Vis dėlto šiuo atveju mane domina ne hipotetinis ateities superintelektas, bet realiai egzistuojanti DI politika ir kritinės refleksijos viešojoje erdvėje. Išsyk reikėtų pripažinti, kad diskutuojant šia tema, praktiniu lygmeniu paprastai kalbama tiesiog apie tobulesnę (negu lig šiol) programinę įrangą arba, tariant kiek specifiškiau, mašininį mokymąsi. Naudojant DI elementus, toli gražu jau ne pirmi metai teikiamos „išmaniosios“ komercinės ir viešosios paslaugos, automatiškai filtruojami informacijos srautai, emociškai įelektrinami socialinių platformų burbulai, atsiranda naujos autonominio veikimo sampratos. Įvairūs nepaprastai galingi skaitmeniniai žmogaus „tęsiniai“ ar „papildiniai“ neretai traktuojami ir kaip įrankiai, iš esmės keičiantys homo sapiens.
DI produktai jau įdiegti praktiškai į kiekvieną skaitmeninės erdvės sistemą, itin sparčiai juos plėtoja didžiosios interneto platformos, socialiniai tinklai. Šiandieninė technopasaulio tvarka neatsitiktinai vadinama platformų kapitalizmu, užsimezgusiu beprecedentinio duomenų naudojimo procese. Toks kapitalizmas ne tiek diegia naujas gamybos formas, kiek koordinuoja ir apmokestina nuosavybę virtualiame pasaulyje. Mikroreklamos socialiniuose tinkluose tyrėjai, socialinių mokslų atstovai, matematikai, didžiųjų duomenų (big data) mokslininkai kalba ir apie tai, kad bene pirmą sykį moderniojoje istorijoje, pasitelkiant technologijas galima ne tik „sujungti pasaulį“, bet ir kelti didžiulį pavojų demokratijai. Kadangi „nulaužti“ įmanoma ne tik programinę įrangą, bet ir žmogaus pasirinkimus, spėliojama jau ne apie algoritmų poveikį biologinėms smegenims (dėl to neabejojama), bet svarstoma, kas nutiks, kai DI „nulauš“ žmogaus elgesį tokiu būdu, kurio kol kas negalima numatyti.
Šiame kontekste triukšmingą reklamą, ne visuomet pagrįstus lūkesčius ar džiugesį dėl geresnės ateities, kurią užtikrins DI, (angl. hype), pramaišiui keičia nuogąstavimai dėl ne ką mažesnės distopinių scenarijų tikimybės. Automatizuotos sprendimų sistemos (automated decision systems) ne sykį parodė, kad, pavyzdžiui, „šališki“ algoritmai didina socialinę atskirtį. 2016 m. išleista JAV matematikės Cathy O’Neil studija „Matematinio naikinimo ginklai“ (aliuzija į anksčiau JAV politikoje dažną masinio naikinimo ginklų naratyvą) konkrečiais pavyzdžiais iliustravo nebylią „algoritmų valdomos biurokratijos“ galią. Apie staigios DI plėtros riziką ir pavojus perspėjo daugelis antreprenerių ir tyrėjų, tarp jų tokios garsenybės kaip kompanijų „Tesla“ ir „SpaseX“ įkūrėjas Elonas Muskas, fizikas Stephenas Hawkingas, vienas iš „Skype“ kūrėjų Jaanas Tallinnas. Kalbėdamas apie atsakingos DI plėtros būtinybę viešajame sektoriuje, O’Neil perspėjimais rėmėsi Prancūzijos DI strategijos kūrėjas, matematikos „žvaigždė“, prezidento Emmanuelio Macrono komandos ir parlamento narys Cédricas Villani. Nors pavojų visai žmonijai keliančio „piktojo terminatoriaus“ scenarijus sietinas su moksline fantastika, politinę sceną jau dabar užgriuvo realūs skaitmeninio pasaulio rūpesčiai, kaip antai radikalus visuomenės skaldymas, automatizuotai skleidžiant melagingas naujienas. Kadangi DI jau papildo tradicinių egzistencinių grėsmių žmonijai arsenalą, mokslininkai akcentuoja vyriausybių atsakomybę, o informacinių technologijų specialistai ragina kurti ne vien efektyvų, bet ir patikimą ateities DI. Egzistencines grėsmes bei riziką apmąsto akademinės institucijos.
