Restoranas tada, jei neklystu, priklausė dviem meno įžymybėms – poetui Josifui Brodskiui ir baleto „žvaigždei“ Michailui Baryšnikovui. Jiedu buvo geri draugai, kartais susitikdavo čia, antrame restorano aukšte, kur buvo klubo salonas. Ten vykdavo ir poezijos skaitymai.
Mūsų pietūs Samovare visada baigdavosi prašmatniu desertu, nes Haris labai mėgo saldumynus. Saša skambindavo vieną iš Chopino polonezų, kurį nors rusų romansą, improvizuodavo žydų melodijomis. Išeidami stabtelėdavome prie balto fortepijono ir įmesdavome į stiklainį keletą padėkos dolerių. Kai atsidurdavome tvankiose Niujorko gatvėse, kvapą iškart užgniauždavo daugybės restoranų kvapsniai, susimaišę su konteineriuose pūvančių atliekų smarve.
Kartą ankstyvą žiemos pavakarę užsukau į Samovarą viena. Viskas atrodė kitaip negu įprastai. Lankytojų dar nebuvo, salė skendėjo prietemoje. Saša irgi nesėdėjo prie balto fortepijono. Vietoj barmeno Boriso įvairių spalvų degtinę į milžiniškas kolbas pilstė šviesiaplaukė mergina. Bare tradiciškai stovėjo didelis pūstas stiklainis su raugintais agurkėliais.
– Skubate į antrą aukštą? – paklausė barmenė angliškai su stipriu, bet labai pažįstamu akcentu. – Jie jau ten, pakilo laiptais į saloną.
– Kas tie jie?
– Nagi žinote, tos dvi garsenybės – Brodskis ir tas kitas... Kaipgi jis?.. Baryšnikovas! – apsidžiaugė prisiminusi.
– Brodskis? Poetas? Juk jis mirė. Neseniai, atrodo, praėjusį sausį. Palaidotas Venecijoje.
– Tikrai? Net nežinau… Juk aš juos abu ką tik mačiau lipančius į viršų! Na... – ji prikando lūpą, – gal tik pasirodė, bet… Ar tą poetą pažinojote?
– Šiek tiek. Buvau susitikusi. Aukšta sokratiška kakta, blyški, kiek šlakuota veido oda... Eiles skaitydavo kantoriaus balsu, tarsi giedotų... Negali būti, kad matėte jį dabar...
– Panašu, tas pats. Salone kabo jo nuotrauka. Anksčiau dažnai čia užeidavo, Saša pasakojo... Abu prie baro prisėsdavo...
– Prisėsiu ir aš, kol ateis pianistas, – pasakiau apsidairydama.
Naujoji barmenė išsiblaškiusi šluostė taures ir stikliukus, lėtai dėliojo juos ant aukštos lentynos. Retsykiais ranka papurtydavo plaukus, lyg kažką iš jų kratydama. Atrodė ne savo vietoje, tik trumpam užklydusi.
– Turbūt neseniai čia dirbate? Kuo jūs vardu? – pasidomėjau, nuspėdama jos akcentą.
– Raminta.
– Štai kaip! Lietuvė! Mano kirpėjos Vilniuje vardas irgi Raminta. O iš kur atvykote? – paklausiau lietuviškai.
– Iš Klaipėdos, – atsakė ir įpylė spanguolinės. – Išgerkite. Galėsim šnektelėti, kol dar tuščia.
Sakė atvykusi į Niujorką prieš porą metų. Barmeną Borisą pažinojusi dar Klaipėdoje. Anais laikais atvažiuodavęs į Lietuvą iš Rusijos. Buvo velniškai apsukrus. Paskui išmovė į Ameriką. Tai jis padėjo šitam bare gauti darbą. Tada Borisas gyveno vienam bute su savo draugu Kalitu, kuris irgi čia dirba.
– Gal pastebėjote? Toks gražus, tik tamsesnio gymio, – lakoniškai pridūrė.
