– Esate poliglotas. Leipcigo universiteto doktorantas. Kalbotyrininkas, gerai išmanantis ir kompiuterių mokslą, mokantis lietuvių, rusų, vokiečių, lenkų, čekų, švedų, bulgarų, hebrajų, graikų, prancūzų, kri, latvių ir kitas kalbas. Lietuviškai kalbate net geriau negu daugelis lietuvių. Papasakokite apie save.
– Nuoširdžiai dėkoju už komplimentą! Mano vardas Jurijus, gimiau ir užaugau gražiajame Lvovo mieste, Ukrainos vakaruose.
Dabar gyvenu Vokietijoje, Leipcigo universitete studijuoju generatyviąją kalbotyrą. Meilę kalboms įskiepijo močiutė – slavų kalbų filologė. Kartu su ja mokiausi kalbų, skaičiau knygas apie kalbotyrą. Tačiau pirmasis mano išsilavinimas buvo informatika. Baigęs studijas Lvove, išvykau į Niujorką, keletą metų dirbau programuotoju. Bet visai nesigailiu pakeitęs specialybę. Mano pašaukimas – kalbotyra. Lietuvių tarp kraujo giminių neturiu. Šią kalbą išmokau todėl, kad mano sutuoktinis – Amerikos lietuvis. Susipažinęs su lietuvių kalba, iškart ją pamilau ir nutariau kuo geriau, išsamiau išmokti. Ką dar galėčiau pasakyti apie save? Esu atviras, linksmas žmogus. Labai myliu gamtą, gyvūnus, ypač šunis...
– Kaip tapote poliglotu, kalbotyrininku? Ar tai labiau hobis, ar darbas?
– Nuo 2012-ųjų kalbotyra tapo mano gyvenimo dalimi. Studijuodamas informatiką, dirbdamas programuotoju, svajojau apie kalbų mokslą. Nuolat skaičiau literatūrą, susijusią su kalbotyra. Tačiau daugiausia tai buvo struktūralizmas, šiek tiek jau pasenęs šiuolaikinio mokslo atžvilgiu.
Atvykęs į Leipcigą, turėdamas tikslą studijuoti kalbotyrą, susipažinau su naująja kalbos mokslų kryptimi – generatyviąja kalbotyra. Šis mokslas kelia sau labai ambicingą tikslą – suvienyti visų kalbų gramatines sistemas, adekvačiai redukuojant skirtumus tarp tokių tolimų kalbų, kaip, pavyzdžiui, kinų ir navahų, pateikiant griežtai apibrėžtą parametrų rinkinį. Šie parametrai derinami su universaliais principais, bendrais visoms pasaulio kalboms, tuo būdu susiklosto skirtingi gramatiniai tipai. Čia kaip evoliucinė genetika – pelės ir žmogaus kūno genetinė medžiaga sutampa 90 proc. Taip ir didžioji kiekvienos gramatinės sistemos dalis yra bendra visoms kalboms. Tai, kas pelę skiria nuo žmogaus, yra palyginti neseni pokyčiai. Kalbotyroje tai būtų parametrai, tam tikri „nustatymai“, keičiantys išorinį kalbos vaizdą. Generatyvioji kalbotyra palyginti dar naujas kalbų nagrinėjimo būdas, todėl tarp lingvistų, kaip ir kiekvienos jaunos mokslo atšakos atstovų, esama labai daug „trinties“. Ginčijamasi net dėl bazinių prielaidų. Bet šis mokslas, manau, turi puikią ateitį.
Generatyviosios kalbotyros išradimas priskiriamas Noamui Chomsky’ui, kuris daugiausia žinomas kaip politikos analitikas. Bet jo įnašas į kalbotyrą, mano nuomone, kur kas didesnis – juk parašęs disertaciją, jis reformavo ir šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių „apsuko“ visą mūsų sritį.
Grįžtant prie mano gyvenimo, – iš pradžių trejus metus studijavau kalbotyrą Leipcigo universitete, po to įstojau į to paties fakulteto doktorantūrą. Tyrinėjau Amerikos indėnų kalbas, gilinausi į latvių kalbą. O disertaciją rašau apie lietuvių kalbos morfofonologiją – veiksmažodžių asmenavimo paradigmų ypatybes.