Sunkiai išsklaidomą įtampą tarp naujų produktų kūrimo geresnės ateities labui ir netikėto (bent jau nenumatyto) šalutinio DI poveikio ar net keliamo pavojaus stiprina geopolitiniai nesutarimai. Stipriausių šalių vadovai dėl augančios konkurencijos jaučiasi esantys priversti plėtoti DI „bet kokia kaina“; o pagrindiniai šios srities žaidėjai, ko gero, netrukus bus visai ne Vakarų valstybės. 2017 m. liepos mėnesį Kinija deklaravo sieksianti, kad iki 2030-ųjų užvaldytų pasaulio DI rinką. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iškart pareiškė, kad šalis, kuri taps DI srities lydere, bus „pasaulio valdovė“. Skambūs autoritarinių vadovų pareiškimai tapo savotišku baimės „trigeriu“ visiems kitems. Pastangos kurti globalią ir moraliai teisingą DI politiką šiame kontekste atrodo itin miglotai, nes asmens saugumo ir privatumo samprata (taigi ir duomenų apsaugos taisyklės) įvairiose šalyse labai skiriasi. Pavyzdžiui, JAV požiūris į duomenų apsaugą tradiciškai „paprastesnis“ negu ES, amerikiečių institucijos, reguliuojančios aukštųjų technologijų sektorių, linkusios kur kas mažiau kvestionuoti jų verslo modelius. Ką jau kalbėti apie privatumo užtikrinimą ar duomenų apsaugos teisėkūrą nevakarietiškose šalyse. Ne veltui sakoma, kad kvapą gniaužiantys kinų DI produktai sukuriami, o platformų kapitalizmas tiesiog klesti, nes ten be skrupulų naudojami didžiulės šalies gyventojų privatūs duomenys.
Naujos ginklavimosi varžybos ir naujos taisyklės
DI ginklavimosi lenktynės tapo išskirtine tarptautinių santykių tema. Nuogąstavimai dėl JAV ir Kinijos „algoritmų karų“ norom nenorom nustumia į užribį reikalavimus, kad pasaulio galingieji laikytųsi etikos, susijusios su DI. Kaltinimai intelektinėmis vagystėmis aukštųjų technologijų srityje JAV ir Kinijos santykius temdė tiek Baracko Obamos, tiek Donaldo Trumpo prezidentavimo laikais, aišku, dalijami ir pažadai bendradarbiauti. Baltieji rūmai įvairiais būdais mėgino stabdyti tokių Kinijos valdžios prižiūrimų kompanijų kaip „Huawei“ plėtrą JAV. Skambėjo draudimai kinams įsigyti amerikiečių technologijas, JAV viešojo sektoriaus agentūroms drausta su minėta kompanija sudaryti kontraktus dėl paslaugų teikimo. Europos šalys irgi įsiklauso į JAV perspėjimus, kad „Huawei“ gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, apie tai informavo ir Lietuvos žiniasklaida. „Huawei“ technologinės įrangos keliamą kibernetinę grėsmę įžvelgiantys kai kurie Lietuvos politikai kreipėsi į saugumo tarnybas. Tačiau įtampa dėl duomenų apsaugos didėja ne vien tarp tradicinių Vakarų ir Kinijos, pleištas įvarytas tarp ES ir JAV.
