Artėjančio koncerto proga mėginame versti netikėtus M. Staškaus gyvenimo puslapius. O kadangi Maestro – sunkiai pranokstamas pasakotojas, belieka patogiau įsitaisyti ir klausytis net devynių įdomių istorijų...
Akordeonas, nupirktas už karvę
Pirmasis mano išbandytas muzikos instrumentas – akordeonas, kurį mano senelis Augustinas Staškus kadaise įsigijo pardavęs karvę. Prieškario Lietuvoje atlikdamas karinę tarnybą, jis grojo altu raitajame karo orkestre. Vėliau metus pūtė baritoną keliaujančio cirko „Korado“ varinių pučiamųjų orkestre.
Tačiau namiškiams reikėjo pagalbos ūkyje, ir senelis sugrįžo gimtinėn – į sodybą Ylakaičių kaime, netoli Ylakių, Skuodo rajone. Tapo kaimo kalviu, o kartu papildė vietos ansambliuką, grodavusį per Švento Roko atlaidus, vestuves ar laidotuves. Puikiai pamenu, kaip vakarėjant senelis motoriniu dviračiu išburgzdavo į eilines kaimo laidotuves, mat žemaičių kalnų giedojime dalyvauja ir orkestras: choras gieda troboje, o jam atitaria lauke (netgi šalčiausią žiemą) stovintys muzikantai. Be to, mano senelis be atlygio mokydavo kaimo vaikus groti įvairiais muzikos instrumentais: tam jo miegamajame stovėdavo specialus pultas su šūsnimi natų.
Akordeoną senelis pirko mano tėveliui, tačiau šiam labiau prie širdies buvo džiazas ir saksofonas. Seneliui tai nelabai patiko, nes pokariu šis instrumentas buvo tapęs kapitalistinių Vakarų kultūros atributu. Tačiau tėvas nekreipė į tai dėmesio ir pūtė saksofoną saviveikliniame Žemės ūkio akademijos ansamblyje Kaune, kuris buvo gana populiarus. Mama irgi mokėsi toje akademijoje, dainavo chore ir estradiniame ansamblyje. Ten jie abu ir susipažino, o kartu su diplomais gavo paskyrimus į mamos tėviškę – Širvintas. Ten irgi tapo Kultūros namų estradinio ansamblio nariais.
Nors iš senelio gavau pirmąsias natų skaitymo ir grojimo akordeonu pamokas, aš, kaip ir tėvas, šiuo instrumentu nesusižavėjau – mano svajonė buvo fortepijonas. Kai man suėjo ketveri, iš Širvintų persikraustėme gyventi į Vilnių. Būdamas šešerių savarankiškai vaikščiodavau pas netoliese gyvenusį savo krikšto tėvą, turėjusį namuose pianiną „Belarus“, „klavišų pabarškinti“. Ir nors aplinkiniai, matydami vaiko potraukį muzikai, ragindavo tėvus leisti mane į M. K. Čiurlionio menų mokyklą ar bent jau į „Ąžuoliuką“, mama nusprendė, kad užteks tuometinių Pionerių rūmų (stovėjusių šalia Arkikatedros) choro bei liaudies instrumentų orkestro, netrukus tapusio „Ugnelės“ ansamblio dalimi. O ten manęs neprileido ne tik prie fortepijono, bet ir prie akordeono: su ašaromis akyse gavau pūsti lumzdelį. Visgi tai turėjo savų privalumų: kadangi lumzdelininkų trūko, iškart patekau į koncertinę orkestro sudėtį ir būdamas ketvirtokas didžiulėje Vilniaus Sporto rūmų scenoje jau grojau solo „Telšių klumpakojį“. Atsimenu labai daug prožektorių, plieskusių tiesiai į akis.