– Kodėl mokotės kalbų? Sako, šis klausimas labai nepatinka poliglotams. Puikiai juos suprantu – juk mokytis kalbų yra tiesiog smagu. Bet galbūt Jūs turite kitokį atsakymą?
– Iš pradžių tai buvo paprasčiausias hobis. Kaip minėjau, su močiute prie arbatos puodelio šnekėdavomės apie svetimas kalbas, jų skambėjimą, skirtingus gramatinius bruožus. Apie kalbų tipologiją sužinojau iš apšepusios sovietinės jaunimo enciklopedijos. Pamatęs, kokia marga pasaulio gramatinių sistemų įvairovė, panorau su kai kuriomis iš jų arčiau susipažinti. Kas konkrečiai mane žavi, priklauso nuo kalbos. Pavyzdžiui, labai patinka danų kalbos tartis. Įdomu, kad jie lengvai skiria labai artimus balsius, kurie slaviškai kalbančiam žmogui iš pradžių skamba visiškai vienodai. Be to, danų kalbos labai įdomus kirčiavimas. Lietuviams jis primintų latvių kalbos ar žemaičių šnektų skiemenų priegaides (su vadinamuoju „laužtiniu“ tonu). Patinka vokiečių kalbos morfologija – žodžių kaitos sistema. Nuostabu, kaip ši kalba, galūnėse radikaliai redukavusi garsų inventorių, išlaikė tiek sveikų gramatinių kategorijų. Islandų kalba irgi įdomi, išlaikiusi kaip ir vokiečių daug gramatinių ypatumų, kuriuos prarado kitos germanų kalbos, pavyzdžiui, anglų, olandų, danų...
Kalbant apie gerai išlaikytą gramatiką, sunku nepaminėti lietuvių kalbos, kur, pavyzdžiui, daiktavardžių linksniavimas (ir ne tik jis!) yra neįtikėtinai archajiškas ir primena indoeuropiečių prokalbę. Net slavų kalbos (irgi laikomos archajiškomis) neišlaikė tokių senų galūnių formų kaip lietuvių kalba. Nesigilindamas į kitus gramatikos ypatumus, norėčiau pasakyti, kad mano ausiai lietuvių kalba nuo pat pradžių skambėjo ypač maloniai. Ji labai melodinga, minkšta. Vien už tai verta ją mylėti.
Kaip matote, galima daug kalbėti apie tai, už ką žmogus mėgsta svetimas kalbas. Jeigu būčiau pažadintas naktį, tikriausiai automatiškai atsakyčiau: „Kalbos man patinka visų pirma dėl įdomių gramatinių savo bruožų.“
– Kiek ir kokias kalbas mokate? Ar tiesa, kad daugelis poliglotų nemėgsta tuo girtis, yra kuklūs, net slepia, ką moka. Jeigu taip, tai kodėl?
– Pradėsiu nuo to, kad Ukrainos mokyklose kalbų dėstymo lygis buvo labai žemas (nemanau, kad Lietuvoje tai daug ką nustebins – juk sovietinė mokymo sistema prieš ketvirtį amžiaus dar „žydėjo“ visose mūsų šalyse). Todėl pirmąsias svetimas kalbas išmokau namuose. Pradėjau nuo anglų kalbos vadovėlio, priklausančio mano tetai. Po to ėmiau skaityti angliškai – iš pradžių adaptuotą literatūrą, vėliau originalus. Po anglų kalbos ėmiausi prancūzų. Vėliau susidomėjau skandinavų kalbomis. Mane žavėjo Šiaurės šalių kultūra, mitologija, gyvenimo būdas. Išmokau švedų kalbą, kad galėčiau švediškai skaityti Selmos Lagerlöf, Astridos Lindgren knygas, kurias labai mėgau vaikystėje. Klausiausi CD su Anderseno pasakomis, įgarsintomis jo gimtąja danų kalba, kuri labai panaši į švedų, todėl galėjau ją suprasti. Tuo pat metu gilinausi į kitų skandinavų kalbų gramatiką. Ukrainoje net dėsčiau švedų kalbą universitete.
