XVI a. iškilę Radvilos anksčiausiai iš Lietuvos didikų gavo Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą. Tai buvo ne tik galinga, bet ir viena turtingiausių ano meto didikų giminė. Jie valdė per 20 pilių, daugiau kaip 400 miestų ir miestelių, jiems priklausė virš 2 tūkst. dvarų ir per 10 tūkst. kaimų. Radvilos sugebėjo išlaikyti netgi atskirą kariuomenę.

Muziejaus atstovai šią parodą vadina viena didžiausių per pastaruosius metus. Eksponatų, atvykusių iš septynių pasaulio šalių, skaičius įspūdingas – jų daugiau kaip 350.

DELFI Kultūra po parodą „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ pasivaikščiojo kartu su E. Gudu. Istoriko komentarus apie dalį svarbiausių eksponatų skaitykite po trumpu interviu.

Eimantai, kuriose Vilniaus vietose šiandien vis dar galima pamatyti šios didingos giminės pėdsakus? Kaip lankytojai apžiūrėję parodą galėtų pratęsti pažintį su Radvilomis?

Vilniuje Radvilos turėjo apie 15 namų ir rūmų. Tačiau dauguma jų nebeišliko arba itin pasikeitė. Vilniaus gatvėje įsikūrusio muziejaus, vadinamo Radvilų rūmais, likę maždaug trečdalis. Kadaise jie buvo labai dideli, pasagos formos ir vieni svarbiausių Biržų-Dubingių giminės rezidencijų Vilniuje. Dabar pastatas primena raidę „L“.

Apie Radvilas mums galėtų priminti dar vieni Vilniaus gatvėje esantys rūmai, kuriuose dabar veikia Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Taip pat Radvilų giminę mena Žvėryno pavadinimas. Šioje teritorijoje jie laikydavo žvėris medžioklėms. Tokiai veiklai upės vingis buvo labai patogus. Čia buvusi jų rezidencija nėra išlikusi.

Yra žinoma, kad Mikalojus Radvila Juodasis yra gimęs Lukiškėse. Lukiškėmis buvo vadinama dabartinio Vingio parko teritorija. Tačiau parke buvusi jų rezidencija neišliko. Kaip ir viena svarbiausių rezidencijų – Kardinalija, stovėjusi Pilies ir Šv. Jono gatvių sankryžoje. Šiandien toje vietoje yra gyvenamasis namas, po kuriuo stoviniuoja suvenyrų prekiautojai (Pilies g. 23 – aut. past.). Šioje gatvėje yra dar vienas namukas, tačiau jo išvaizda visai pasikeitusi, nebėra jokių ženklų, susijusių su kunigaikščiais. Yra žinoma, kad dabartinės Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Vidaus reikalų ministerijos (Šventaragio g. 2 – aut. past.) vietose, taip pat Gedimino kalno šlaite stovėjo Radvilų rūmai. Pastarųjų tunelyje, anot legendos, Žygimantas Augustas susitikdavo su Barbora Radvilaite.

Tikriausiai Radvilų giminės palikimas Vilniuje neapsiriboja tik rūmais ir gyvenamaisiais pastatais.

Be rūmų Radvilų istoriją liudija sakraliniai pastatai. Deja, jie čia paliko labai mažai. Tokio lygio giminė Europos sostinėse įprastai palikdavo žymiai daugiau. Mano manymu, netgi Varšuvoje sakralinės architektūros raidoje Radvilos paliko gilesnį įspaudą. Įspūdingi XVIII a. Radvilų portretai freskose puošia Šv. Jurgio bažnyčią, kuri yra vienintelė Vilniuje, pastatyta vieno iš Radvilų iniciatyva. Ši šventovė mažai kam žinoma, beveik nematoma ir maždaug šimtmetį stovi uždaryta. Anksčiau joje veikė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos saugykla, tačiau visai neseniai ji buvo grąžinta bažnyčiai.

Radvilos gerokai prisidėjo prie Bernardinų bažnyčios statybos. Kurį laiką šioje bažnyčioje Radvilos buvo laidojami. Ten ilsisi giminės pradininkas Mikalojus Radvila Senasis, taip pat jo palikuonis Stanislovas Radvila, kurio įspūdingas antkapis yra išlikęs kairėje bažnyčios navoje. Vis dėlto, vėliau buvo nuspręsta, kad pagrindiniu šeimos mauzoliejumi – jei kalbame apie katalikus – taps Nesvyžiaus bažnyčia. Protestantai Biržų-Dubingių giminės Radvilos buvo laidojami įvairiose vietose, bet daugiausiai ne Vilniuje.