Politinis didžiųjų Amerikos kompanijų reguliavimas nuo seno teikia prioritetą laisvosios rinkos principams, dėl šios priežasties JAV iki pastarųjų metų neskubėjo kurti ir DI nacionalinės strategijos. Europoje įstatymų leidėjai įpratę kur kas griežčiau traktuoti privatumo klausimus, riboti monopolijas, didesnes galimybes suteikdami patiems vartotojams. ES antimonopoliniai įstatymai ir piniginės baudos leido pristabdyti „Google“ dominavimą rinkoje ir kvestionuoti tokių gigantų kaip „Amazon“ veikimo būdus. 2015 m. Obama supykdė ES atstovus, apkaltinęs kišimusi į JAV technomilžinų veiklą, neva proteguojant europietiškus verslus. Situaciją dar labiau įkaitino WikiLeaks sukelti skandalai, kai buvo atskleista, kad JAV Nacionalinio saugumo departamentas rinko Vokietijos kanclerės Angelos Merkel telefoninius duomenis. Vis dėlto kontroversijos išjudino ir JAV vidaus politiką, požiūris į saugumą ėmė keistis ir ten. Pastaruoju metu daug kalbama apie Europos Komisijos priimtą ir 2018 m. gegužės 25 d. įsigaliojusį Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą, kuris visoje ES suvienodina privačių duomenų apsaugos įstatymus ir kuriuo ypač domisi JAV įstatymų leidėjai (pavyzdžiui, Kalifornijoje ir kt.). Kita vertus, pastaruoju metu ES, Didžiojo septyneto (G7) arba paskirų valstybių (Prancūzijos, iš dalies JK) išreikštas siekis apmokestinti įvairiose šalyse veikiančias amerikiečių technokompanijas, užkardant įprotį vengti mokesčių, irgi kelia JAV nepasitenkinimą.
Ambivalentiškus, teisiniu požiūriu komplikuotus privačių technokompanijų ir viešosios politikos santykius puikiai iliustruoja debatai, kylantys, kai Silicio slėnio lyderiai dalyvauja klausymuose JAV Kongrese. Pavyzdžiui, 2018 m. gruodžio mėnesį „Google“ paieškos sistema buvo apkaltinta politiniu šališkumu. Korporacijos vadovas Sundaras Pichai, atsakinėdamas į nuogąstaujančių politikų klausimus, akcentavo „Google“ patriotizmą ir lojalumą valstybei. Tokia deklaracija, panašiai kaip ir anksčiau kartotas kompanijos moto „Nebūk blogis“ (do not be evil), vis dėlto pakimba ore. Pichai, daugiausia spaudžiamas visuomeninių institucijų, nustatė „Google“ etikos kodeksą. Bet kiek vėliau (2018 m. pradžioje) žurnalistinis tyrimas atskleidė, kad ši kompanija Kinijos rinkai tylomis kūrė naują paieškos algoritmą (kodą Dragonfly), kuris autoritarinei valdžiai leistų plačiai taikyti cenzūrą, persekioti taikaus protesto už žmogaus teises dalyvius. „Google“ korporacijos vadovas aptakiai pažadėjo nutraukti kontraktą ir su JAV Gynybos departamentu dėl vaizdų sistemos šnipinėjimo ir sekimo dronams – kontroversiškas projektas „Maven“ sukėlė aktyvistų pasipiktinimą, o jį išviešino patys kompanijos darbuotojai. Šalyje, turinčioje pilietinės visuomenės tradicijas, DI inžinieriai ir tyrėjai palaikė demokratinius reikalavimus, protestuodami prieš savo darbdavį.
Tamsioji inovacijų pusė
Marko Zuckerbergo raginimas „Judėk greitai ir nebijok sulaužyti“ (Move fast and break things) buvo savotiškas antreprenerystės IT srityje ir kūrybinės destrukcijos, kuri neatsiejama nuo staigios sėkmės rinkoje, idėjinis variklis. Pastaruoju metu ši besąlygiškos plėtros „neatrastose žemėse“ ideologija praranda savo žavesį dėl nesėkmių, kurių socialinių tinklų kūrėjai neįstengė numatyti, nespėjo, nesugebėjo (arba nenorėjo) sutvarkyti, prisiimdami atsakomybę.
Inovacijos nėra nei lengvai prognozuojamas, nei racionaliai suplanuojamas dalykas, todėl nuo pat „Google“, „Facebook“ ir „Twitter“ įkūrimo JAV valdžia, kaip minėta, pernelyg nesigilino į platformų kapitalizmo prigimtį. Didžiosios technokompanijos buvo traktuojamos kaip inovacijų įmonės, kurios retsykiais pažeisdavo privatumo politiką (o duomenų, kurie „išsiurbiami“ iš privačių vartotojų pateiktos informacijos, pardavimas stambiems duomenų verslo rykliams galėjo būti vertinamas ir kaip klaida, ir kaip naujas veiklos modelis). 2011 m. tuometis „Google“ vadovas Ericas Schmidtas aiškino: „Mes judame kur kas greičiau nei bet kokia vyriausybė“, taigi valdžia neturėtų mėginti sureguliuoti sparčiai besivystančių technologijų, nes pasenusi teisės sistema tiesiog stabdytų kompanijų laisvę kurti puikius naujuosius produktus.