Didžioji mano šeimos dalis šiuo metu gyvena Prahoje. Mano keturiolikmetė pusseserė, gimusi ir augusi Čekijoje, namie su tėvais šneka čekiškai. Taigi nuolat girdžiu tą kalbą. Be to, beveik kiekvieną mėnesį lankausi Čekijoje. Nors mano žodynas ribotas, stengiuosi kalbėti čekiškai bent jau su autentiška tartimi ir be gramatinių klaidų. Kilęs iš Lvovo, žinoma, moku ir lenkiškai. Gal ne idealiai, bet mes, Lvovo vaikai, Lenkijoje problemų dėl komunikacijos neturime. Kadangi iš dalies esu žydų kilmės ir turiu giminių Izraelyje, jau kelerius metus mokausi hebrajų kalbos (nors einasi lėtai). Leipcigo universitete pradėjau mokytis graikiškai. Labai myliu Graikiją, visada smagiai leidžiu ten laiką. Manoji graikų kalba nėra tobula dėl kol kas riboto žodyno, bet po truputį tikiuosi ją ištobulinti.
Žinoma, laisvai kalbu vokiškai, nes gyvenu Vokietijoje. Kadaise gerai mokėjau bulgariškai, tačiau dabar būtų sunku prabilti sklandžiai, nes neturiu praktikos...
Čia, beje, yra vienas svarbus niuansas – retai būna taip, kad žmogus laisvai šnekėtų dešimčia kalbų tuo pat metu. Smegenys dalija kalbas į aktyviąsias ir miegančiąsias. Kilus poreikiui, visada galima miegančią kalbą vėl aktyvuoti, „atgaivinti“. Tokios būklės yra manosios švedų ir prancūzų, kai kurios kitos kalbos. Čia nėra nieko baisaus. Pastaruoju metu daugiausia šneku angliškai, vokiškai, lietuviškai, rusiškai. O švediškai, bulgariškai, graikiškai, prancūziškai, net ukrainietiškai, nors tai mano vaikystės kalba, tenka kalbėti daug rečiau. Bet žinau, kad visada galėsiu greitai sugrąžinti šioms kalboms gyvybę, kai man jų reikės.
Dėl „gyrimosi“ kalbų mokėjimu esate teisus. Nesinori pritraukti prie savęs pernelyg daug dėmesio arba leisti žmonėms manyti, neva noriu nustebinti juos savo žiniomis. Čia, prie kompiuterio, galiu atsakinėti į Jūsų klausimus labai atvirai, tačiau bendraudamas akis į akį nesakau iš karto, kad moku kelias kalbas. Dažnai tai keičia pokalbio temą, o man už fakulteto ribų norisi kalbėti apie kitus dalykus – apie gyvenimą, gamtą, politiką, santykius tarp žmonių. Žinoma, jeigu kas nors nori sužinoti daugiau apie mano patirtį, susijusią su kalbomis, mielai viską pasakoju, tačiau pats nenoriu būti įkyrus. Prieš dešimt metų nuolat mėgindavau kalbėti su savo draugais apie kalbas ir kalbotyrą. Tačiau jiems ta tema neatrodė labai įdomi, todėl nusprendžiau, kad dalytis savo aistra reikia tik su tais, kurie iš tikrųjų tuo domisi. Juk mano artimieji nereikalauja, kad aš nuolatos kalbėčiausi su jais apie human resources arba chemines medžiagas. Su draugais užtenka ir kitų temų. Be to, apie rūpimus kalbotyros klausimus visada galiu pasikalbėti su kolegomis. Mūsų fakultetas turi didelę doktorantų kolegiją – apie 20 asmenų, santykiai su profesoriais labai šilti, draugiški. Visi kreipiasi vieni į kitus „Tu“, profesorių čia nebijoma, kaip buvo įprasta Ukrainoje. Fakulteto nariai labai mėgsta aptarti savo darbą, tad man tikrai pakanka pašnekesių apie kalbas, už tai esu dėkingas likimui.
– Per kiek laiko išmokote lietuvių kalbos? Sakoma, negimtakalbiams ji labai sunki. Ar tikrai? Kokios kalbos, Jūsų manymu, yra sunkiausios? Kiek laiko, jei esi disciplinuotas, reikia, kad išmoktum kalbą?
