Papasakokite daugiau apie tai, kaip kilo idėja. Filmas sukurtas pagal Vinco Giedros romaną „Sviesk, Dovydai, akmenį“. Tiesiog perskaitėte knygą ir pagalvojote, kad norite ją ekranizuoti, ar, kaip esate sakęs viename iš interviu, norėjote atiduoti pagarbą visai tai kartai ir ieškojote būdų, kaip tai padaryti?
Š. Bartas. Knygą aš iš tikrųjų radau visiškai atsitiktinai: rausiausi prekybos centre, dėžėje tarp nupigintų knygų, kurių visos buvo parduodamos po litą, ir pasiėmiau šią knygą, nors jos nežinojau. Vincas Giedra yra poetas: knyga „Sviesk, Dovydai, akmenį“ yra vienintelis jo romanas ir yra tik vienintelis jos leidimas, tad dabar ji yra reta. Perskaitęs knygą pamačiau, kad jis įdėjo labai daug darbo rinkdamas medžiagą, tuo pačiu pats prisiminė daug dalykų, tad ten buvo rodomas visos Lietuvos platus vaizdas. Tiesa, visas romanas į filmą negalėjo tilpti ir netilpo, todėl jį teko perrašyti: filmas nėra tiesiog pastatytas pagal romaną, o yra paremtas jo motyvų inspiracija.
Mintis, kad reikia sukurti filmą kilo ne tik dėl knygos. Juk ir ir mano šeima – proseneliai, seneliai, tėvai – buvo nukentėjusi nuo to režimo, aš pats sovietinio režimo nuo vaikystės nekenčiau juoda neapykanta. Tai buvo nykus ir gūdus kalėjimas, apie kurį niekas neturi supratimo. Tas man buvo artima ir skaudu.
Kodėl vis dar svarbu apie tai kalbėti? Po tiek daug metų reakcijos šia tema – prieštaringos. Ką tai rodo – visuomenė nepasveiko, neišmoko, nesusigyveno?
Š. Bartas. Keista sakyti, kad „po tiek daug metų“, juk 50 metų buvome tame kalėjime, o nuo išsilaisvinimo ne tiek daug laiko praėjo. Visos tos šalys, kurios buvo į jį įgrūstos, iki šiol kenčia. Paimkime kaip pavyzdį tą pačią Ukrainą, kuri nuo pat 1917-1919 metų kariavo už savo nepriklausomybę: mes ją atgavome 1919 metais, o jie pralaimėjo. Visos tos šalys liko pusiau diktatūros, kai kurios visiškai baisios, su vienvaldžiais karaliais.
J. Dikčiuvienė. Iš tiesų per mažai laiko praėjo: tie skauduliai neiškalbėti, žmonės yra gyvi. Dabar galėtume rasti paskutinius žmones ir iš stribų, ir iš partizanų. Mes negalime to daryti, nes akistata tik paskatintų neapykantą. Manau, kad istorikai laukia. Politiškai svarbu išlaukti, kol nebebus gyvų liudininkų – kitu atveju tai vėl bus karo kirvio iškasimas. Kiekvienas žmogus ras ištakas, kas jie buvo – mes vėl supriešintume visą tautą.
Ar kurdami filmą galvojote apie tai, kokias reakcijas jis gali iššaukti? Svarstėte, kad gal kažko nerodysite, nes gali būti per jautru, ar kaip tik parodysite, kad paskatintumėte diskusiją – ar tai buvo svarbu?
J. Dikčiuvienė. Manau, kad taip nebuvo galvojama, kad kažko nerodysime, kažką parodysime. Juk abejose pusėse buvo ir tokių, ir tokių žmonių: mes nepadarėme iš jų simbolių, nes tai buvo žmonės, ir visi darė klaidas. Žmonės skaudžiai kentėjo iš abiejų pusių. Tai buvo sudėtinga ir sunku: negalime to įvertinti šiai dienai, galime įvertinti tik tai, kad kalbame lietuviškai, o tai jau yra nemažai.
Kaip rinkote medžiagą? Be perrašyto knygos siužeto, ar kalbėjote su istorikais, bendravote su gyvais liudininkais?
J. Dikčiuvienė. Dėl liudininkų galiu pasakyti, kad tie, kurie yra, jie yra jau pagyvenę, daug kartų kalbinti žmonės ir įvykęs toks cikliškumas, kad tie gyvieji partizanai, kurie vis dar kalba, tarsi perrašo savo liudijimus. Juk mes visi, kai galvojame apie tai, ką mes prisimename, kai iškeliame atmintin prisiminimą, jį kiekvieną kartą perrašome.
Š. Bartas. Iš kitos pusės, tai yra tas pats ir tas pats. Yra daug rašytinės medžiagos, dienoraščiai, kuriais naudojomės, aš ir pats kažką atsimenu. Tai, ką mačiau vaikystėje – kaip atrodė kaimas, miestai, aikštės ir panašiai – labai nedaug kuo skiriasi nuo pokario, nes nedaug laiko buvo praėję.
Ar filmą skiriate Lietuvai ir kitoms šalims, kurios patyrė partizaninius karus, ar jis gali būti sudominti ir kitas valstybes, Vakarų auditoriją?