Kadangi kasdieninę skaitmeninę žmogaus patirtį tapo galima paversti duomenimis apie jo elgesį, paaiškėjo ir tokios patirties vertė. Didieji duomenys padėjo gerinti produktus ar paslaugas, ypač patraukli atrodė nuspėjamoji jų galia (predictive power). Taigi elgsenos numatymo ir netgi formavimo, taikant skaičiavimo modelius, praktika tarp 2000–2004 m. tapo „Google“ inovacija. Šis verslo modelis, smarkiai išauginęs kompanijos pelną, ilgainiui buvo perimtas ir „Facebook“, „Microsoft“, „Amazon“. Įvyko skaitmeninės ekonomikos lūžis – ji transformavosi į tai, ką Harvardo universiteto socialinės psichologijos profesorė Shoshana Zuboff, analizuojanti minėtus procesus, iškalbingai pavadino sekimo kapitalizmu (surveillance capitalism). Skaitmeninė ekonomika pati savaime nėra sekimo kapitalizmo sinonimas – šiuo atveju kalbama apie specifinius, greitą ir įspūdingą pelną kompanijoms kraunančius procesus, ypač kad vartotojai negali jų nei suvokti, nei kaip nors iššifruoti. Pavyzdžiui, dideli duomenų kiekiai automatizuotai siurbiami, programoms įsiskverbiant į sistemas (data scraping) ir tiesiog „nulaužiant“ skaitmeninę erdvę. Pirmine žaliava arba preke šiuo atveju tampa naršymas tinkle, bendravimas, įvairiausi buitiniai įpročiai, balsas, judesiai ir pan.
Mašininio mokymosi algoritmai irgi dažnai išmoksta amplifikuoti didžiųjų duomenų sankaupose nejučia „surinktus“ vartotojų prietarus. Taigi plečiantis automatizuotai erdvei, gausėja ir neteisingų, šališkų, diskriminacinių sprendimų, grindžiamų tokiais algoritmais. Inovacijų kūrėjai susidūrė su rimtais iššūkiais, kai žiniasklaida pradėjo linksniuoti „netikėtus“ atvejus. Antai „Google“ fotografijų algoritmas 2015 m. juodaodžių porą pavadino „gorilomis“, ne sykį piktintasi, kad veidų atpažinimo programos remiasi rasės ir lyties stereotipais, klaidingi rezultatai pateikiami iš įkalinimo sistemos, finansų, darbo rinkos, sveikatos apsaugos ir kitų sričių. Didžiosios technokompanijos, nepajėgdamos lengvai susitvarkyti su šalutinėmis inovacijų problemomis, ėmė steigti DI etikos tarybas. Tačiau, pavyzdžiui, informacinių medijų DI variklis yra dėmesio ekonomika, kurią varo į priekį „pasidalijimai“, komentarai, pomėgiai, „(ne)patiktukai“, galintys sukelti virusinį efektą. Plačiausiai plinta virusai, susiję su ekstremaliais dalykais – tuo, kas sukrečia, spontaniškai įsiutina ir pan. Per JAV prezidento rinkimus 2016 m. socialinių tinklų naujienų sraute buvo paskleista žinia, neva popiežius Pranciškus šokiravo pasaulį, paremdamas Donaldo Trumpo kandidatūrą (tokio pobūdžio naujienas „fake news“ antplūdžio pradžioje sufabrikavo… Makedonijos paaugliai). Kad interneto virusai kelia audras, galima kaltinti ne tik „psichologizuotus“ technoįrankius, bet ir sensacijoms imlias, evoliucijos išlavintas žmogaus smegenis. Užtektų paminėti, kad paskutiniais JAV rinkimų kampanijos mėnesiais „Facebook“ tinkle daug dažniau buvo dalijamasi melagingomis negu tikromis naujienomis.
