Trimito Paganiniu ir kitais skambiais vardais tituluojamas solistas šią savaitę koncerte „Sergei Nakariakov: trimito Paganinis“ pasirodys kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Césaro Álvarezo. Prieš artėjantį koncertą Vilniuje menininkas sutiko duoti išskirtinį interviu apie savo ryšius su Lietuva, vaikystę ir meilę džiazui, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Sergejau, Jūs koncertuojate garsiausiose pasaulio koncertų salėse. Lietuva – maža šalis, tačiau čia sugrįžtate ne pirmą kartą. Gal galėtumėte papasakoti, kas Jus sieja su mūsų šalimi?

Už savo ryšį su Lietuva esu dėkingas legendiniam lietuvių dirigentui maestro Sauliui Sondeckiui. Didžiuodamasis galiu pasakyti, kad daugybę metų turėjau garbės laikyti save maestro S. Sondeckio draugu. Pirmąkart kartu koncertavome 1990-aisiais (tuo metu S. Nakariakovui buvo 13 metų – aut. past.), gastroliavome daugybėje šalių, taip pat ir Japonijoje, darėme įrašus. Visus tuos metus vyko labai intensyvus bendradarbiavimas, už kurį esu dėkingas maestro S. Sondeckiui. Iki šiol palaikome artimus ryšius su maestro žmona Silvija, esame draugai su visa Sondeckių šeima.
Pirmas pasirodymas su orkestru

Teko girdėti, kad su Lietuva Jus sieja ir giminės istorija?

Taip, tai – tiesa. Mano mamos protėviai yra kilę iš Lietuvos, kiek man žinoma – iš Panemunės krašto. Dėl sovietinio režimo XX a. pradžioje jie buvo priversti pasitraukti į Rytus, kaip ir daugelis kitų žydų šeimų. Planuoju atvykti į Lietuvą su savo mama aplankyti tų vietų, iš kurių buvo kilusi jos šeima.

Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru paskutinį kartą koncertavote 2015-aisiais. Kokį įspūdį Jums paliko darbas su šiuo orkestru?

Tai buvo nuostabus laikas – fantastiški muzikantai ir puikus ryšys su tuomet dirigavusiu maestro Gintaru Rinkevičiumi. Kiekvienas susitikimas su Lietuvos publika man yra labai brangus, tad ir šio koncerto aš labai laukiu.

Būdamas 10-ies pirmą kartą koncertavote su simfoniniu orkestru. Tokio amžiaus vaikui turėjo būti nelengva gyventi suaugusiojo gyvenimą, jausti spaudimą, aplinkinių lūkesčius...

Ne, spaudimo aš nejaučiau, tik pakankamai anksti pradėjau jausti atsakomybę. Norėdamas skirti visą dėmesį man, mano tėtis metė visus darbus, mama irgi panašiai. Todėl jaučiau atsakomybę būti geru. Bet tai nebuvo spaudimas, man visada patiko groti trimitu – aš norėjau būti muzikantas nuo pat pirmųjų dienų.

Esate pasaulinio garso trimito virtuozas. Ar Jums dar yra, ko išmokti?

Man? Žinoma! (juokiasi) Mano nuomone, muzikantui neįmanoma pasiekti momento, kai jis galėtų pasakyti: „Na, štai, pagaliau viską išmokau“. Visada yra, ko išmokti, ką atrasti ir tyrinėti. Su laiku keičiasi matymas, požiūris į dalykus. Tai, kas šiandien yra pakankamai gerai, rytoj gali taip nebeatrodyti, ir tai natūralu. Laimei, tai – niekada nesibaigiantis procesas, kitaip galėtų tapti nuobodu. Labai svarbu nuolat augti ir ugdyti save.

Apie ką galvojate, kai užlipate ant scenos? Galbūt yra žinutė, kurią savo muzika norite perduoti klausytojams?

Muzika yra abstrakčiausia meno rūšis – mes net negalime jos pamatyti, tik išgirsti. Jeigu klausydamasi scenoje skambančios muzikos publika gali pajausti kažką ypatingo, vadinasi, jau vyksta kažkas gero. Tai, mano nuomone, yra vienas svarbiausių dalykų. Bet tai nėra apibrėžta tarsi žinutė – čia eina kalba apie jausmus.

O kas Jums suteikia įkvėpimo kasdieniame gyvenime?

Labiausiai mane įkvepia susitikimai su įdomiais žmonėmis, draugais ir šeima. Žinoma, taip pat myliu meną, muziką – ne tik klasikinę, ypatingai mėgstu klausytis džiazo. Tai – mano pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją