Paskutinis Eimunto Nekrošiaus spektaklis

Lygiai prieš metus, 2018 m. lapkričio 20 dieną, Anapilin iškeliavo Lietuvos teatrą pakeitęs ir visame pasaulyje jį garsinęs režisierius Eimuntas Nekrošius. Ramunė Marcinkevičiūtė dalinasi mintimis, kilusiomis po paskutinio matyto jo spektaklio.

Faktai

Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ 2018 m. spalio pabaigoje, kalendorinių Vėlinių išvakarėse, parodė Eimunto Nekrošiaus „Vėlines“, pastatytas Varšuvos Teatr Narodowy. Šis spektaklis netikėtai tapo režisieriaus atsisveikinimu su Lietuvos publika. Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“ lietuviškajame diskurse laikomos poeto opus magnum, Nekrošius susidomėjo šia poema dar Jaunimo teatro laikais, tą patvirtino 1998 m., duodamas interviu lenkų žurnalui Teatr. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenos erdvė, neįprastai aukšta dramos spektakliui, esmingai išdidino minties ir vaizdo grožį, suteikdama „Vėlinėms“ deramą simbolinę reikšmę, kuri mažiau nei po mėnesio įgavo tragiškos netekties atspalvį. Tegul taip ir lieka teatro atmintyje. Atsisveikinimo spektaklis.

Lietuvoje paskutinis Nekrošiaus kūrinys – „Kalės vaikai“ Klaipėdos dramos teatre (2018 m. vasario 3 d.) pagal Sauliaus Šaltenio to paties pavadinimo romaną. Tačiau paskutinė premjera įvyko 2018 m. birželio 15 d., – tai Witoldo Gombrowicziaus „Tuoktuvės“, parodytos Varšuvos Teatr Narodowy scenoje, trečias lietuvių režisieriaus pastatymas Lenkijoje.

Jaunimo teatro gastrolės dar socialistinėje Lenkijos Liaudies Respublikoje 1986 m. nebuvo itin sėkmingos, Nekrošiaus spektakliai „Pirosmani, Pirosmani...“ ir „Dėdė Vania“, lietuvių laikyti ir laikomi kultiniais, iš esmės įspūdžio nepadarė, liko „neperskaityti“. Sėkmę lėmė „Kvadratas“, teatro profesionalams pristatytas 1992 m. Torunėje, tarptautiniame teatro festivalyje Kontakt. Čia Nekrošius buvo audringai pripažintas, su kaupu atitaisant pirmojo susitikimo nesusipratimus, mat anų gastrolių organizatoriai, suklaidinti pavadinimo, kad čia Jaunimo teatras, tiksline auditorija parinko moksleivius…

Beje, būtent po Nekrošiaus spektaklių festivalyje Kontakt Vladui Bagdonui, iš tėvų namų atsinešusiam lenkų kalbą, pirmajam tarp lietuvių aktorių buvo pasiūlytas vaidmuo Torunės valstybiniame Wilamo Horzycos teatre. Premjera įvyko 2004-aisiais ir tai buvo Tėvo vaidmuo Gombrowicziaus „Tuoktuvėse“! Kone pats svarbiausias Nekrošiaus aktorius, tiesa, po Fausto vaidmens nutolęs ir nuklydęs pas kitus režisierius, lenkų scenoje vaidino personažą iš to paties literatūros kūrinio, kuris Nekrošiaus kūrybinėje biografijoje tapo baigiamuoju. Dabar tai irgi simboliška.

Pjesė

„Tuoktuvės“, parašytos 1946 m. Argentinoje, pirmą kartą buvo pastatytos 1963 m. Paryžiuje. Būtent paryžietiškasis pirmojo pjesės pastatymo aspektas natūraliai skatino priskirti Gombrowiczių prie absurdo dramos autorių, nors pats rašytojas paskutinėje pokalbių knygoje „Testamentas“ neigė savo bendrystę su Beckettu ir Ionesco. Ne vien todėl, kad „Tuoktuvės“ kaip ir panašiu metu pastatyta pirmoji jo pjesė „Iwona, Burgundijos kunigaikštytė“ parašytos tada, kai apie tuos du absurdo dramos „tėvus“ dar mažai kas buvo girdėjęs, bet ir todėl, kad lenkų rašytojas tvirtino, esą jo „teatras nėra absurdiškas“. Nekrošius, pabrėžtinai atidus autoriaus teksto tvarkai, spektaklyje sukuria lengvą metaabsurdo nuotaiką, bet ne tiek iš pjesės stilistikos, kiek dėl pasaulio absurdiškumo, provokuojančio kurti tokias pjeses.