Piruetai ant parketo
Mokiausi Vilniaus 9-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Šv. Kristoforo gimnazija), kurioje moksleiviai turėjo galimybę lankyti pramoginių šokių būrelį. O mano mamai be galo patikdavo regėti mane šokantį... Vėliau ir pačiam pradėjo patikti reikšti emocijas judesiu. Nuo ketvirtos klasės perėjau į stipresnį Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmų pramoginių šokių kolektyvą. Bėda, kad „Ugnelės“ ansamblio studijiniai įrašai ir pramoginių šokių konkursai kartais vykdavo tuo pat metu, ir tuomet nežinodavau kur bėgti. Kartą, užsitęsus radijo įrašui, sužlugdžiau viso kolektyvo (8 porų!) pasirodymą Statybininkų kultūros rūmuose vykusiame konkurse ir dėl to smarkiai jaudinausi.
Su šokių partnere dalyvaudavome ir individualių porų varžybose – netgi buvome pasiekę B kategoriją. Paauglystėje, kai bręstantys berniukai ir mergaitės pradeda gėdytis savo kūno, šokių mokytojui repeticijose tekdavo surišti šaliku, kad ilgiau liktume vienas prie kito prisiglaudę. Kadangi aš nedidelio ūgio ir partnerė mane galiausiai praaugo, prieš stodamas ant šokių salės parketo audavausi batus labai aukšta pakulne.
Skandalingi debiutai
VRM kultūros rūmų salėje, kurioje mes šokdavome, vakarais vykdavo populiarios Žilvino Žvagulio vedamos diskotekos. Aš irgi diskotekas savo mokykloje vesdavau nuo ketvirtos klasės – patys lituodavom garso ir šviesos aparatūrą, ieškodavom populiarios muzikos įrašų, žinoma, nelegalių... Atsimenu, kaip iš vakaro viską sujungę išbandėme – puikiai veikė. Bet, paleidus pirmą muzikos „gabalą“ šokių vakaro metu, parūko garso kolonėlės ir fojė nuskendo visiškoje tamsoje...
Visgi „sudegęs“ debiutas manęs nesustabdė. Vedžiau diskotekas, kūriau muziką ir pradėjau svajoti apie tuometinės J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos Estrados skyrių. Tačiau panašiai svajojančių jaunuolių buvo daug, ir dauguma jų buvo baigę muzikos mokyklas. O aš tegrojau lumzdeliu „Ugnelėje“, kur nemokė nei teorijos, nei harmonijos, nei solfedžio... Suprasdami situaciją, tėvai man nusamdė fortepijono mokytoją, kuri supažindino mane su šiomis muzikos disciplinomis.
Tačiau ir patobulėjus apie Estrados skyrių galvoti buvo per anksti, o groti lumzdeliu jau nebenorėjau. Protingi žmonės patarė rinktis chorinio dirigavimo specialybę, į kurią konkurso vaikinams praktiškai nebūdavo. Joje patekau pas tikrą pedagogą Vytautą Žvirblį, kuris pirmasis užkrėtė mane dirigavimo bacila.
J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje pratęsiau didžėjaus karjerą. Tuo metu visos diskotekų vedėjų grupės turėdavo savo pavadinimus. Mūsų pavadinimas Vilniuje buvo muzikaliausias: „Poco A Poco“ (itališkas muzikos terminas, reiškiantis „truputį, šiek tiek“). Buvome trys didžėjai, turėjome pasisiuvę specialius kostiumus: ant viduryje stovinčio aukštaūgio kolegos marškinėlių buvo užrašyta „A“, šonuose stovintys vilkėjome marškinėlius su užrašu „Poco“.
Diskotekose neretai koncertuodavo gabiausi mokyklos moksleiviai – fleitininkė Neda Malūnavičiūtė, trombonininkas Skirmantas Sasnauskas su grupe „Cukriniai avinėliai“...
