Džiugina, nes susidomėjimas dramatiškiausiu XX a. Lietuvos istorijos įvykiu per pastaruosius dvejus metus ypač išaugo, o tai itin svarbu mūsų savimonei ir pilietinei sveikatai. Neramina, nes neretai išmoktinis-feisbukinis žinojimas neleidžia autentiškai pamatyt, įsiklausyti ir įsigilinti. Partizanų karas, kaip ir kiekvienas kitas praeities įvykis, yra gyvas ne tiek kiek jis išmoktas, o tik tiek, kiek naujai permąstytas.
Dėl šių priežasčių nelabai ką šiandien benustebinsi ir nauju filmu apie partizanus. Juolab, jei visa filmui keliama intriga dažnai suksis aplink dilemą, ar uniforminės kovotojų sagos yra tokios ir, ar pagrindiniai herojai tikrai yra tokie, apie kokius mes esame išmokę. Todėl džiugu, kad naujasis Vytauto V. Landsbergio dokumentinis filmas „Vanago portretas“ nėra nei apie žinojimą, nei apie (tik) juodai-baltas dilemas. Landsbergis grįžta, atrodo, prie paprasčiausių, bet kartu ir esminių klausimų: kas buvo partizanas, kodėl jis pasielgė vienaip ar kitaip, kas lėmė jo nelengvus pasirinkimus, pagaliau, o ką jis pats nori pasakyti mums apie save?
„Vanago portrete“ tapomas Adolfas Ramanauskas – Vanagas, vienas iš partizanų vadų, mokytojas, šeimos vyras. Tapomas ne ant paruošto ir visiems žinomo šablono, o tarsi ant visiškai naujo lapo.
Tapymui naudojami tik labai sodrūs ir autentiški dažai: Ramanauskas su žiūrovu kalba savo žodžiais, Ramanauskas keliauja su mumis po apylinkes, kuriomis jis iš tiesų keliavo, Ramanauską prisimena tie, kurie išties jį matė. Filme nevengta užsiminti ir apie prieš dvejus metus vykusias skandalingas „vanaginių“ aktualijas – šmeižto bangas. Bet jos pasitarnauja ne dramaturginei įtampai kurstyti, o kelti klausimus, domėtis. Todėl Landsbergio filme ne piktinamasi, o domimasi – tai pats geriausias ginklas prieš bet kokius šmeižtus. Todėl filmo pasakotojas-tapytojas padaro patį geriausią darbą, kurį gali padaryti partizanais iki tol mažai besidomėjęs asmuo – jis perskaito Adolfo Ramanausko-Vanago knygą, nuvažiuoja į Merkinę, Nemunaitį bei į juos supančius šilus (nuostabūs filmo kadrai!) ir, pasikalba su gyvais liudininkais. Nevengia ir sau užduoti klausimą, „o kaip aš būčiau pasielgęs toje ar kitoje situacijoje?“. Tokioje situacijoje žiūrovas pats pradeda tapyti savitą partizano paveikslą, megzti su juo betarpišką santykį – tai svarbiausias filmo pasiekimas.
Apskritai Landsbergis nėra iš tų, kuris partizanų ir pokario temą nagrinėtų pripuolamai, dėl mados ar tikslinių projektų. Jam ši tema filmais, jaunimo stovyklomis, spektakliais ir knygomis vaikams rūpi jau mažiausiai ketvirtį amžiaus. Jo domėjimasis neiššaukiantis ir nuoseklus – tai savotiškas kokybės ženklas.
Į filmą eikite ne sužinoti, ar pasitikrinti to, ką jau žinote – eikite susipažinti ir patirti. Nenustebsiu, kad po peržiūros partizanų vadas jums taps labiau savas ir artimas. Galbūt su juo atrasite ir bendrų interesų. Malonaus seanso!
(Lapkričio 10 dieną Vilniuje, „Scanoramos“ kino festivalyje įvyks Vytauto V. Landsbergio filmo „Vanago portretas“ premjera)