Jaučiau, kad nori pasikalbėti lietuviškai. Sakė dar neapsipratusi, mažai baro lankytojų spėjo įsidėmėti. Pažįsta tik Sašą, tą pianistą, ir jo globėją, atrodo, tai profesorius iš Lietuvos, įkūręs „Ąžuoliuko“ chorą...
– Atėjusi čia dirbti, išmokau, kam ką įpilti ir kaip visiems įtikti. Bet paskui atsitiko keistas dalykas... Kai susipažinau su Kalitu, – staiga ėmė kalbėti pašnibždomis, – kaip čia jums paaiškinus... Pavasarį tas mano pažįstamas Borisas ir jo draugas Kalitas iškeliavo į Didįjį kanjoną, kažkur ten, vidury Amerikos... Pažįstami sakė, kad tai povestuvinė jų kelionė, nes kartu gyvena. Dabar taip būna, – atsiduso, tada pasilenkė prie manęs ir tyliai lyg sąmokslininkė perspėjo:
– Aš tik jums tą pasakoju. Kaip savam žmogui. Žinote, prieš pat jiems grįžtant, vieną naktį susapnavau tai, ko niekaip negaliu pamiršti. Baltas tuščias kambarys. Ale visai tuščias – be daikto, be baldo. Aš sėdžiu ant grindų. Įeina baltai vilkinti moteris su balta skrybėle. Akis įsmeigusi žiūri į mane, lyg norėtų kažką pasakyti, bet staiga ima tirpti baltam rūke, susilieja su sienomis, nuo kurių dvelkia ledinis šaltis. Net šiurpas nukratė. Prabudau. Prausiuosi, rengiuosi, lekiu į požeminį traukinį. Tačiau ta keistuolė tebestovi man prieš akis – įsismelkė į galvą neužmirštamai. Ir ką manote?
Ateinu į restoraną, o ten prie staliuko, žiūriu, sėdi moteris su baltais drabužiais ir balta skrybėle, kokią mačiau sapne! Žilstelėjęs vyras pagarbiai įpila jai raudonojo vyno. Bet ji žiūri į mane. Kaip toji aną naktį. Atrodė, lyg mane kviečia. Negalėjau patikėti. Kai priėjau prie staliuko, nugirdau vyrą sakant: „Jei kas išklydo kartą iš tiesaus kelio, sunku bus grįžti. Tokius traukia vilkduobės. Trauka stipresnė už sveiką nuovoką. Tu juk žinai, kur tai parašyta.“ Jis kalbėjo žemu balsu lyg iš po žemių. Pamatęs mane, nusijuokė: „O, jūs jau čia! Atsiskaitysime. Visi kada nors turi atsiskaityti. Cha, cha.“ Moteris, nenuleisdama nuo manęs akių, šnekėjosi su juo, bet kalbėjo taip, kad girdėčiau ir aš:
– Žinau. Toje pačioje koptų knygoje, kur tą rytą perskaičiau: „Gerai įsižiūrėk į septynis veidus, į tuos goblinus, kurie tave supa čia, kur dabar esi. Vienas iš jų tau skirtas likimo. Tai bus našlės likimas, jei nepabėgsi. Tavo vaikai taps slapto, nuodingo karo aukomis. Kas jais pasirūpins, kai taps našlaičiai? Saugokis, kiek įmanydama.“ Mane persmelkė baimė. Kitą dieną išvykau iš Egipto neatsigręždama. Bet galėjau ir nebegrįžti. Įvykiai ten pasisuko nenumatyta linkme. Tos kelionės niekada nepamiršiu...
Moteris užsismaukė skrybėlę ant akių ir pakilo.
– Gerai, kad spėjome susitikti. Laiko likę nedaug... – žilaplaukis ištiesė jai ranką ir jiedu išėjo, davę man arbatpinigių. Pažvelgiau į sąskaitą, bet jokio parašo joje nebuvo. Per staliuką perbėgo mažas šešėlis ar gyvis... Apėmė keista pavojaus nuojauta.