„Tuoktuvių“ parašymo metai iškalbingi – ką tik baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Autorius konkrečiai įvardija, kad pjesė yra Henriko, jauno lenkų kareivio, kovojusio su vokiečiais kažkur Prancūzijoje, sapnas. Šiuolaikinius scenos meno kūrėjus turėtų gerokai stebinti perteklinis Gombrowicziaus siekis kuo nuodugniau išaiškinti, apie ką ši pjesė. Jis parašė tris (!) vedamuosius, kuriuose pristatė kūrinio idėją, pateikė autokomentarus, nurodymus būsimiems spektaklio statytojams, skrupulingai, nelyginant operos libretą, perpasakojo turinį, aptardamas kiekvieną iš trijų veiksmų. Akivaizdu, kad norėjo būti kuo tiksliau suprastas, nes rašė Argentinoje, tiesiogiai nesusidūrusioje su karu, o gal tiesiog nepasitikėjo scenos menais, buvo apimtas keistokos baimės, esą „niekas neįstengs tos pjesės pastatyti ir ją ištiks nesėkmė“. Sunku patikėti, tačiau Gombrowiczius 6-uoju dešimtmečiu neleido statyti „Tuoktuvių“ Tadeuszui Kantorui, nes nenorėjo, kad jo pjesė būtų siejama su eksperimentiniu teatru greta Stanisławo Witkacy’o.

Ir „Dienoraštyje“, ir paskutinėje pokalbių su Dominique de Roux knygoje „Testamentas“ savo pjesę rašytojas vadina paslaptingomis Missa sollemnis, sklidinomis formų įtampos: „Formos nuolatinis buvimas scenoje yra dramos spiritus movens“. Formos diktatas – didžioji Gombrowicziaus tema. Jei pritarsime požiūriui, kad forma scenoje visų pirma yra veiksmas, tai formų įtampos atskleistis, įveiksminant tekstą, yra ir Nekrošiaus teatro nuolatinė atrama.

Pjesėje žmogaus (lenkų kareivis) ir istorinio laiko (Antrasis pasaulinis karas) konkretumą transformuoja sapno poetika (Henrikas sapnuoja tėvą, motiną, sužadėtinę, namus, paverstus karčema). Sukuriamas amžinas avangardinis nerealumas, nes to, kas regima sapnuose, neįmanoma atskirti nuo to, kas vyksta tikrovėje. Kalbama apie lūžių epochos sudrumstus protus, kai ant griuvėsių kyla, anot Gombrowicziaus, naujas, bedieviškas, siaubingai pasalūniškas pasaulis, apimtas keisčiausių Formos konvulsijų.

Nekrošius dar spektaklyje „Nosis“ (1991) iš pasaulio šiukšlynų ištraukė homunkulą – tai chamas, svaiginamas savo paties puikybės. Tad formų konvulsijos, ypač laikmečių sandūroje, kaip ir fantasmagorijos ar grotesko metafizika režisieriui buvo puikiai pažįstamas naratyvas. Būtent galios apakintas, vertybinę atramą praradęs žmogus, nesvarbu, kokiam laikmečiui priklausytų, atsidūrė Nekrošiaus „Tuoktuvių“ dėmesio centre. Viename iš itin negausių priešpremjerinių interviu, duotų žiniasklaidai, režisierius pabrėžė: „Valdžia užvaldo kiekvieną, yra kaip pelėsis, kuriuo apaugama. Žmonės turi valdžios poreikį, todėl jiems atrodo, kad gali prilygti dievams.“

Aktoriai

Iš pradžių, kai tik sužinota, koks spektaklis pradėtas repetuoti Teatr Narodowy, Gombrowicziaus ir Nekrošiaus derinys atrodė keistokas. Ankstesni literatūriniai režisieriaus pasirinkimai tarsi vertė abejoti, ar galėtų jam būti artima šio rašytojo ekstravagancija, o lenkų kritika nuogąstavo, esą „Nekrošiaus ranka gali būti per sunki Gombrowizciaus frazei ir filosofavimui“.

