Mūsų mintyse ir vaizduotėje šis plotas – tarsi pakylėtas, stebuklinga aura apgobtas tautai šventas žemės lopinėlis, tautos egzistencijos, daugkartinio atgimimo ir nemarumo simbolis, jau nekalbant apie pasipriešinimą, kančias ir laisvės troškimą, plevenančius šioje erdvėje. Juk greta, sakytum, pasaloje, šnopuoja tironų siautėjimų aidas – tai buvusi KGB būstinė, tardymų, kankinimų, žeminimų, tyčiojimosi vieta, kurios artumas suteikia aikštei sunkiai nusakomą koloritą. Kiekvienas iš mūsų daug ką priimame savaip, tačiau sutikime – ši aikštė įaudrina praeivį, sukelia virpulį, tarsi ragina nukelti kepurę, sustoti, susimąstyti, prisiekti. Aikštė, nepaisant jos jutimiškai gyvo skausmo, sutaurina mus, tarsi sako: „Imkit mane ir skaitykit ir tatai skaitydami permanykit“. Suprantama, Martynas Mažvydas šį raginimą adresavo ne aikštei, o švietėjiškiems tikslams, bet panašumų daug. Čia sukoncentruota tautos istorinė atmintis, tačiau šioje sakralioje vietoje to sakralumo norėtųsi dar daugiau.
Šis straipsnis būtent ir skirtas sumanymams, turintiems papildomą konotacinę įkrovą. Čia, šioje aikštėje, sukoncentruotas tautinis, dvasinis ir idėjinis paveldas Lietuvai svarbiais kovos ir apsisprendimo momentais, todėl kartu derėtų paminėti iškilius tautos vedlius, be kurių neįmanoma deramai įprasminti tautos egzistencijos. Vaizdžiai kalbant, kuo šis potencialas didesnis, tuo istoriškai turtingesnis patriotinis, edukacinis pradas. Norėtųsi, kad visa tai įgautų valstybinės reikšmės mastą ir ekspoziciją. Tai nėra tuščias įgeidis. Tai svarbu ne tik mums, vietiniams, bet ir turistams, ir Lietuvos kaimynams. Europai, gal ne vien jai. Svarbu net ir netikriems globėjams, vadinamiesiems gelbėtojams, išvaduotojams ir taikdariams iš Rytų – tegu pasižiūri, tegu susimąsto ir jie, ypač jaunoji karta, gal padarys deramas išvadas.
Ko gero, nieko naujo čia nepasakiau, aptariami aspektai, manau, rūpėjo ir Lukiškių aikštės sutvarkymo, ir paminklo projektų konkursantams. Visa tai didele dalimi jau praeitis, diskusijos išsisėmė, nors, atrodo, teberusena. Jei debatai šiuo klausimu dar bent kiek toleruojami, norėčiau ir aš įkišti savo trigrašį padrikų pamąstymų pavidalu, per daug nesitikėdamas, kad monologinės mintys sulauks pritarimo, nes palankus laikas siūlymams buvo praleistas. Tai labiau panašu į savitikslį kalbėjimą – siūlymą dėl siūlymo. Jeigu ramiuose pamąstymuose vis dėlto rastųsi šioks toks racionalus grūdas, tai nesugriautų jau pradėto ir beveik baigto darbo, gal nesuglumintų autorių, dėmesingai prisidėjusių prie šio svarbaus reikalo. Pamėginsiu atsargiai išdėstyti savo „kogeneracines“ mintis, kurios, pasikartosiu, nesugriaus nei fizinio, nei idėjinio esplanados pavidalo.