Ramintai nutilus, aš siurbtelėjau spanguolinės, nes nežinojau, ką bepridurti…
– Kai iš Didžiojo kanjono su Borisu grįžo Kalitas, įsižiūrėjusi į jo akis, tamsiuose vyzdžiuose pamačiau baltosios moters atspindį. Kaip kokį perspėjimą, – tęsė pašnibždomis. – Bet vis tiek neįstengiau atsiplėšti nuo Kalito. Pabučiavau rusvą švelnų jo, musulmono, skruostą. Nuo to laiko gyvename kartu. Butas tuščias, be baldų. Tik su dideliu čiužiniu ant grindų. Vietoj staltiesės patiestas laikraštis. Kalitas parneša kvepiančio maisto su aštriais prieskoniais. Kartais gėlių.
Raminta vėl pasilenkė arčiau ir vos girdimai sušnibždėjo:
– O tie goblinai, kaip sakė baltoji moteris, tie blogio aitvarai, tos piktosios dvasios, galanda peilius, liedina kulkas, ruošiasi mus nužudyti. Jaučiu jų įniršį, – ji atsitiesė, nutilo, klausiamai žvelgdama į mane:
– Manote, išsigalvoju?
– Sapnuose visko būna. Kaip ir gyvenime. Kartais neatskirsi... – atsakiau sutrikusi, stengdamasi nuslėpti, kad nelabai ja tikiu. Bet Ramintos akyse mačiau baimę. Gyveno bijodama. Žinau, ką tai reiškia. Karo baimė. Persekiojimų baimė… Nuolatinės grėsmės jausmas...
– Jūs nesupratote... – nusivylė Raminta. – Mudu su Kalitu laimingi, bet... Kai jo nėra, vos tik lieku viena, kažkas ima šnarėti, čežėti, krebždėti, graužti sienas... Tikriausiai čia tie įniršę aitvarai, kad ir kas jie būtų... Seka mus... Gąsdina… Nepasakokite to niekam, net Sašai, – paprašė, lyg gėdytųsi savo atvirumo. – Anądien mačiau, kaip baltu plovyklės kraštu bėga mažutėlaitės skruzdės. Viena, antra… Kitą rytą jau visas pulkas... Prabėga ir ištirpsta. Jos ėmė rodytis vis dažniau ir visur, kur tik stabtelėdavau. Vonioje, prie veidrodžio, prie čiaupo, kai pasilenkiu praustis... Lėtai slenka, blyškios, permatomos lyg plauko šešėlis, ir dingsta. Bet vėl atsiranda... Persekioja mane. Stebi... Be paliovos šukuoju plaukus. Gal jos įsitaisė jau ten, mano plaukuose, mano mintyse? Kaip su visu tuo gyventi?
– Bijote skruzdžių? Girdėjau, visokių būna. Juodų, raudonų, geltonų. Miško ir dykumų. Yra net piramidžių skruzdės... Bet mieste? Jūsų bute?
– Pas mus jos kitokios. Permatomos. Vos įžiūrimos. Nesunaikinamos. Skruzdės-vaiduoklės. Dvasios. Ghost ants, kaip sako mūsų namo sargas. Jos gali pralįsti pro adatos skylutę, įsivelti į plaukus, įsigraužti į smegenis... Blogas ženklas. Labai blogas. Matote, kokių dalykų būna.
Nežinojau, kaip ją paguosti. Nesmagiai atsidususi paglosčiau ranką:
– Nekreipkite dėmesio. Visas šitas miestas yra milžiniškas skruzdėlynas. Visi kažkur skuba, bėga, kažką planuoja, neša, tempia, kažko siekia... Vietiniai, emigrantai, pabėgėliai, benamiai, turistai, teroristai... Priprasite. Viskas bus gerai.
Raminta linkčiojo galva, bet supratau, kad jos mintys visai kitur. Į restoraną rinkosi žmonės. Didžiojoje salėje įsižiebė šviesos. Gatvę užgulė tamsa. Sašos vis dar nebuvo. Pakilau eiti.