Spektaklį pirmą kartą žiūrėjau jau po režisieriaus mirties, o tai, žinoma, darė stiprų šalutinį poveikį. Tačiau nerimą iškart išsklaidė džiaugsmas, nes Teatr Narodowy scenoje pamačiau gyvą teatrą! Gyvastį spinduliavo aktoriai, stengdamiesi kuo geriau vaidinti, spektaklį gaubte gaubė jų pagarbos ir padėkos režisieriui aura. Jie, likę čia, jautėsi atsakingi prieš Eimuntą Nekrošių už paskutinį jo kūrinį.

Jau „Vėlinėse“ imponavo Varšuvos aktorių vaidybos akademinis raštingumas, kuris kitu atveju gal būtų kėlęs nuobodulį, tačiau dabar veikė visiškai priešingai – atsirado pusiausvyra tarp režisūrinės idėjos ir jos įkūnijimo. Tai patvirtino, kad Nekrošiaus spektakliams, pastaruoju metu sukurtiems Lietuvoje, tarsi stigo brandesnės aktorių partnerystės. Nekrošiui įprastą režisūrinę veiksmų dramaturgiją „Vėlinėse“ ir „Tuoktuvėse“ papildė puikus teksto perteikimas – šis efektas, beje, susijęs ne tik su vaidybos mokykla, jis yra ir nuolatinio trupės darbo rezultatas. (Lietuvoje pertraukos tarp vaidmenų vieno aktoriaus karjeroje kartais trunka iki dešimties metų, o tai gali išmušti iš vėžių net didžiausią profesionalą.)

Šiek tiek informacijos apie aktorius, vaidinančius paskutiniame Nekrošiaus spektaklyje, padės atskleisti tą žinomumo, profesinių verčių tinklą, kuris Varšuvos publikai yra savaime suprantamas kaip konotacijos, papildančios spektaklio kontekstą. Tėvo vaidmenį sukūrė Jerzy’s Radziwilowiczius, autoritetingas, vis dar svarbus, daugelio garsių režisierių spektakliuose vaidinęs vyresnės kartos aktorius, žinomas ir kaip Molière’o dramų puikus vertėjas. Būtent jis 1991 m. vaidino Henriką (Sūnų) viename įsimintiniausių, į teatro istoriją įrašytų „Tuoktuvių“ pastatymų (režisierius Jerzy’s Jarockis, Krokuvos Stary teatr). Motinos ir sužadėtinės Manios vaidmenis sukūrė Danuta Stenka, debiutavusi 9-ojo dešimtmečio pradžioje, drąsi, moderni, įvairių kartų režisierių geidžiama aktorė, vaidinanti Roberto Wilsono, Konstantino Bogomolovo spektakliuose, derinanti vaidmenis fundamentaliajame Teatr Narodowy ir novatoriškuose tokių režisierių kaip Grzegorzas Jarzyna ar Michalas Zadara spektakliuose. Tie Lietuvos žiūrovai, kurie matė Nekrošiaus „Vėlines“, turėtų prisiminti išraiškingą Gustavo-Konrado vaidmens atlikėją Gregorzą Maleckį, kurio „Didžioji improvizacija“ aiškumo tirštumu užpildė kone visą LNOBT scenos erdvę. „Tuoktuvėse“ jam skirtas Girtuoklio arba chamo, provokatoriaus, gundytojo vaidmuo. Greta šių pripažintų meistrų dalyvauja du jaunesnės kartos aktoriai, Mateuszas Rusinas (Henrikas, sūnus) ir Karolis Dziuba (Vladzius, draugas), abu vaidinę „Vėlinėse“, o „Tuoktuvėse“ atsidūrę pačiame spektaklio centre. (Trisdešimtmetis Henriko vaidmens atlikėjas buvo netikėtumas kritikams, nes lenkų teatre įprasta, kad Sūnų vaidina vyresnio amžiaus aktorius.)

Pagrindinėje nacionalinio Lenkijos teatro scenoje režisuoti Mickevičių ir Gombrowiczių turėjo būti nemenkas iššūkis net pačiam Nekrošiui. Svarbi aplinkybė, kad greta ištikimos komandos – scenografas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva, kompozitorius Algirdas Martinaitis, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, – režisierius turėjo ir patikimus sąjungininkus, ne tik aktorinio meistriškumo, bet ir savo valstybės istorijos bei literatūros pamokas gerai išmokusius aktorius.