Atsitiktinai kilo mintis atsiriboti nuo kalėjimo savotišku būdu – atsikratant negatyvaus atspalvio, aikštės dvasiai svetimo įvaizdžio, gadinančio Lukiškių pavadinimą. Juk čia norisi tvirtai įskiepyti išgrynintą, tautiškai patriotinį, valstybinio lygmens nepriklausomybės „sodinuką“. Kalėjimo pavadinimą palikime ramybėje, bet, pasinaudoję tuo, kad Lukiškių aikštė rekonstruojama (na, jau rekonstruota), kad joje daug kas pakeista ar dar bus keičiama (turiu omenyje būsimą Laisvės memorialą), pabūkim... revizionistai. Spėju, atėjo palankus metas Lukiškių aikštės pavadinimo revizijai.
Pasaulyje egzistuoja praktika keisti ne tik aikščių, bet ir miestų, net valstybių pavadinimus. Mumbajus anksčiau vadinosi Bombėjumi, Mianmaras – Birma, Šri Lanka – Ceilonu ir pan. Taigi, Lukiškių aikštės pavadinimą teoriškai galėtume nesunkiai pakeisti, bet prieš tai reikėtų vietoj senojo pasiūlyti kitą – racionalų, prasmingą, pagrįstą argumentais ir daugumai priimtiną. Tam reikalinga stipri motyvacija, pagrindžianti naujo aikštės pavadinimo logiką. Priešingu atveju kartosime Gedimino kalno, tiksliau tariant, Vilniaus atsiradimo istoriją, pagrįstą sapnais. Viskas turėtų prasidėti ir baigtis diskusijomis, siūlant ir atmetant naujus pavadinimo variantus, o nepasiekus konsensuso, tiesiog paliekant tą patį aikštės pavadinimą. Norėtųsi, kad pavadinime kaip nors atsispindėtų tautos vedlių įnašas, Lietuvą sumaniai išlaisvinant iš vergijos. O tokie bandymai buvo du (jei neminėsime Didžiojo Vilniaus Seimo), abu sėkmingi, taigi turėjome ir du tautos lyderius. Realizuoti tokią idėją būtų galima, įvardijant konkrečius iškiliųjų vardus, tiksliau, pavardes.
Lietuvai nusipelniusių ir su didžia pagarba tariamų vardų apstu, tačiau be galo sunku, faktiškai neįmanoma aikštės pavadinimo nukalti iš keleto pavardžių, neišvengiamai tenka apsiriboti vos dviem autoritetais – tai Jonas Basanavičius ir Vytautas Landsbergis. Bet ir dvi pavardes sulieti į vieną žodį yra tikras galvos skausmas, beveik beprotiška užduotis. Jas neišvengiamai teks trumpinti, nes norisi kompaktiško aikštės pavadinimo. Abiem atvejais – ar jas trumpinsime, ar ne – tas veiksmas ir jo rezultatas vis tiek bus problemiški, tačiau pabandyti verta. Sprendžiant tokią nelengvą užduotį, susiduriama su sintaksės – žodžių junginių sandaros – taisyklėmis, o pavardžių jungimas išvis komplikuoja gerus norus, nes tokia santrumpa vargu ar buvo kur nors taikoma. Turiu omenyje santrumpas, kuriomis galėtume remtis kaip analogija (tarkime, pav. – paveikslas, gen. – generolas, gerb. – gerbiamasis ir pan.). Sunkiai išsprendžiamą problemą komplikuoja tai, kad tenka įveikti dar dvi kliūtis – ne tik rasti ir pateisinti pavardžių sutrumpinimo būdą, bet ir tinkamai tas santrumpas sujungti, kad naujadaras neerzintų ausies. Nesudėtingam naujadarui (kaip antai „geranoriškas“) rastis pakanka sujungti du žodžius ir tai daugiau negu paprasta. Tačiau sujungti dvi pavardes, siekiant lakoniškumo ir nesuardant sintaksės, – tokia misija beveik neįmanoma. Todėl iš anksto atsiprašau už garbingų asmenų pavardžių darkymą, t. y. už jų profanavimą, nors ir kilniais tikslais. Vis dėlto pamėginus