Gana nemažai Radvilų moterų yra palaidota Katedroje – Mikalojaus Radvilos Juodojo žmona Elžbieta Šidlovecka, Barbora Radvilaitė, kurios kapas yra atrastas ir jį galima apžiūrėti ekskursijų požemiuose metu. Kardinolas Jurgis Radvila buvo palaidotas Romoje, bet simbolinė antkapinė lenta buvo pastatyta Katedroje Vilniuje.

Tačiau vienos reprezentatyvios vietos Vilniuje, kurią būtų galima parodyti mūsų vaikams ar užsieniečiams, kaip ir nėra. Pavyzdžiui, Varšuvoje yra milžiniška Radvilų funduota Karmelitų bažnyčia arba jų rūmai, kuriuose yra Prezidentūra. Vilniuje tokio objekto neturime, tik smulkesnius.

Galbūt toks objektas, pavyzdžiui, skulptūra, galėtų atsirasti dabar ar netolimoje ateityje. Ką manote?

Manau, kad būtų labai logiška Vilniuje pastatyti keletą skulptūrų Radviloms. Sunku išskirti, kuriam labiausiai verta, nes sostinei nusipelniusių yra daug. Tačiau įvertinus tai, kuris atstovas yra svarbus Vilniaus istorijai, ir įvertinus, kas šiandienos vilniečiams yra svarbu, spėju, kad reikėtų statyti Mikalojų Juodąjį arba Rudąjį. Nebūčiau prieš, jei atsirastų Alberto Stanislovo Radvilos skulptūra. Man pačiam patinka Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, bet jis su Vilniumi mažai kuo susijęs.

Nors turime karaliaus Mindaugo, gyvenusio XIII a., skulptūrą, ir Gedimino, valdžiusio XIV a., tačiau Vilniuje labai stinga XVII-XVIII a. laikotarpį atspindinčių skulptūrų. Neturime nei vienos, kuri būtų pagaminta tuo metu, nes miestas neturėjo tokios tradicijos, tuo metu sakykime, Vilnius buvo per mažas. Skulptūrų vajus Vakarų Europoje prasidėjo XVII-XVIII a., bet tuo metu Vilnius buvo ganėtinai antrarūšis miestas.

Kėdainiams paprasta, nes tai buvo privatus Radvilų miestas, todėl jam yra svarbūs keli Radvilos. Vilnius buvo didžiųjų kunigaikščių miestas, tad gal pirmiausia skulptūras reikėtų pastatyti jiems? Tarkim, Žygimantui Vazai. Jis Vilniui davė tikrai nemažai.

Dar esu mąstęs apie skulptūrą Barborai Radvilaitei. Tik ar ji neštų kokią nors rimtą žinią? Radvilos labai rūpinosi jos įvaizdžiu ir tai davė vaisių, tačiau ką ji davė Vilniaus miestui? Kita vertus, sostinėje netrūksta skulptūrų, kurios neturi nieko bendro su šiuo miestu. Ką bendro su Vilniumi turi Vincas Kudirka? Jono Basanavičiaus reikšmės nepaneigsi, bet, pavyzdžiui, kodėl čia turime paminklus Lazdynų Pelėdai, Žemaitei, juolab Petrui Cvirkai? Jei jau jiems yra pastatytos skulptūros, tai galima statyti ir penkias Radvilų.

E. Gudas pasakoja apie dalį parodoje esančių eksponatų.

Radvilų manufaktūrose nuaustas gobelenas


„Tai yra XVIII a. vid. gobelenas, sukurtas kunigaikščių manufaktūrose dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Jame vaizduojamas momentas, kai 1547 m. Šventosios Romos imperatorius Karolis V Radviloms suteikė kunigaikščių titulą. Radvilos yra ypatinga giminė visoje Europoje, nes kunigaikščių titulą jie gavo daug anksčiau negu dauguma šiandieninių kunigaikščių giminių. Dėl to jie yra vieni senesniųjų imperijos kunigaikščių. Be abejonės, tarp lietuvių ir lenkų jiems pirmiems buvo suteiktas šis titulas.“