Vakarietiška demokratija ir reguliavimo dilemos
Sunerimus dėl įvairių manipuliacijų, susijusių su JAV skaitmenine erdve, 2017 m. „Facebook“, „Google“ ir „Twitter“ vadovai buvo priversti aiškintis politikams dėl galimų pažeidimų. Tų pat metų rugsėjį pasklido žinia, kad neįvardyti Rusijos atstovai tinklui „Facebook“ sumokėjo nemažą sumą už reklamą, skatinančią politinį susipriešinimą. Kompanijos įkūrėjas Markas Zuckerbergas, anksčiau neigęs tariamai „absurdiškus“ kaltinimus, neva socialiniai tinklai leidžia trečiosioms šalims kištis į rinkimų procesą, netrukus dėl to atsiprašė. 2018 m. balandžio 10–11 d. JAV Kongresas pateikė maždaug 600 klausimų šiam technooptimistų ir kairuolių kadaise ypač mėgtam „startuoliui“. Apklausa Kapitolijaus kalvoje surengta, kilus beprecedentiniam skandalui – paaiškėjo, kad socialinių tinklų kompanija 87 milijonų vartotojų duomenis pardavė politinės konsultacijos firmai Cambridge Analytica, kuri juos panaudojo prezidento rinkimų kovoje vieno iš kandidatų – Donaldo Trumpo – naudai. (Neaiškiai reglamentuotos „Facebook“ taisyklės nedraudė socialiniam tinklui savo vartotojų kontaktinius duomenis naudoti be jų žinios.)
Nors „Facebook“ vadovybė ilgainiui pripažino klaidas ir sutiko bendradarbiauti su institucijomis, tiriančiomis, kaip galėjo atsitikti, kad platformoje darbavosi Rusijos „trolių fabrikai“, abejojama, ar ateityje pavyks išvengti panašaus masto „neapsižiūrėjimų“. Nebetikima ir pareiškimais, kad socialinis tinklas yra viso labo kukli techninė platforma, o ne žiniasklaidos kompanija. Teigiama, esą mūsų duomenimis „mintančio“ „Facebook“ monopolinė galia ir šiandien netrukdo visuomenei reikalauti kompanijos atsakomybės už kišimąsi į politinius procesus. Beje, technoįmonių prezidentai patys ragina vyriausybę imtis veiksmų. Minėtasis Schmidtas (šiuo metu kompanijos „Alphabet“, valdančios „Google“, vadovas) 2017 m. prisipažino nesupratęs, kad interneto sistemos leidžia tokiu mastu manipuliuoti viešąja opinija. „Apple“ prezidentas Timas Cookas 2018 m. prabilo, kad reikia internetą labiau reguliuojančių taisyklių. 2019 m. birželį Nickas Cleggas, „Facebook“ viceprezidentas, buvęs JK politikas, „BBC“ radijo laidoje pareiškė, kad valdžia turėtų aiškiau apibrėžti skaitmeninės erdvės vartojimo ribas. Jo kompanija pasiryžusi dirbti kartu su vyriausybėmis, reguliuojant karštas temas, tokius klausimus kaip privatumas, kišimasis į rinkimus, internetinės patyčios, duomenų rinkimas, saugojimas ir jų „perkėlimas“. Taisykles turėtų nustatyti šalių vyriausybės, o „Facebook“ jų laikytųsi. Vis dėlto skeptikai suabejojo tokio teiginio nuoširdumu. Juk šiemet gegužės mėnesį Zuckerbergas su kita kompanijos vadove Sheryl Sandberg atmetė kvietimą atvykti į Kanados parlamentą, kilus įtarimams, kad „Facebook“ pažeidė šios šalies privatumo įstatymus.