Kadangi su tokiais meistrais varžytis negalėjau, nuėjau groti elektroniniais klavišiniais į Geležinkeliečių profesinės technikos mokyklos estradinį ansamblį. Ten irgi patekau neblogon kompanijon: bosine gitara grojo būsimasis žurnalistas Darius Tarasevičius iš grupės „Fojė“, soline gitara – būsimasis bliuzo festivalių organizatorius Algirdas Barniškis-Blėka... Mokyklos koncertuose atlikdavome populiarias lietuvių kompozitorių estradines dainas. Bet su ansamblio nariais likę po oficialių repeticijų, iki išnaktų grodavome mano kurtą muziką. Kartą, kai proftechninės mokyklos vadovų salėje nebuvo, koncerte po kelių oficialaus repertuaro kūrinių leidome sau viešai atlikti keletą mano sukurtų dainų. Kilo didelis skandalas, buvome apkaltinti savivaliavimu... Ėjo gūdūs 1984-ieji, perestroika dar nebuvo prasidėjusi.
Dirigavo Juozui Statkevičiui
Kaip dirigentui, pasitikėjimo man suteikė 1987 m. laimėtas respublikinis jaunųjų atlikėjų konkursas Klaipėdoje. Tuo metu mokiausi trečiame J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos kurse. Pedagogas V. Žvirblis pristatė mane klaipėdiečiui dirigentui Algiui Jonui Lukoševičiui, kuris M. K. Čiurlionio menų mokykloje su manimi pravedė atvirą dirigavimo pamoką pedagogams: žinau, kad daug muzikos mokytojų prisimena tai iki šiol.
Vėliau atvirą chorinio dirigavimo pamoką J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje su manimi pravedė ir garsus chorvedys Adolfas Krogertas. Jis iškart pakvietė mane tapti savo studentu Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), tačiau tą pačią 1988-ųjų metų vasarą Dainų šventėje prie dirigento pulto A. Krogertas sukniubo – nustojo plakti jo širdis.
Tad įstojęs studijuoti chorinio dirigavimo, patekau į kito pedagogo – Romualdo Misiukevičiaus rankas. Kartu lankiau simfoninio dirigavimo fakultatyvą pas G. Rinkevičių. Kaip tik tą 1988-ųjų rudenį G. Rinkevičius kartu su R. Misiukevičiumi kūrė Jaunimo simfoninį orkestrą, vėliau tapusį Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Tad mano likimas buvo kaip ir nuspręstas... Po metų įstojau studijuoti simfoninio dirigavimo pas G. Rinkevičių, bet paraleliai tęsiau chorinio dirigavimo studijas.
Besimokydamas J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje pradėjau dainuoti „Ąžuoliuko“ vyrų chore, kuriam vadovavo Laurynas Vakaris Lopas. Šio choro pagrindu, papildžius jį dainininkėmis moterimis, netrukus susiformavo naujas kolektyvas – kamerinis choras „Cantemus“. Jam iširus, jau aš pats choristų prašymu įkūriau naują kolektyvą – Vilniaus mokytojų namų kamerinį chorą „Salutaris“. Buvau šio choro vadovas ir kartu – jauniausias „Salutaris“ narys.
Pirmoji oficiali mano, kaip chormeisterio, darbovietė buvo medicinos darbuotojų dainų ir šokių liaudies ansamblis „Rūta“, repetavęs Antakalnio poliklinikoje. Antroji – Valstybinio dailės instituto (dabar – Lietuvos dailės akademija) studentų choras, kuriame dainavo daug jaunų spalvingų menininkų, tarp jų – ir tenoras Juozas Statkevičius. Kartu su šiuo kolektyvu stovyklaudavome Trakuose, vykome į studentų dainų šventę „Gaudeamus“, su juo laikiau ir valstybinį chorinio dirigavimo egzaminą.
Kaip vienam sudainuoti operą
Mano, kaip orkestro dirigento, debiutas įvyko 1992 m. vasarą Jaunimo simfoninio orkestro koncerte Palangoje. Pas Gintarą Rinkevičių kartu studijavome dviese: aš ir Mindaugas Piečaitis. Jis dirigavo pirmą to koncerto dalį – Dmitrijaus Šostakovičiaus Pirmąją simfoniją, o aš antrą dalį – Johanno Brahmso Ketvirtąją simfoniją.