sujungti dvi minėtas pavardes, prieš tai nusikalstamai jas akronimizavus („ketvirčiavus“), nepaisant jokių sintaksės taisyklių, gaunamas naujadaras, galėsiantis (!?) pakeisti Lukiškių aikštės pavadinimą. Vienas iš variantų galėtų būti toks: BasanLando aikštė, tai reikštų sutrumpintų pavardžių sintezę, naujai įvardijančią Basanavičiaus ir Landsbergio aikštę. Skamba neįprastai, tiesiog keistai, tiesa? Keistai atrodo ir vidury žodžio atsiradusi didžioji „L“ raidė, atspindinti prijungtos pavardės šaknį, tačiau tai neturėtų būti labai jau smerktina. Pasaulyje yra pavardžių, tiesa, ne sudurtinių ar trumpinių, kurių viduryje figūruoja didžioji raidė, pavyzdžiui, MacGregoras (škotiška), McNamara (airiška) ir pan. Jeigu jau nusižengėme leksikos taisyklėms jungdami pavardes, tai gal nesulauksime didelio pasmerkimo ar priekaištų, žodžio viduryje rašydami lietuviškumui nebūdingą didžiąją raidę?
Prisipažinsiu, iš pradžių ir man tas naujadaras atrodė nenatūralus, dirbtinis, bet per mėnesį pripratau, todėl drįstu siūlyti viešai. Savaime suprantama, pavardes galima rašyti jų netrumpinant, atskiriant brūkšneliu (pavyzdžiui, Basanavičiaus-Landsbergio aikštė), tuomet niekam nekils pretenzijų dėl rašybos, tačiau aikštės pavadinimas bus pernelyg ilgas. Vien tik pirmoji pavardė yra iš 13-kos raidžių, o abi pavardės su jas skiriančiu / jungiančiu brūkšneliu aprėpia net 25 raides. Basanavičiaus pavardę galima sutrumpinti dar labiau, tačiau toks variantas praranda kokybę, neleisdamas ausiai pajusti užuominos į tautos patriarcho pavardę. Kitaip tariant, pernelyg grubi pavardės amputacija iki neleistinai trumpos šaknies veda prie to, kad pati pavardė darosi neatpažįstama, o tai prilygtų neatsakingai provokacijai, net pasityčiojimui.
Eksperimentuoti su didžių žmonių pavardėmis truputį nesmagu, juo labiau neturint lietuviško precedento. Todėl pavardžių trumpinimas ir jungimas neabejotinai sulauks nevienareikšmių vertinimų. Vieniems atrodys, kad tai vaikiška, naivu, neprofesionalu, neleistina, šventvagiška, net makabriška, o kitiems – modernu, nesenamadiška, pažangu. Suprantama, neaiškumų čia daugiau negu aiškumo. O ar tai legitimu? Klausimas rimtas. Šiaip asmenvardžiai keičiami arba koreguojami įstatymų nustatyta tvarka. Šiokia tokia prošvaistė, kuria galėtume bent kiek pasiremti (tegu ir labai silpnai) yra amerikietiška tvarka, leidžianti sutrumpinti pavardes, faktiškai pašalinant pavardės galūnę ir palengvinant jos tarimą bei įsiminimą, adaptuojant verbalinio bendravimo patogumui. Didžiojoje Britanijoje pavardžių trumpinimas ir dar su didžiąja raide trumpinio viduryje irgi yra rutininė praktika. Naujausias pavyzdys – BoJo. Tai Ministro Pirmininko Boriso Johnsono pavardės santrumpa, kasdien mirganti žiniasklaidoje. Tiesa, negaliu teigti, nežinau, ar tokie pavardžių trumpiniai Anglijoje prigiję prie viešųjų objektų – biurų, memorialių lentų, paminklinių akmenų. Tikėtina, kad siūlomas dviejų pavardžių trumpinys gali neatitikti solidumo ir reprezentatyvumo kriterijų, o aikštė, apie kurią dabar kalbame, yra daugiau negu reprezentatyvi. Taigi toks siūlymas, nepaisant geranoriškų pastangų, gali pakibti ore.