Pats režisierius visada ateidavo į repeticijas, puikiai atlikęs „namų darbus“. Marcinas Przybylskis, „Vėlinėse“ vaidinęs Burtininką, o „Tuoktuvėse“ – Kanclerį, pasakojo: „Stebina, kaip Nekrošius būdavo pasirengęs dar iki repeticijų pradžios. Tai retas dalykas šiuolaikiniame teatre. Režisierius atsiveža tirštai prirašytus užrašus, parinkęs kodą, kuris žinomas tik jam, braižo spektaklio trajektorijas. [...] Tai ilgos teksto analizės rezultatas.“ Danuta Stenka pasirengimą spektakliui lygino su piešiniais ant smėlio, nuolat keičiančiais formą: „Tie piešiniai iš pradžių atrodo paslaptingi. Panašiai jaučiausi, dirbdama su Robertu Wilsonu, kai per pirmas repeticijas buvo sunku suprasti jo intencijas. Vėliau supratau, kad viskas preciziškai apmąstyta ir turi savo logiką.“

Reminiscencijos

Nekrošius kaip visada buvo ir atpažįstamas, ir netikėtas. Atpažįstamas, nes taikė per ilgus metus susikurtą ir nugludintą režisūrinės kalbos kanoną, netikėtas, nes kiekvienam literatūros kūriniui sukuriama vis nauja pasaulio vizija. „Tuoktuvių“ atveju režisieriaus nedomino tai, kas įprastai reflektuojama, kaip Gombrowizciaus iššūkis lenkų romantizmo tradicijai. Spektaklyje teatrališkai išgryninama būtis ir istorija – pjesės autoriui aktualus diskursas, kokia bus žmonijos ateitis po Antrojo pasaulinio karo. Režisierius, sekdamas Gombrowicziaus tekstu, įdėmiai stebėjo ir stebėjosi, kaip lengvai degraduoja žmogus ir pasaulis. Henrikas imasi hamletiškos užduoties – pataisyti „sugverusią gadynę“, sugrąžinti Tėvui neliečiamybę, simbolinį karaliaus statusą, išguiti karčemą iš namų. Tačiau sapnas / ne sapnas viską iškraipo, tikrumą paverčia netikrumu, normalumą – nenormalumu, šventumą – profanacija. Sūnus leidžiasi įtraukiamas į avantiūristiškas naujo beprotiško pasaulio „statybas“, nukarūnuoja Tėvą, pats pasiskelbia karaliumi, nauju Bažnyčios diktatoriumi ir tuo mėgaujasi, kol neišvengiamai žlunga. Neprimygtinė nekrošiška didaktika suteikia spektakliui pranašiškų galių – tai skamba kaip niūrus perspėjimas dėl ateities, juk sapnas, anot Gombrowicziaus, aplenkia epochą, stengdamasis ją nuspėti.

Scenos centro gilumoje iškilęs scenografijos elementas, primenantis namo statybos pabaigtuvių vainiką, ženklinantis tvarką ir karališkąsias insignijas, yra nelyginant atskaitos vertikalė. Girtuoklis, rėžiantis prakalbas gatvėje ir keliantis kiaulišką anarchiją, vis bando tą vainiką nudaužti, paėmęs ilgą kartį. Metalinė kartis kliūva, kelia triukšmą ir įspėja apie pavojų gerokai anksčiau, negu ją tempiantis aktorius įžengia į sceną. Pagal režisūrinę dėlionę tai tampa embleminio pjesės gesto – ištiestas rodomasis pirštas vien prisilietimu panaikina Tėvo ir Henriko neliečiamybę – įvaizdintu ir įgarsintu tęsiniu. Visos Nekrošiaus kūrybos kontekste šis gestas yra vienas nešvankiausių. Juo kėsinamasi į tai, kas teisėtai išaukštinta.

Spektaklis, kaip įprasta Nekrošiaus teatre, pradedamas nebylia scena, skambant melancholiškiems Martinaičio muzikos motyvams. Tėvo ir Motinos žaidybinė pantomima nusako, kad aplink juos tvyro tuštuma. Vyras ir moteris sėdi ant kėdžių, pastatytų per atstumą, vis dėlto ilgas buvimas kartu juos lyg ir suartina. Kėdės (kanonizuotas Nekrošiaus teatro scenovaizdžio elementas) surištos stora jūrine virve, ant jos pakabinta lentelė su užrašu „Laukiame“. Netrukus ją keičia kitos – „Atidaryta“, „Uždaryta“, „Slidu“. Kaip dažnai atsitinka šio režisieriaus spektakliuose jam vienam žinomu būdu, šie užrašai, nusakantys karčemos rutiną, kartu atskleidžia ir herojų būseną. Du garsūs lenkų nacionalinės scenos meistrai su lengva autoironija vaidina nebylią pantomimą lyg aktorystės pradžiamokslį. Judesio ekspresiją netrukus papildo ir pripildo kalbos intonacijų kaita, įvaldyta, labai paveiki šnekos stilistikų ekvilibristika. Ypač aktyvi aktorės Danutos Stenkos raiška, nes jai teko du labai skirtingi – Motinos ir Sužadėtinės – vaidmenys. Kalbinis draivas sukuria įspūdį, kad personažai pasinėrę į nuolatines Formos paieškas, nes aktoriai akimirksniu keičia vaidybos stilistiką, gestų ir intonacijų ritmiką, pabrėždami, koks nestabilus pasaulis.