J. Dikčiuvienė. Šį filmą kartu gaminome šešios šalys, kuriose buvo partizaninis judėjimas. Žmonės iš jų labai skirtingi, priklausomai nuo geografinės padėties – čekai, serbai, prancūzai, latviai, portugalai. Portugalai turėjo visai kitą istoriją, bet rezistenciją supranta. Tai vyksta ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Afrikoje, Pietų Amerikoje.
Vieną iš pagrindinių vaidmenų atlikęs aktorius Marius Povilas Elijas Martynenko pats save vertino kritiškai – viename interviu kalbėjo, kad turiu progą dirbti su režisieriumi, kurį gerbiu, bet aš neturiu patirties, bijau, kad kažką sugadinau, sakė, norėtų tą patį pabandyti, būdamas labiau patyręs. Kaip jums atrodo iš šalies?
J. Dikčiuvienė. Kai dirbau, atrodė vienaip, dabar atrodo kitaip. Medžiagoje jis autentiškas: jis nelipa per save, yra toks, koks yra, o ekrane tai matosi. Aktoriui ši savybė labai tinka. Mes taip pat turėjome Arvydą Dapšį: nesu susidūrusi su jo kartos aktoriais ir nesame taip intensyviai dirbę. Matėme, kad jis visiškai atsidavė darbui: kiek žmogus galėjo atiduoti savęs, tiek tikrai atidavė. Elijui tai buvo didelis pavyzdys.
Režisieriau, turite kažkokių metodikų, kaip galbūt padėti aktoriams sužadinti jausmus, kuriuos reikės parodyti filmuojant? O galbūt matote – vienas turi tai, ko Jums reikia, kitas – ne, ir pagal tai pasirenkate aktorius?
Š. Bartas. Pirmiausia yra pasirinkimas. Yra žmonių, kuriems neskirta būti aktoriais: tam daug priežasčių, galime traktatą rašyti. Tačiau vienas iš pagrindinių dalykų jau pasirinkus yra netrukdyti, arba sukurti tokias sąlygas, kuriose aktorius galėtų dirbti. Nei teorijos, nei kažkokie aiškinimai „daryk taip ir taip“ nebeįmanomi aikštelėje, ypač kine, kai tuoj pat viskas filmuojama ir nebegrįžtama. Gal teatre, kai tas pats vyksta pusę metų iš naujo ir iš naujo, kai yra pradžia ir galas, kai aktorius gali kontroliuoti laiką, kuriame jis egzistuoja scenoje, kai jis žino, ką kiti šneka tuo metu. Kine to nėra.
Aktorius yra atskiras, jei filmuojama stambiu planu – priešais jį nieko nėra: tik kamera, šviesos, jis kartais netgi nemato savo partnerio, nes techniškai to neįmanoma padaryti. Svarbiausia netrukdyti, o kaip padėti – individualu. Tai, sakyčiau, net kažkoks mistinis procesas, kurio neįmanoma įvardinti, kiekvienam skirtingas. Reikia pabandyti pajausti aktorių, suprasti, kas negerai, kas trukdo, ir tai labai asmeniška. Su kiekvienu skirtinga kalba.
Kalbant apie žiūrovo pritraukimą, šis filmas emociškai sunkus. Kaip žmones pakviesti į filmą ir pasakyti, kad yra svarbu ateiti, net jei nebus labai linksma ar lengva?
Š. Bartas. Jei galvotume tik apie tai, kas linksma, du trečdalius knygų tuoj pat reikėtų priduoti į makulatūrą. Didžioji dalis viso pasaulio klasikinės literatūros nėra linksminančioji ar komiksai. Kitas dalykas, kiekvienas žanras turi savo vietą ir paskirtį. Normalu. Yra filmai atsipalaidavimui, pasilinksminimui, pasakos vaikams, visa kita. Kine yra bėda, kad galima viską sukrauti į vieną krūvą. Jei literatūra – grožinė, mokslinė ir kt. – tai bibliotekoje viskas išdėstyta. Juk neinate Tomo Mano ieškoti į spaudos kioską, nes jo ten nebus, nors šiaip jis leidžiamas visame pasaulyje. Lygiai tas pats su muzika: kodėl egzistuoja klasikinė muzika, jei dauguma žmonių klauso populiariosios? Vadinasi, tam yra paklausa, tik ji kitokia. Kine viskas yra tiesiog kinas. Ypač anksčiau, kai Lietuvoje nebūdavo rodomos nei kino retrospektyvos, nei pasaulio klasika. Dabar tai šiek tiek pradeda spręsti internetas, žmonių išprusimas auga.
Grįžtant prie filmo „Sutemose“, kokios visuomenės reakcijos tikitės?
Š. Bartas. Negalvoju apie tau. Matote, visuomenė ir žiūrovas nėra vienas didelis dramblys su viena burna ir dviem akimis. Visuomenė susideda iš skirtingų žmonių: vieniems patinka – kitiems ne. Vieniems patinka kariauti, žudyti, kitiems – gražiai rengtis, tretiems – skaniai valgyti. Nėra vientiso daikto, vientiso žiūrovo. Aš tik galiu stengtis padaryti tiek, kiek įstengiu, atiduoti visas jėgas, kaip ir mano grupė, aktoriai, kad viską padarytume taip, kaip norėčiau, kad atrodytų. Vertinimas yra kitų žmonių dalykas, nebe mano, aš negaliu to pakeisti.