Pavadinkime jį eksperimentu ir tiek. Manau, nieko neįžeisime. Ramiai diskusijai to turėtų pakakti. Daug kas, aišku, priekaištaus grubiam pavardžių apdorojimui ir jų sudarkymui. Sąmyšio amortizacijai, aistrų sušvelninimui galima pakoreguoti pasiūlytą naujadarą, pažymint iškilių tautiečių vardus arba tik jų inicialus: „J. ir V. BasanLando aikštė“. Nesvarbu, koks variantas būtų priimtas (jei išvis prigis), Vilniaus turistams gidai nesunkiai paaiškintų aikštės pavadinimo genezę.
Turint omenyje kai kurias pasaulines tendencijas, ypač Vakarų šalių praktiką, stebime ir stebimės ne tik pavienių žodžių, bet ir pavardžių trumpinimo tradicijomis. Ši patirtis mūsų dar beveik nepasiekė. Tad čia teikiamą kalbinę / rašyminę modifikavimo iniciatyvą galima laikyti pirmąja lietuviškos transkripcijos kregžde. Tiesa, moteriškų pavardžių trumpinimas Lietuvoje jau yra pripažinta, juridiškai reglamentuota praktika, bet vyriškų pavardžių santrumpos, galima sakyti, žengia pirmuosius ir labai nedrąsius žingsnius. Galiu paminėti vos vieną trumpinį – Sabas, garsios Arvydo Sabonio pavardės atitikmenį. Turbūt nedaug suklysime sakydami, kad šioje santrumpoje galima įžvelgti pavardės subanalinimą, „sužargoninimą“ ar net asmens pravardžiavimą. Bet Sabo pavardė žiniasklaidoje sutinkama gana dažnai, su ja fonetiškai baigiame apsiprasti, daugelis jau apsiprato.
Apskritai pavardžių trumpinimas ar bandymas jas trumpinti kelia nelabai gerus jausmus. Nuogąstauju, kad šį savivalės aktą – pavardžių sutrumpinimą ir suliejimą – išradingi komentatoriai apkaltins tuo, esą į kultūrą įsileidžiama subkultūra, ateinanti iš... greta stūksančio kalėjimo. Ne tik sutrumpinti, bet dar ir sujungti sutrumpintas garsias pavardes gali būti šiek tiek skandalinga. O tai reiškia, kad šiek tiek erdvės privalu rezervuoti apdairumui ir atsargumui.
Jeigu diskusijos pakryptų Lukiškių aikštės pavadinimo keitimo link, matyt, komplikuotųsi ir dabartinio Laisvės memorialo projektas – jį tektų papildyti Jono Basanavičiaus paminklu, kada nors vėliau pastatant greta ir Vytauto Landsbergio siluetą. Šis siūlymas primena Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės Nijolės Oželytės žodžius iš vieno interviu. Paklausta, kaip vertina Lukiškių aikštės memorialo projektą, ji atsakė maždaug taip (cituoju iš atminties): „Nesvarbu, kas bus pastatyta Lukiškių aikštėje, nė kiek neabejoju, kad kada nors ten stovės paminklas profesoriui Vytautui Landsbergiui.“ Pasakyta stipriai, įtaigiai, belieka į visa tai kuo rimčiausiai įsiklausyti.
Lauksime skaitytojų reakcijos, kuri gali būti nulinė, numojant ranka „į nesąmones“, arba, kas žino, gal audringa. Abiem atvejais turėtų atsirasti naujų pasiūlymų, kur kas detalesnių negu čia pateikiau. Šitaip provokuojamos naujovės.
Jei reikalai nestagnuos ir užsimegs bent šiokia tokia diskusija, prireiks ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomonės.