– Man metas. Aleksandro šį vakarą, matyt, nesulauksiu.
– Gaila, kad mane paliekate. Tiedu jau irgi išėjo, – pasakė Raminta.
Sutrikusi žvilgtelėjau laiptų pusėn.
– Nepastebėjote? – nustebo. – O aš mačiau, kaip leidosi žemyn.
– Abu? – perklausiau, vėl prisiminusi nuotrauką su kukliu poeto kapu Venecijoje. – Nejaugi tikrai juos matėte?
– Galėčiau prisiekti. Jie vis dar čia susitinka... O jūs užeikite kitą kartą ir pati įsitikinsite. Bet viskas, apie ką čia kalbėjom, tegu lieka tarp mūsų.
Atsisveikindama kažkodėl pasakiau: atleiskite.
Nuo tada Samovaro pradėjau vengti. Ilgokai nesilankiau. Juo labiau kad mūsų bičiulis Haris, ištiktas insulto, atsidūrė ligoninėje. Nuvažiuodavau jo aplankyti. Praradęs regėjimą ir kalbos dovaną, tik retsykiais spustelėdavo man ranką, lyg atsakydamas, ir palaikydavo karštam delne. Nežinau, ar jis girdėjo, ką jam pasakodavau. Haris nieko nenorėjo valgyti, net saldumynų. Vos kartą kitą pravėrė burną, kai ant lūpų padėjau juodojo šokolado trupinį.
Saulėtomis dienomis invalido vežimėliu išveždavau jį į uždarą ligoninės kiemą. Stumdama ratukus, vis apžiūrinėdavau skurdžius želdinius prie tako, kartą net pasilenkiau, tyrinėdama, ar nepamatysiu bėgiojančių skruzdžių-vaiduoklių. Gal tikrai jų pilna visur, tiesiog mes nematom? Jos neša šapus, renka trupinius, vagia mūsų mintis. Ir kantriai renčia nematomus dangoraižius. Tų vaiduoklių vis daugėja, jų gretos auga, skruzdės skverbiasi į mūsų namus, užkariauja erdvę, sekina mūsų protus. Jos išliks, net kai nebebus nei žmonių, nei miestų...
Nesakysiu apie tai Hariui, nusprendžiau, stumdama vežimėlį, jis tų ghost ants vis tiek nepamatys, žvelgdamas į pasaulį aklomis Homero akimis, slysdamas mintimis į nebūtį.
Prabėgus geram pusmečiui, vieną dieną sutikau gatvėje pianistą Sašą. Šnektelėjome apie šį bei tą, pasiteiravau, kaip sekasi mano tautietei Ramintai. Pasakė, kad restorane ji nebedirba. Sykį tiesiog ėmė ir nebepasirodė. Buvo minėjusi, kad ketina išvykti iš Niujorko. Dingo ir jos draugas Kalitas ar Kalifas, jo vardo pianistas gerai neįsidėmėjęs. Prieškarinis namas, kuriame jiedu gyveno, baigiamas nugriauti – sprogo dujos, esą kažkas, užkaitęs virdulį, pamiršo išjungti... Seni vamzdžiai buvo sutrūniję, pralaidūs... – pridūrė Saša. To namo vietoje iškils dangoraižis. O kaip sekasi Samovarui?.. Restoranas perėjęs į kitas rankas, – pasakė, paskubomis atsisveikindamas.
– Kur dabar Haris? Ketino jį perkelti, – šūktelėjau Sašai pavymui, norėdama dar minutei sulaikyti. Bet nekantri Brodvėjaus minia nešte nunešė mus į priešingas puses. Priešais mane ėjo aukšta moteris su skrybėle, remdamasi į senyvą žilstelėjusį vyrą. Iš jo kišenės kyšojo didelė balta nosinė... Laiko likę nedaug, – lyg išgirdau sakant. Tikrai, pagalvojau ir pajutau, kaip man per odą bėga skruzdės. Ghost ants...