Originalūs kunigaikščių statusą suteikę dokumentai


Parodoje galima išvysti prieš tai minėto Šventosios Romos imperatoriaus Karolio V pasirašytą privilegiją, kuria Radviloms buvo suteiktas kunigaikščių titulas. 1547 m. Radvilai Juodajam ir Radvilai Rudajam suteiktos privilegijos yra vieni iš seniausių eksponatų visoje parodoje. „Labai sunku į Vakarų Europos kalbas išversti Radvilų titulą, nes žodžio „kunigaikščiai“ atitikmens šiose kalbose nėra. Kunigaikštis apima ir princą, ir hercogą. Dažnai klausiama, ar Radvilos buvo princai ar hercogai? Ir tie, ir tie. Visi Radvilos buvo princai, bet dalis jų, turėjusių pagrindines valdas kaip Nesvyžius, Olyka, Biržai, Dubingiai, ten buvo hercogai.“

Vienodos stilistikos Radvilų portretai


Portretų galeriją sudaro apie dvidešimt labai panašaus stiliaus XVIII a. pirmoje pusėje nutapytų portretų, kuriuos įrėmina laurų vainikai. Visi Radvilos iki pat pat XX a. pirmos pusės buvo tapomi ta pačia stilistika. Istorikas sako, kad dalis senesnių Radvilų portretų dėl klaidų aprangoje rodo, kad jie gali būti netikslūs, imaginaciniai. Kartais tiesiog nebuvo žinoma, kaip atrodė tapomas asmuo. Tokiu atveju dailininkai turėdavo įjungti vaizduotę.

Radvilų genealoginė schema


Pagal istorinius šaltinius istorikas E. Gudas parengė Radvilų giminės genealoginį medį. XV a. atsiradusios giminės palikuonių šiandien – apie 100. Visi jie išsibarstę po pasaulį, tačiau nei vienas jų negyvena Lietuvoje. Šiandienos Radvilos yra kilę iš Nesvyžiaus-Olykos linijos. Goniondzo-Medilo linija išmirė anksčiausiai, XVI a. pirmoje pusėje, o Biržų-Dubingių – XVII a. antroje pusėje. Parodoje galima išvysti autentiškus (XVII a. vid. ir XVIII a. pirmos pusės) genealoginius medžius, kuriuose Radvilos savo kilmę nurodo klaidingai, esą jie kilę iš Palemono arba jo aplinkos. Iš tikrųjų Radvilos yra kilę iš paprastų Lietuvos didikų.

Alberto Stanislovo Radvilos portretas


Kilus grėsmei, kad Lietuva taps protestantiška valstybe, Albertas Stanislovas Radvila ryškiai prisidėjo prie to, kad Lietuva grįžtų į katalikybę. Anot istoriko, jis paliko labai įdomius atsiminimus, kurie kol kas nėra išversti į lietuvių kalbą: „Tai yra vienas įdomiausių šaltinių pažinti Lietuvos dvaro gyvenimą Vazų dinastijos laikotarpiu. Jį labai reikėtų išversti į lietuvių kalbą. Manau, kad jį skaityti, būtų kur kas įdomiau nei Kristinos Sabaliauskaitės romanus, nes tai yra tikrų tikriausia autentika. Dabar atsiminimus galima perskaityti lenkiškai ir lotyniškai.“

Svarbiausių moterų portretai


„Per keliolika moterų portretų norėjome atspindėti Radvilų vedybinę politiką, kad tai buvo giminė, kuri nuo XVI a. iki XVIII a. pab. tuokėsi su garsiausiomis Europos valdančiomis dinastijomis. Portretuose – svarbiausios Radvilienės ir Radvilaitės.“

Dviem šimtais turkių puošta buožė


Labiausiai tikėtina, kad paauksuota ir brangakmeniais puošta buožė priklausė Vilniaus vaivadai ir LDK didžiajam etmonui Jonušui Radvilai XVII a. vid. Po jo mirties ji perėjo Giniondzo-Medilo šakos nuosavybėn, bet kadangi jie išmirė, todėl buožė su visu jų turtu 200 metų atiteko Nesvyžiaus-Olykos šakai. Kai Tarpukariu Radvilų princesė nutekėjo į Prancūziją, ši buožė atiteko prancūzų kunigaikščiui. Iš tos giminės, t. y. iš savo pusbrolių, vienas pagrindinių šios parodos kūrėjų, iniciatorių ir skolintojų Motiejus Radvila ją ir įsigijo.

4,4 kg sveriantis sidabrinis dubuo


XVIII a. pradž. Karolio Stanislavo Radvilos vestuvių su Gediminaičių kilmės kunigaikštyte Ona Kotryna Sanguškaite proga pagamintas įspūdingas indas, puoštas medaliais. Spėjama, kad jo paskirtis dekoratyvinė.

