacijas. Dailininkė pasakoja: „Kasdien dariau tik viena – piešiau. Vaizdiniai kildavo vienas po kito tokiu greičiu, kad vos spėdavau juos pagauti. Lygiai taip tebėra ir šiandien, nors piešiu ir tapau daugiau nei šešiasdešimt metų. Svarbiausias mano tikslas – užfiksuoti tuos vaizdinius nespėjus jiems pradingti.“
1948 m. Kusama įstojo į Kioto menų ir amatų mokyklą. Tačiau japoniškasis stilius, kurio ji buvo mokoma, greitai ją nuvylė, ir ji atsigręžė į amerikietiškąjį ir europietiškąjį avangardą. Gavusi Amerikos vizą apsistojo Niujorke. Ji ėmėsi visa apimančios kompozicijos eksperimentų, paskatinusių jos dabar išgarsėjusius „Begalybės tinklo“ (Infinity Net) paveikslus. Šių darbų paviršius padengtas žiūrovą hipnotizuojančiais taškų ir tinklų ornamentais.
1965 m. Kusuma savo „Begalybės veidrodžių kambarių“ (Infinity Mirrored Room) instaliacijose sukomponavo veidrodžius, 1966 m. panaudojo elektros lemputes. „Falų laukas“ (Phalli’s Field), pirmoji iš jos „Begalybės veidrodžių kambarių“ instaliacijų, 1965 m. pristatyta „Castellane“ galerijoje Niujorke. Dabar šie veidrodžių kambariai visame pasaulyje pritraukia daugybę lankytojų.
7-ojo deš. pabaigoje Kusama režisavo performansus, kurių metu nuogus modelius išmargino taškų raštu ir šį procesą pavadino „savo „aš“ ištrynimu“. Vienas tokių performansų vyko „Black Gate“ teatre Niujorke 1967 metais. Savo kūryba Kusama bando įveikti psichologinę traumą, kurią sukėlė nuo vaikystės ją persekiojančios begalinės taškų, gėlių ir tinklų haliucinacijos.
Carolee Schneemann (1939-2019)
Carolee Schneeman – kontroversiška menininkė, kurios meno branduolį nuo pat pradžių sudarė feministinės temos ir lyties suvokimas. Ji mokėsi tapybos, bet ėmėsi kino ir performanso kaip priemonių stiprinti feminizmo ideologijos suvokimą.
Erotinei ir politinei galiai išreikšti menininkė pasitelkė savo kūną. 1964 m. baptistų Judsono memorialinėje bažnyčioje buvo surengtas nepagarbus performansas „Mėsos džiaugsmas“ (Meat Joy), jo metu moterys ir vyrai draikėsi talžydamiesi žalia mėsa ir laistydamiesi skystais dažais skambant popmuzikai. Kitais metais baigtas filmas „Išlydžiai“ (Fuses, 1965) tyrinėja seksualinio artumo temą ir kvestionuoja vizualines tradicijas. Kanų kino festivalyje juostą „Išlydžiai“ skeptiškai sutiko grupė žiūrovų – jie savo kėdes supjaustė peiliukais. Vėliau filmas buvo cenzūruojamas, o kai kur visai uždraustas rodyti.
1975 m. Schneemann vėl pabandė išjudinti konvencijas savo „Ritinėliu iš vidaus“. Niujorko Ist Hamptone rodomo performanso metu menininkė skaitė iš ritinėlio, traukdama ji iš vaginos. Savo reprodukcinį organą parodydama kaip žinojimo šaltinį, Schneemann atmetė kūrybingų moterų patiriamą vyrų įtaką kaip griaunančią pusiausvyrą.
XX a. 8-ajame deš. Schneemann sukūrė darbų, kuriuose kalba ne tik apie lyčių padėties neatitikimą, bet ir apie karą bei atmintį. 2017 metais Venecijos bienalėje ji apdovanota „Aukso liūtu“ už viso gyvenimo kūrybą.