Kai baigėme studijas, G. Rinkevičius susisodino mus abu ir paklausė, kur norėtume dirbti ateityje. Mindaugas atsakė iškart: „Tiktai ne Operos teatre!“ Jį galima suprasti: jo tėtis daug metų dirbo šio teatro administratoriumi. O man nebuvo didelio skirtumo, kur eiti. Teatre lankydavausi nuo mažens, nes mama pirkdavo abonementus ir, kai negalėdavo eiti pati, siųsdavo žiūrėti spektaklių mane. Puikiai prisimenu senąjį „Don Karlą“, „Aidą“, „Normą“, „Don Kichotą“...
Kitą dieną buvo G. Rinkevičiaus skambutis, pranešęs, kad M. Piečaitis tampa jo asistentu orkestre, o man teks keliauti į teatrą, kur tuo metu Vytautas Viržonis statė G. Verdi „Trubadūrą“. Nuėjau, bet maestro V. Viržonis asistentu manęs nepriėmė... Tačiau po metų, užbaigęs vyriausiojo dirigento kadenciją Slovakijos nacionaliniame operos ir baleto teatre, iš Bratislavos vadovauti LNOBT parvyko Jonas Aleksa.
Baigdamas studijas, 1994 m. gegužę teatre dirigavau savo pirmąjį spektaklį: anuomet tai būdavo privaloma diplomo siekiantiems dirigentams. Man teko G. Verdi opera „Nabukas“. Prisimenu, kad prieš spektaklį turėjau vos vieną repeticiją. Kai joje buvo paskelbta pertrauka, pakėliau akis į viršų ir apsidairiau: staiga suvokiau, kad stoviu toje vietoje, į kurią anksčiau, kaip žiūrovas, žvelgdavau su didžiule pagarba. Tai buvo neįtikėtina!
J. Aleksa nebuvo tame spektaklyje, tačiau jam kažkas pasakė, kad buvo čia toks berniukas, visai neblogai padirigavo „Nabuką“. O teatras kaip tik rengėsi vykti gastrolių į Olandiją, ir J. Aleksai reikėjo asistento tuo metu atnaujinamame „Madam Baterflai“ pastatyme. Jis mane pasikvietė, pasisodino dirigentų kambaryje ir liepė per dešimt dienų išmokti šios operos partitūrą. Visas tas dienas kaliau ją skersai ir išilgai... Bet kai susitikome dešimčiai dienų praėjus, J. Aleksa ne mane egzaminavo, o pats diriguodamas „išdainavo“ visą tris valandas trunkančią Giacomo Puccini operą nuo pirmo iki paskutinio takto, pažymėdamas vietas, į kurias turėčiau atkreipti ypatingą dėmesį. Iki tol nežinojau, kad tai įmanoma – vienam sudainuoti operą, ir dar su komentarais bei vaizdingais palyginimais...
Pirmasis ir Antrasis
Jaunam žmogui dideliame teatre visada reikalingas palaikymas, ir už jį esu dėkingas J. Aleksai. Maestro visada akcentuodavo: tam, jog „įsigyventum“ į teatrą, reikia mažiausiai penkerių metų. Ir tuos metus jo milžiniškas autoritetas man tikrai buvo atrama. Iš pradžių jo pastatymuose būdavau antruoju dirigentu, tačiau buvo išimčių: pavyzdžiui, Wolfgango A. Mozarto opera „Pagrobimas iš seralio“ arba Charles‘io Gounod opera „Faustas“, kuriose aš buvau pirmuoju, o J. Aleksa – antruoju. Tuomet jausdavausi nelabai patogiai, nes, kaip ir anksčiau, dirbdavome kartu: aš repetuodavau su operos solistais, jis – su orkestru. Muzikantai, pareidami iš J. Aleksos repeticijų, man draugiškai sakydavo: „Nesijaudinkit, Maestro, viskas jau padaryta...“
Kai 1996 m. statėme Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“, kuriame vėlgi aš buvau pažymėtas Pirmuoju, o J. Aleksa – Antruoju, jis, tuometinis teatro vadovas, ateidavo manęs teatrališkai atsiklausti, ar užleisiu jam vietą prie pulto repeticijoje. Aišku, orkestras, jį išvydęs, iškart susiimdavo. Po tokio „apšilimo“, maždaug pirmojo „Spragtuko“ veiksmo viduryje, J. Aleksa guldydavo ant pulto batutą, atsisukdavo į mane ir prašydavo pratęsti.