– Mokytis lietuvių kalbos pradėjau 2008-ųjų pradžioje. Praėjus maždaug aštuoniolikai mėnesių, jau gerai kalbėjau, rašiau, Niujorko lituanistinėje mokykloje trejus metus dėsčiau lietuvių kalbą suaugusiesiems. Tas darbas man patiko. Buvo malonu dalytis savo žiniomis su žmonėmis, kurie tikrai norėjo išmokti lietuviškai. Kai kurie iš jų buvo JAV lietuviai, praradę lietuvių kalbą todėl, kad jų šeimos jau labai ilgai gyvena Amerikoje. Kiti buvo panašūs į mane – turėjo sutuoktinius/-es lietuvius/-es ir domėjosi jų gimtąja kalba. Savo klasėje turėjau net vokietę, kurios tėvas iš Lietuvos prieš 50 metų su šeima emigravo į Vokietiją. Tuo metu toji moteris gyveno Niujorke ir lankė mano pamokas.
Dėl kalbos sunkumo – čia turbūt labai individualus dalykas. Man, pavyzdžiui, lietuviškai kalbėti visai nebuvo sunku išmokti, o vokiečių kalba iki šiol sunki, nors gyvenu čia jau gana seniai. Beje, Lietuvoje niekada nesu gyvenęs, tik lankausi. Porą kalbų mečiau, nes mano galva su jomis „nesusidraugavo“ – pavyzdžiui, japonų (tačiau ketinu prie jos grįžti). Be to, pažįstu žmonių, kurie labai lengvai išmoko kinų kalbą, nors kiti skundžiasi dėl „sunkaus“ jos tarimo, ypač dėl tonų, kurie nebūdingi daugumai Europos kalbų. Apskritai sklando mitas, kad kinų kalba yra viena iš pačių sunkiausių. Aš netikiu tokiais „universalumais“ – kalbų mokymosi sėkmė priklauso nuo paties žmogaus, o ne nuo kalbos. Ir ne tik nuo jo gabumų, bet ir nuo noro, įvairių išorinių aplinkybių.
– Kokių patarimų besimokantiems kalbų ar būsimiesiems poliglotams galėtumėte duoti? Kokiais šaltiniais, metodikomis geriausia remtis?
– Esu iš tų, kuriems nepakanka vieno šaltinio. Vien hebrajų kalbai mokytis turiu apie dešimt knygų, pasimokau tai iš vienos, tai iš kitos. Žinoma, kartais nusiperku vadovėlį ir sistemiškai padarau jame viską nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
Visada pradedu nuo gramatikos. Pirmiausia išmokstu 20–30 dažniausiai vartojamų daiktavardžių, būdvardžių ir veiksmažodžių, tada, juos vartodamas, pradedu manipuliuoti gramatinėmis konstrukcijomis. Daug dirbu, tobulindamas tartį. Ji man labai rūpi, nenoriu, kad tariami žodžiai skambėtų juokingai. Išmokęs bazinę gramatikos dalį, pradedu intensyviai mokytis žodžių. Rašau daug sakinių su kiekvienu nauju žodžiu. Išeikvoju aibę popieriaus, bet rašymas ranka man padeda kažkodėl daug labiau negu spausdinimas kompiuteriu.
Kritiškai svarbu pradėti kuo anksčiau kalbėti, to nesidrovint. Pamenu, mokydamasis lietuvių kalbos, bandžiau po truputį šnekėti su viena drauge iš Lietuvos. Buvo sunku. Bet ji kantriai laukdavo, kol sudėliosiu sakinį, taisė mano klaidas. Svarbu, kad jos būtų iškart taisomos, antraip fosilizuojasi ir tampa chroniškomis – tokių klaidų paskui būna ypač sunku atsikratyti. Svarbu yra kalbėti, nebijant daryti klaidų ir nepykstant ant savęs, kai tų klaidų pasitaiko daug. Jeigu prisiversite kalbėti reguliariai, jau po keleto mėnesių jausitės labai laisvai, net kalbėdami palyginti nauja jums kalba. Svarbu mokytis nepertraukiamai. Jeigu šiek tiek pakalbėję liausitės, pamiršite, ko išmokote. O pasiekę tam tikrą lygį (patys labai aiškiai pajusite, kada tai atsitiks), galėsite net 2–3 metus visiškai nesugrįžti prie tos kalbos, bet mokėjimas kalbėti laisvai ir sklandžiai jau niekur nedings. Gal pamiršite vieną ar kitą žodį, tačiau tai ne bėda, palyginti su pagrindine struktūra, kuri būtinai suirs, jeigu nustosite kalbėti pernelyg anksti.
– Dėkoju už pokalbį.