Silicio slėnio gigantų reputacijai svyruojant, netgi aiškiai smunkant (kaip ir akcijų kainoms), tiesiog siekiama, pasak kai kurių komentatorių, gražiomis kalbomis laimėti laiko. JAV politikai ir visuomenė dabar kur kas geriau išmano skaitmeninės erdvės aktualijas negu per pirmąją „Facebook“ įkūrėjo apklausą 2018 m. pavasarį. Neatsitiktinai šiemet rugpjūčio pabaigoje „Facebook“ pažadėjo prieš 2020 m. JAV prezidento rinkimus griežtinti politinės reklamos atsiradimo socialiniame tinkle taisykles ir bendradarbiauti su teisėtvarkos institucijomis. Kompanija pasiryžusi atsispirti ir giliųjų klastočių (deepfake) manipuliacijoms. Vis dėlto viešojoje erdvėje vis garsiau skamba siūlymai ardyti technomonopolijas ir konglomeratus. Toks kapitalizmo sistemos politinis reguliavimas nebūtų naujiena – JAV antimonopolinė strategija siekia dar įstatymais „nesuvaržytą“ Aukso amžių (XIX a. pab.–XX a. pr.), kai geležinkelių, plieno ir naftos pramonės koncentracija palaipsniui paralyžiavo viešąją politiką, todėl sistemą, susiklosčiusią laukinės plėtros sąlygomis, buvo ryžtasi išardyti. Vis dėlto dabar, kai globaliu mastu varžomasi dėl pajėgesnio DI, tenka periodiškai žvalgytis ir į skirtingose šalyse skaitmeninius ginklus paslapčiomis kuriančius žaidėjus, kurie DI tobulina toli gražu ne dėl pilietinių laisvių stiprinimo (Cleggas minėtame interviu priminė, kad Kinijos autoritarinės valdžios pergalė aukštųjų technologijų srityje Vakarams bus pražūtinga).
Tarptautinė bendruomenė ir nacionalinė DI politika
Bene pirmoji ES valstybė, paskelbusi savo DI strategiją dar 2017 m. spalį, buvo Suomija, nepuoselėjanti iliuzijų, kad pavys ir pralenks didžiąsias pasaulio šalis, todėl nusprendusi vadovautis požiūriu „iš apačios“. Šiaip ar taip, suomiai išsikėlė ambicingą tikslą išmokyti DI pagrindų bent vieną procentą šalies gyventojų, net jeigu jie neturi jokių programavimo įgūdžių, o prie šios iniciatyvos žadėjo prisidėti daugiau kaip 250 privačių kompanijų. Taip siekiama didinti šalies piliečių skaitmeninį raštingumą, kad demokratija būtų „labiau informuota“. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, 2018 kovo 29 d. pareiškęs, kad jo šalis stengsis tapti DI lydere, viliasi, kad „prometėjiškas DI pažadas“ nevirs distopija. Plėtodama dirbtinį intelektą, Prancūzija itin glaudžius ryšius palaiko su Kanada. 2018 m. balandžio 25 d. bendradarbiavimo, kuriant DI, deklaraciją pasirašė ES šalys. Europos Komisija gruodžio 7 d. pristatė koordinuotą DI plėtros planą. Gruodžio 18 d. buvo pristatytas etikos projektas, daug pastabų jam turėjo ir Lietuvos mokslininkai. 2019 m. pirmininkavimą Didžiajam septynetui perėmus Prancūzijai, šių šalių vyriausybių atstovai gegužės 16 d. pranešė kartu su tarptautine bendruomene kuriantys tarptautinę DI ekspertų grupę, subursiančią autoritetingiausius pasaulio DI atstovus, padėsiančią skatinti inovacijas bei ekonomikos augimą, užtikrinsiančią atsakingo DI, paremto žmogaus teisėmis, įtrauktimi, įvairove ir pan., plėtrą. Nacionaliniu pagrindu susiformavusi globali koordinacinė DI politikos iniciatyva sulaukė daugelio šalių susidomėjimo.
Kol kas sunku pasakyti, kurios nacionalinės valstybės ar jungtinės tarptautinės iniciatyvos taps svarbiausiais žaidėjais, atsakingais už DI, skirto visuomenės gerovei, plėtrą. ES politikai didelę įtaką daro jos vadovų nuostatos. Dar prieš paskiriamas Europos Komisijos pirmininku Jeanas-Claude’as Junckeris 2014 m. vidury siūlė naikinti kliūtis skaitmeninių technologijų plėtrai. Anuomet rūpėjo išlaisvinti vartotojus, suvaržytus nacionalinių telekomunikacijų industrijos, tobulinti autorių teisių, radijo bangų reguliavimo įstatymus, skatinti konkurenciją, rūpintis duomenų apsauga. 2017 m. spalio 17 d. Europos Komisijos sudaryta darbo grupė duomenų apsaugai užtikrinti paskelbė juodraštines gaires dėl automatinių sprendimų. Siekta, kad žmonės turėtų realią teisę šiuos sprendimus kvestionuoti. Naujoji EK vadovė Ursula von der Leyen nutarė laikytis kietesnės internetinio privatumo politikos ir 2019 m. liepos mėn. pažadėjo, kad per ateinančius penkerius metus inicijuos griežtesnes DI reguliavimo taisykles, tobulins įstatymus, kurs „koordinuotą Europos požiūrį“ į humanistines ir etines implikacijas, susijusias su DI.