Pirmiesiems penkeriems metams teatre prabėgus, Maestro mane „paleido“. Tačiau ir toliau galėdavau jam pasakyti, kad, pavyzdžiui, labai norėčiau diriguoti Sergejaus Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“. „Gerai, – sakydavo J. Aleksa, – ruoškis – po trijų mėnesių diriguosi“. Buvo ir G. Verdi „Don Karlą“ pažadėjęs, bet spektaklis su puikiomis Liudo Truikio dekoracijomis iš repertuaro netikėtai (ir gėdingai) buvo išimtas. Iki šiol tikiuosi, kad kada nors jis, kaip nacionalinės kultūros vertybė, bus sugrąžintas. Juk užsienio teatruose dabar populiaru atkurti garsiausius, legendiniais tapusius praeities pastatymus. Mūsų teatre toks neabejotinai buvo „Don Karlas“.
Įgyvendina Mokytojo svajonę
Į jubiliejinio koncerto programą įtraukdamas Gustavo Mahlerio Ketvirtąją simfoniją, dabar jau aš lenkiuosi J. Aleksos atminimui išpildydamas jo svajonę. Maestro labai norėjo, kad LNOBT orkestras atliktų būtent šią, pačia paslaptingiausia vadinamą G. Mahlerio simfoniją. Tačiau repertuariniame teatre, kasdien rodančiame vis kitą spektaklį, rasti laiko tokios nelengvos simfonijos parengimui buvo sudėtinga, ir pats J. Aleksa po pirmosios repeticijos savo sumanymo atsisakė. Ačiū Dievui, atėjo laikai, kai neįmanoma tapo įmanoma: LNOBT simfoninis orkestras šio veikalo parengimui skyrė ištisą savaitę.
Antroje lapkričio 14-osios koncerto dalyje skambės Giacomo Puccini vienaveiksmė opera „Džanis Skikis“, kurios premjerą pats esu dirigavęs 2000-aisiais. Teatrui tai buvo sunkūs laikai: operos pastatymui buvo skirta, jei gerai pamenu, 1,5 tūkst. litų, o joje – net 12 veikėjų... Kitos išeities nebuvo: ėjome į teatro rūbinę ir rinkomės tinkamiausius kostiumus iš nerodomų arba jau nurašytų spektaklių.
Komiškasis „Džanis Skikis“ man patinka tuo, kad leidžia draugėn suburti vyresnius, jau rečiau scenoje matomus mūsų operos solistus - Ireną Zelenkauskaitę, Reginą Šilinskaitę, Laimą Jonutytę, Arūną Malikėną, Edmundą Seilių, kartu su pačiais jauniausiais – operos stažuotojais Monika Pleškyte, Juozu Janužu, Arminu Skirvainiu. Beje, šios operos remarkose, kas retai būna, nurodytas konkretus kiekvieno veikėjo amžius: tarkim, Laureta turėtų būti 21-erių, Rinučijus – 24-erių metų... Teatrai retai to paiso, tačiau pasitelkę stažuotojus galime daugelio kompozitoriaus nurodymų laikytis.
O be to, netradicinis režisierės Jūratės Sodytės pastatymas, priartinantis solistus prie salėje susirinkusios publikos, bus linksmas akiai ir malonus ausiai: visgi tai G. Puccini...
