Vienus kūrėjus į kiną atveda aplinkybės, kitus – įkvepia koks nors konkretus įvykis ar patyrimas. Kokia jūsų istorija?
Vykintas: 2014 metų Paryžiuje žiūrėjome H. Miyazaki filmą „Kylantis vėjas“ (The wind rises). Tuo metu studijavau kino dramaturgiją ir rezgiau mintis apie kino režisūrą, tačiau filmo seanso metu užplūdo emocijų lavina, kuri visiškai pakeitė mano planus. Filme yra labai stipri žemės drebėjimo scena, kurios metu sugrįžo prisiminimai ir svajonės iš vaikystės apie norą kurti animacinius filmus, pasakoti istorijas dar neregėtais, nepatirtais būdais.
Dominyka: Mano patyrimas taip pat grąžina į Paryžių, tik Vykinto tuo metu dar nepažinojau. Vieną vakarą „Cinémathèque Française“ pažiūrėjau François Truffaut filmą „400 smūgių“ (400 coups). Su šiuo filmu atradau kino galią. Po seanso, visa apšalusi ir sujaudinta, ėjau tomis pačiomis gatvėmis, kurias ką tik mačiau ekrane. Taip pravaikščiojau visą naktį. Šis filmas sujungė mano kasdienį gyvenimą su magišku kino pasauliu ir įkvėpė būti jo dalimi. Vėliau susipažinome su Vykintu ir kūrybiniu keliu keliaujame kartu.
„Naujojo Baltijos kino“ konkurse pristatote savo pirmąjį lėlinės animacijos filmą „Močiutės blynai“. Kas toji močiutė?
Dominyka: tai filmas apie daugeliui gerai pažįstamą močiutę, kuri belaukdama svečių tiesiog kepa blynus. Per tokį labai paprastą veiksmą norime atkreipti dėmesį į svarbią socialinę problemą – dėmesio trūkumą vienas kitam, o ypač – vyresnio amžiaus žmonėms.
Kodėl pasirinkote tokį sudėtingą formatą – juk lėlinė animacija reikalauja daug kantrybės ir laiko. Kaip sekėsi įgyvendinti visas idėjas?
Vykintas: Kuriant šia technika, viską nuo nulio reikia sukurti rankomis. Tai tikrai užima daug laiko ir reikalauja labai daug kantrybės. Nors animacija mums nėra naujas dalykas, tačiau susidūrėme su daugybe naujų ir netikėtų iššūkių, viskas truko daug ilgiau nei planavome. Kadangi filmą kūrėme tik iš savo lėšų, filmavimams skirtą studiją – „bunkerį“ – įsirengėme mūsų gyvenamajame kambaryje, kuris filmavimo metu priminė neįžengiamas džiungles. Padėjo artimieji, jautėme stiprų jų palaikymą, tad viską galiausiai pavyko įgyvendinti.
Dominyka: Tik viena smulkmena. Kai sužinojome, jog „Scanorama“ atrinko „Močiutės blynus“ į NBK programą, norėjome padaryti džiugią fotosesiją su pagrindine personaže Močiute. Viską paruošus supratome, jog močiutė neturi burnos net su mažiausia šypsena – visos burnos dalys, naudotos filme, yra arba liūdnos arba rimtos. Tad šypseną teko papildomai gaminti, jau švenčiant atrankos rezultatus.
Šiuo metu negyvenate Lietuvoje. Ar turite planų sugrįžti?
Nors šiuo metu gyvename Prahoje, tikimės, jog netrukus ateis laikas, kai galėsime grįžti į Lietuvą, įkurti čia profesionalią folių, garso dizaino ir animacijos studiją, burti motyvuotus animacijos ir garso kūrėjus naujiems, stipriems projektams. „Scanoramoje“ sulauktas dėmesys ir įvertinimas, ne jeigu konkurso ir nelaimėsime, mums tik dar labiau sustiprino motyvaciją.
Visus konkursinės programos „Naujasis Baltijos kinas“ filmus bus galima pamatyti „Scanoramos“ metu Vilniuje, lapkričio 15-16 dienomis.