Gombrowicziaus tekstas pirmą kartą pasigirsta, kai į sceną išeina Henrikas ir Vladzius. Du jauni vyrai juda tarsi vienas kūnas, jų rankos – vieno kairė, kito dešinė – sugipsuotos kartu. Tobulas sumanymas – nuoroda ir į karo traumas, ir į artimą ryšį. Kai mažais lenktiniais peiliukais pradedama pjaustyti gipsą, pasigirsta aštrūs styginių garsai ir apima būsimos išdavystės nuojauta. Paraleliniai naratyvai ir tropai, būdingi Nekrošiaus teatrui, iš storų siūlų audžia išdavystės temą. Nebaudžiamoje sapno teritorijoje, kur nėra nei atsakomybės, nei pasekmių, staiga atsiranda lentelė su užrašu „Neišduok“, lyg užuomina į moralės kodeksą. Gombrowiczius draugo vietą atiduoda Girtuokliui, tamsiajai Henriko pusei, o Nekrošius Henriko poelgių liudytoju paverčia draugą, todėl aktorius, vaidinantis Vladzių, beveik per visą spektaklį būna scenoje tarsi prarasta šviesioji Henriko pusė. Jis nesapnuoja, sako „aš ne aktorius“ ir išskiria save iš kitų, net būdamas nebylus stebėtojas, tiesiogiai nedalyvaujantis tame, kas vyksta aplinkui. Kai Henrikas įsako draugui nusižudyti, režisierius, skirtingai nei dramaturgas, parodo, kad taip ir įvyko.

Savižudybės scena asociatyviai nukėlė į garsųjį Nekrošiaus spektaklį „Trys seserys“ – Tuzenbachas, prieš išeidamas į pražūtingą dvikovą, sėdasi prie stalo ir lėtai, susikaupęs valgo sriubą. „Tuoktuvių“ trečiame veiksme Vladzius visą laiką sėdi prie mažo apvalaus staliuko, būdingo kavinių interjerui. Spektakliui artėjant prie finalo, akinamai baltos šviesos srautas, nukreiptas iš viršaus, išplėšia jo figūrą iš bendro scenos vaizdo. Veiksmas sustoja. Aktorius nusisega laikrodį, kurį, kaip pabrėžta pjesėje (Gombrowiczius linkęs teatralizuoti daiktus, patekusius į jo kūrybos akiratį), pirko per karą kažkur Flandrijoje už aštuoniskart mažesnę kainą. Padeda ant staliuko. Atrodo, žaibas nušvietė ir pakirto žmogų, kuris klykteli iš skausmo. Sukrečianti akimirka, galbūt užuomina apie Henriko mirtį.

Keturis pagrindinius herojus supa vaizdingas, ekspresyvus pasaulis. Per priėmimą karaliaus rūmuose sukuriama žaidybinė didmiesčio ir saloninio five o’clock atmosfera, stebina ryškių spalvų kostiumai, ne itin būdingi Nekrošiaus teatrui. Tvyro lengva ironija. Intriguoja jūriniai motyvai, kinta scenovaizdžio elementų reikšmės. Antai vertikalę su namo statybos pabaigtuvių vainiku keičia radijo antena kaip įžūlus posttiesos simbolis, aparatas, dauginantis „tuščius“, todėl pavojingus žodžius, kokių taip smarkiai nemėgo Gombrowizcius.

Režisieriaus sukurtas „Tuoktuvių“ pasaulis turi savo vidinę logiką, nėra nei lengvai perprantamas, nei paaiškinamas. Tiek Henrikas, tiek Nekrošius retoriškai klausia, kodėl sveikų žmonių poelgiai tokie liguisti, kas verčia protingus asmenis elgtis taip, tarsi jie būtų bepročiai?