Mokiniai Lietuvoje nepasilieka
Pats studijuodamas ketvirtame kurse, pradėjau dėstyti tos pačios Lietuvos valstybinės konservatorijos Kauno fakultetuose: mokiau diriguoti būsimuosius muzikos mokytojus, vėliau – ir chorvedžius. 1994 m. pradėjęs dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, ketinau dėstytojavimo atsisakyti. Tačiau mano studentai įteikė dekanui reikalavimą, kad nemesčiau jų paskutiniaisiais studijų metais. Teko dar metus važinėti į Kauną, bet studentų pripažinimas jaunam dėstytojui buvo malonus.
Metais vėliau atėjau dėstyti į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Operos studiją. O 2001 m. keliai atvedė ir į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą: jei ne kaip mokinį, tai kaip dėstytoją. Atėjau vadovauti mokyklos simfoniniam orkestrui, vėliau pradėjau mokyti simfoninio dirigavimo fakultatyvinį kursą pasirinkusius moksleivius. Galėčiau pasididžiuoti, jog mano parengti mokiniai gliaudė šios specialybės paslaptis prestižinėse užsienio akademijose: Laurynas Sadauskas jau baigė simfoninio dirigavimo studijas Vienoje, Martynas Stakionis studijuoja ir dirba Hamburge, Adomas Morkūnas – Ciuriche... Tik nedaugelis mano fakultatyvą lankiusių jaunųjų dirigentų liko Lietuvoje.
Dirigentas traktoriuje
Baigiu įrengti namą, kurį pasistačiau mamos gimtinėje – Meižių kaime Širvintų rajone, netoli Bagaslaviškio. Ten iki tremties gyveno mano seneliai, ten iš tremties sugrįžo mano senelis Jonas Rudys. Jo istorija taipogi įdomi: tarnavo Karo policijoje, Kaune esančioje prezidentūroje saugojo Antaną Smetoną. Buvo vienas iš paskutiniųjų, 1940-ųjų birželį atidavusių pagarbą Kauną paliekančiam prezidentui... O laisvalaikiu mėgdavo lankytis Valstybės teatre ir iš atminties cituodavo ne vieną operą, ypač – jam patikusį Ch. Gounod „Faustą“.
Kai Raudonoji armija užėmė Kauną, senelis grįžo į Meižių kaimą. Kai vietos jaunimas traukė partizanauti į miškus, jis, savo tėvo peržegnotas, irgi išėjo. Jų būrį išdavė, apsupo. Senelis bandė nusišauti, bet kulka, nekliudžiusi smegenų, veido raumenis praėjo kiaurai. Buvo suimtas, įkalintas, galiausiai ištremtas į Vorkutą. Ištrėmė ir mano močiutę, tačiau ją išvežė kiton pusėn – į Kazachstaną.
Mano mamą, kelių metukų mergaitę, pasikeisdami slapstė giminės – taip ji išvengė tremties. Vilniuje mama visą gyvenimą dirbo ekonomiste, o išėjusi pensijon, tėviškėje nusipirko ir sutvarkė kaimynų sodybą, nes jos gimtuosius namus jau buvo nušlavęs melioracijos vajus. Aš atvažiuodavau jai padėti: ir prie šieno, ir prie gyvulių. Moku vištoms galvas kapoti, žinau, kaip skerdžiamą kiaulę parversti. Nebijau pasakyti, bet ir šiandien jaučiuosi esąs kaimietis. Žemės ūkio darbai man nesvetimi – galėčiau juos dirbti ir dirbti.
Kartą buvo toks atsitikimas: pjaunu pievą traktoriumi ir matau, kaip iš tolo atbėga kaimynė: „Braliuk, ar man prie pamiškės pašienaut galėsi? Pas mane anūkai atvažiuoja.“ Gerai, sakau, baigęs čia nuvažiuosiu. Nušienavau tą pamiškę, privažiavau prie jos sodybos, kaimynė klausia: „Ar dešimt litų tau užteks?“ Kai pinigų atsisakiau, ji geriau į mane įsižiūrėjo ir neteko amo: „O! Dirigentas sėdi...“
