Po pastarųjų savaičių naujienų – iš Vilniaus vakarėlio žemėlapių dingsta „Platforma“, nuo Tauro kalno – Profsąjungų rūmai, į kuriuos „suru.lt“ komanda vis atveždavo įdomesnių post muzikos pasirodymų – „Postcosmos“ kompanijos surengtas „Lea Porcelain“ koncertas buvo tikra atgaiva.

Prisipažinsiu, iki koncerto apie šį duetą buvau girdėjusi tik iš pokalbių nuotrupų, tad pažintis su grupe prasidėjo tik atliekant „namų darbus“, prieš gyvą pasirodymą klausant viso, ką grupė yra sukūrusi.

Pirmas įspūdis – daug kas girdėta, bet žanro keliami reikalavimai išlaikyti puikiai. Kaip ir būdinga Berlynui – techniškai apgalvota kiekviena detalė, jokių nereikalingų ar netikusių garsų derinių.
Gražus sutapimas – praėjusį penktadienį teko apsilankyti amerikiečių grupės „Chromatics“ pasirodyme. Kaip, matyt, ir daugelis visą vakarą laukiau jų perdainuotos Bruce Springsteen „I‘m on Fire“. „Lea Porcelain“ taip pat yra atidavusi duoklę Bruce – jie savitai ir vienareikšmiškai puikiai sudainavo „Streets of Philadelphia“. Vilčių, kad šį koverį pavyks išgirsti koncerto Kablyje metu buvo mažai (o ir tos turėtos nepasitvirtino – šio kūrinio jie nesugrojo), tačiau ši sąsaja tapo dviejų puikių vakarų jungiamąja grandimi.


O dabar apie patį koncertą.

Vieta

Kultūros ir muzikos klubas „Kablys“ – turbūt vienintelė likusi alternatyva šios muzikos koncertams. Nors čia galėčiau paliūdėti dėl Platformos žlugimo (jų ketvirtadienio post-punk ir new-wave muzikai skirti vakarai buvo tikra atgaiva), tačiau, pažvelgus į susirinkusių klausytojų skaičių, tenka pripažinti – daug post-punk gerbėjų Lietuvoje mes neturime. O jei ir turime – nedidelė dalis jų vaikšto į koncertus. Tad iki pilnos salės (net ir Kablio mažojoje) dar yra erdvės plėstis.

Organizacija

Vakaro kaltininkai – „Postcosmos“ komanda, geriau žinoma iš šalia Molėtų birželį vykstančio muzikos ir mokslo festivalio tuo pačiu pavadinimu. Džiugina pats faktas, kad kompanija pasyviai nelaukia kartą metuose vykstančios dviejų naktų post muzikos šventės, o ieško galimybių kaip palepinti šio žanro gerbėjus dažniau.

Jaučiu šiokią tokią simpatiją šiai komandai, nes visa, ką jie daro, yra labai nuoširdu – jokios vaidybos, jokio susireikšminimo, visa kas daroma dėl muzikos. Nors daugeliui klausytojų tokie dalykai lieka nematomi, į bendrą vakaro atmosferą jie tikrai įneša jaukumo ir užtikrintumo. Beje, „Lea Porcelain“ Lietuvoje svečiuojasi ne pirmą kartą. Pastarąjį kartą jie koncertavo būtent „Postcosmos“ festivalyje. Kaip patys teigė, po vasarą vykusio pasirodymo ruošiantis turui po Europą grupės sąraše Vilnius atsidūrė pirmose pozicijose.

Muzika

Be headliner‘ių tą vakarą ant scenos pasirodė vokiečiai Nicki Fehr ir vietinė kompanija „Egomašina“. Pirmųjų komentuoti negaliu, tuo metu dar nebuvau vakarėlyje, tačiau pastarieji, mano nuomone, šiek tiek prasilenkė su viso vakaro tematika. Gal dėl to, kad „Egomašina“ pasiglemžė visą punk dalį ir vakaro headliner‘iams jos liko gerokai per mažai – „Lea Porcelain“ pasirinko lyriškesnę kryptį – ir šis kontrastas buvo nemaloniai ryškus.

Kita vertus, tiems, kas mažiau simpatizavo „Lea Porcelain“, „Egomašinos“ šėliojimai tiko ir patiko. Kiek klausytojų – tiek nuomonių.

Aš į koncertą šį kartą keliavau tik dėl pagrindinės grupės. Ar buvo verta? Be jokios abejonės. Ar išgirdau ką nors naujo? Vargu.

Pasirodymo pradžia buvo kiek daugiau žadanti, nei davė iš tikrųjų. Ypač gerai nuteikė kūrinys iš grupės debiutinio albumo „Hymns to the Night“ – „Warsaw Street“. Šiltas, šiek tiek nostalgiškas, šiek tiek viltingas. Puikus balansas.


Gal dėl šio išsirinkto favorito visa, kas liko, skambėjo blankiau, vienodžiau ir saldžiau, nei norėjosi. Įpusėjus koncertui jau buvo aiški atlikėjų pasirinkta kryptis – mergaitiška, lyriška, svajinga su post-punk pabarstukais. Negali sakyti, kad vaikinai suklydo – tarp klausytojų mačiau daug merginų užmerktomis akimis ir prigesintom šypsenom, vadinasi, patiko.

Bet buvo girdėti ir tai, kad grupė dar tik formuoja savo stilių, viename intro galėjai išgirsti „Cure“ braižą, kitame – „Koudlam“. Tą vakarą jų kūryboje neišgirdau daug JŲ – daugiau įtakų, susikirtimų, ieškojimų, bet ir tai nėra blogai. Pati grupė, kalbėdama apie savo kūrybą, pabrėžia daug dėmesio skiriantys techninei pasirodymų pusei ir tai buvo akivaizdu – pasirodymas tvarkingas, profesionalus, puikūs vokalisto duomenys.

Nuotaikos po koncerto – manau, kad tai – tikrai ne paskutinis kartas, kai klausome šių vaikinų Lietuvoje. Taip startavę jie tikrai turi perspektyvą tobulėti ir atrasti savo ypatingą skambesį. Į nuotaiką ir atmosferą koncertas pataikė labai tiksliai – Vilnių apėmusiai bobų vasarai geresnio garso takelio nė nesugalvosi.