Mūsų šalies DI politika yra palyginti naujas reiškinys, DI plėtra ypač žavisi jaunoji technobendruomenė ir ministerijų vadovai, kurių ambicijos mesti iššūkį didžiosioms valstybėms kartais atrodo kiek komiškai. Ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius šiemet pavasarį pareiškė, kad „Lietuva jau pasirengusi lyderystei ten, kur ES valstybės dar tik stovi prie starto linijos. Dirbtinis intelektas – tai viena sričių, kurioje esame pasirengę greitam startui. Sėkmingai įgyvendinusi dirbtinio intelekto strategiją, Lietuva ne tik pagerintų sąlygas inovatyviam šalies verslui ir gyventojams, bet ir prisidėtų prie ES pastangų šioje srityje konkuruoti su JAV ir Kinija.“ 2019 m. kovo 14 d., Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vykusiame renginyje „Dirbtinis intelektas ir Lietuvos ateitis“ Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vadovai itin palankiai vertino mūsų šalies kaip DI produktų kūrėjos potencialą. Čia pristatyta ir EIM kartu su programa „Kurk Lietuvai“ parengta „Nacionalinė dirbtinio intelekto strategija“, kuria siekiama sudaryti geresnes sąlygas DI plėtrai, auginti ekonominį potencialą ir pan. Šiemet liepos 9 d. Užsienio reikalų ministerijos kartu su ką tik įsikūrusia Lietuvos dirbtinio intelekto asociacija surengtoje diskusijoje „Dirbtinis intelektas: iššūkiai moderniai diplomatinei tarnybai“ ministras Linas Linkevičius irgi pristatė Lietuvą, kaip būsimą regiono lyderę, prisidedant „prie pasaulio pažangos ir teigiamų pokyčių“.
Tvyrant optimizmo atmosferai, viešajame diskurse vengiama užsiminti apie tamsesnes DI plėtros puses – hipotetinis susirūpinimas priskiriamas „paprasčiausiam nežinojimui“ ar nepagrįstai baimei. Tai nestebina – juk nuogąstavimai grindžiami daugiausia nelietuviškais pavyzdžiais. Deja, „iš viršaus“ nuleistos strategijos, pasak kai kurių komentatorių, vargu ar paskatins realų proveržį. Verslo žinių teigimu, Lietuvos DI strategiją sunku „skaityti be ironijos“. „Pavyzdžiui, ar tikrai kas nors gali suprasti, kas pasakyta šitame sakinyje: „Mechanizmas: palaikyti mokslinius tyrimus, leidžiančius maksimaliai išvengti galimų DI sistemų diskriminacijos ir šališkumo apraiškų automatinio sprendimų priėmimo ir rizikų vertinimo procesuose.“ Kas ką diskriminuoja, kas kam šališkas, ir iš viso – kur čia subjektas, veikėjas?“ Neaiškumą ar netgi sutrikimą greičiausiai lemia ir minėtoji tarptautinė įtampa – ES suskato atsispirti Kinijai ir JAV, bet tuo pat metu susirūpino DI plėtros saugumu bei „žmogiškąja dimensija“. Šiame kontekste tikrai sunku įsivaizduoti mažą valstybę, metančią neretorinį iššūkį didžiosioms žaidėjoms ir tuo pat metu kuriančią šviesesnį rytojų visiems šalies gyventojams. Demokratinių visuomenių piliečiai vietoj startuolių „laukinės plėtros“ ir pasaulinio konkurencingumo mieliau renkasi patikimus išmaniuosius produktus, maksimaliai saugias DI sistemas. O žvelgiant per technologinės pažangos prizmę, akivaizdu, kad efektyviausi DI produktai neišvengiamai yra tarptautiniai. Todėl ir lenktynės tarp šalių kartais atrodo itin paradoksaliai. Vis dėlto Lietuvoje, besąlygiškai skatinant spartinti gamybą ir įsileisti DI į visas verslo ir gyvenimo sritis, sakyčiau, šiuo metu stokojama platesnės refleksijos ir įsiklausymo į skirtingus (tarp jų ir kritinius) informacinės visuomenės balsus.