Mykolo Kazimiero Radvilos įžengimas į Romą


„Radvilos buvo ne tik karžygiai, bet ir diplomatai. Kai Mykolas Kazimieras Radvila buvo išsiųstas pas Popiežių kaip Lietuvos ir Lenkijos atstovas, jį išvydę visko matę romiečiai buvo priblokšti rytietiškos prabangos. Radvilos ir jų aplinkos asmenys mėgo rengtis sarmatiškai. Romos gyventojams tai galėjo būti neįprastas, kitoks blizgesys. Iš pažiūros, pavyzdžiui, Jonušo Radvilos II sarmatiški drabužiai mažai kuo skyrėsi nuo Osmanų didikų aprangos. Vakarų Europoje tai atrodydavo egzotiškai, nes į Vakarus nuo Lenkijos niekas taip nesirengdavo. Lietuvių, lenkų, vengrų bajorai rytietišką madą laikydavo netgi sava. Tai atrodė patriotiška“, – kalbėjo istorikas.

Ypatingi šalmai


Salėje, skirtoje auksinei Radvilų kartai, eksponuojamas Barboros Radvilaitės, Mikalojaus Radvilos Rudojo, Mikalojaus Radvilos Juodojo ir Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio palikimas. Čia galima išvysti du puikios būklės Mikalojaus Radvilos Juodojo šalmus, kurie yra unikalūs eksponatai – istorikas E. Gudas tikina, kad Lietuvoje nieko panašaus nėra. Vienas atkeliavo iš Lenkijos, kitas – iš Paryžiaus.

Barborą Radvilaitę vaizduojanti kamėja


Kaip atrodė garsioji B. Radvilaitė, galima įsivaizduoti pro padidinamąjį stiklą pažvelgus į XVI a. vid. kamėją, kurioje ją matome profiliu. E. Gudo teigimu, nors B. Radvilaitė pristatoma kaip išskirtinio grožio moteris, vis dėlto šiandienos standartų ji neatitinka: „Tuo metu gražiomis laikytos išblykusios, stazdanotos raudonplaukės. Be abejonės, tiems laikams ji buvo ne tik graži, bet labai inteligentiška, mandagi ir mokanti bendrauti. Visa tai sužavėjo Žygimantą Augustą. Radvilos labai stengėsi, kad judviejų santuoka įvyktų, nes tai kėlė giminės prestižą. Krikščioniškoje Lietuvoje Radvilos buvo vienintelė didikų ne kunigaikščių giminė, kuri sugebėjo susigiminiuoti su valdančiąja dinastija.“

Barboros Radvilaitės laiškas


Anot istoriko, laiškuose, kuriuos galima pavadinti meilės susirašinėjimu, atsiskleidžia šilti Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto santykiai. Kokia kalba jie susirašinėjo? Tiek Žygimanto Augusto, tiek jo mylimosios gimtoji kalba buvo lenkų. „Jie susirašinėjo lenkų kalba. Tais laikais ji vis labiau plito tarp bajorų. Nors ne visi kalbėjo lenkiškai, bet Radvilos šią kalbą jau vartojo“, – teigia E. Gudas.

Sidabrinė bažnytinė taurė su patena


Ši liturginė taurė su patena (nedidelė plokščia lėkštelė ostijai – aut. past.) – Lietuvos Didžiojo maršalkos ir Vilniaus vaivados kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio dovana Šventajai Žemei. „Tai yra vieninteliai eksponatai, kurie yra atvežti iš Azijos, o ne Europos. Stebuklas, kad juos gavome. Stebuklu galima laikyti ir tai, kad šie puikios auksakalybos pavyzdžiai buvo rasti. Tik visai neseniai buvo išsiaiškinta, kad Betliejui juos padovanojo būtent Našlaitėlis.“

Kardinolo Jurgio Radvilos portretas



„Tai buvo vienintelis kardinolas ne tik visoje Radvilų giminėje, bet ir LDK. Pirmasis lietuvis tapęs kardinolu. Radvilos juo labai didžiuodavosi. Paskutinysis dvarą Lietuvoje (Taujėnuose) valdęs kunigaikštis Konstantinas Radvila rodydamas į Jurgio Radvilos portretą jį pristatė kaip popiežių Radvilą. Kai svečiai mėgino pataisyti kunigaikštį, šis atšovęs, kad būti Radvila ir kardinolu reiškia būti daugiau nei popiežiumi.“

Tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ Valdovų rūmuose veiks iki 2020 m. sausio 12 d. Joje eksponuojama apie 350 Radviloms priklausiusių tapybos darbų, dokumentų, ginklų ir įvairių daiktų.