2018 m. rugsėjį lietuviškosios strategijos kūrėjai apeliavo į Silicio slėnio milžinų atradimus DI lauke, siekdami išsiaiškinti vietinį potencialą. „kol Google, Facebook, Amazon ir kiti naujausių technologijų gigantai pristato savo atradimus dirbtinio intelekto srityje, ar žinome, kas vyksta Lietuvoje?“ Suprantama, mūsų regiono šalys stengiasi pritraukti didžiųjų kompanijų atstovybes. 2019 m. sausį susitikęs su Pichai, ministras Sinkevičius aptarė galimą bendradarbiavimą dėl lietuviškų „GovTech“ ir DI iniciatyvų. Tačiau JAV, kur DI produktai jau ne pirmus metus integruoti į viešojo valdymo sistemas, aptariami ir tokios „algoritmų biurokratijos“ nesklandumai. Savo ruožtu ES politikai vis dažniau prabyla, kad reikia įstatymais reguliuoti amerikiečių technomilžinus. Pretendentai į demokratų nominaciją JAV prezidento rinkimuose Elizabeth Warren ir Bernie’s Sandersas nevengia raginimų išardyti minėtas monopolijas geriau veikiančios demokratijos labui (beje, idėjai pritaria ne tik kai kurios akademinio pasaulio „žvaigdžės“, bet ir nemažai „Google“ produkcijos kūrėjų). Kita vertus, Vašingtone veikiantys lobistai priešinasi aukštųjų technologijų verslo „suvaržymams“, teigdami, kad vakarietišką demokratiją galimai tuoj pralenks šalys, nepripažįstančios moralinių skrupulų. Geopolitinių kontrastų sūkuryje Lietuvos vyriausybei tarsi ir neturėtų rūpėti, kad neteisėtai gauti milijonų „Facebook“ vartotojų duomenys buvo panaudoti, darant poveikį rinkėjų nuomonei. Tačiau technobendruomenę supurčiusi žinia apie šio socialinio tinklo nesugebėjimą išsaugoti vartotojų privatumo minėta ir vietinėje žiniasklaidoje. Fragmentiški lietuvių žurnalistų tyrimai atskleidė gijas, kaip kai kurie Lietuvos mokslininkai, svarbių politinių partijų nariai buvo susiję su pasaulio socialinių tinklų politiniu skandalu, visų pirma per įmonę „SCL Group“, valdančią ir Cambridge Analytica.
Apibendrinant, inovatyvių verslo būdų paieškos ir tuo pat metu kylantis „etiško DI“ poreikis kelia sunkiai sprendžiamas prieštaras. DI lenktynės spartėja. Skatinant efektyvumą, auga optimistiniai lūkesčiai, tačiau neišvengiama ir „netyčinių“ klaidų, eksponentine progresija daugėja kibernetinių nusikaltimų. Technoinformacijos sraute skelbiamos naujienos apie DI taikymą sveikatos ar aplinkos apsaugai, atsiranda pažangesnis nei ligi šiol žmogaus nepilotuojamas transportas ir t. t. Lygia greta nuogąstaujama dėl DI šališkumo arba matematiškai neprognozuojamų „toksiškų“ algoritmų. Tai, ką vieni nesibaimindami priima kaip gyvenimą palengvinsiančią naujovę, kitiems kelia abejonių dėl saugumo ilgalaikėje perspektyvoje. Galima neabejoti tiktai tuo, kad DI vienaip ar kitaip taps aktualus mums visiems. Taigi kiek įmanoma daugiau žmonių turėtų siekti ir skaitmeninio raštingumo. O permąstant esminius klausimus apie racionalumo režimus ir prasmingas ateities vizijas, viešojoje politikoje turėtų skambėti ne vien technokratų balsai. Pradėdami baigiamąją viešą diskusiją kovo 14 d. vykusiame renginyje „Dirbtinis intelektas ir Lietuvos ateitis“ Vilniaus „Litexpo“ rūmuose, jos dalyviai pusiau juokais pastebėjo, kad į homogenišką jaunų vyrų kompaniją, deja, nebuvo pakviesta nė viena moteris ir nė vienas humanitarinių mokslų atstovas...
