Kada supratote, kad norite kurti, nuo ko prasidėjo jūsų kūrybinis kelias? Kurie žmonės jus įkvėpė kurti, o kurie tapo jūsų kūrybinio kelio vedliais?
Iš pat pradžių žinojau, kad būsiu režisierė, kitų variantų neturėjau ir nenorėjau turėti. Nuo vaikystės Dalią Tamulevičiūtę mačiau kaip profesinį idealą, kol galiausiai įstojus susidūriau su ja akis į akį. Nors ji ir nebuvo mano teorinė mokytoja, turiu pripažinti, kad ji mane daug ko išmokė. Šios pamokos man nurodė tolimesnį kelią profesinėje srityje, atskleidė, kaip siekti savo profesijos. Dalia Tamulevičiūtė man itin svarbus žmogus, pedagogas, kuris negali būti užmirštas. Kokie jos nuopelnai minėti, veikiausiai, net nereikia.
Kalbant apie įkvėpimą, žmonės įkvepia mane kiekvienąkart, kai statau spektaklį. Atrandi aktorių, jauti, kad radai grynuolį, o tuomet savaime atsiranda ir įkvėpimas. Nesu iš tų, kurie stumiasi patys vienumoje: man reikia, kad kažkas mane vestų kūrybiniu keliu. Juo mane veda žmonės, kurie dirba kartu – kiekvienas jų, kuris charizmatiškas, pilnas energijos, pamažu tampa mano įkvėpimu, o tai praturtina kūrybinį procesą.
Koks jūsų santykis su šia pjese? Kada pirmąkart teko su ja susidurti, kuo ji jus patraukė?
Visas Dalios Tamulevičiūtės statytas pjeses mačiau dar prieš susipažįstant su ja. Turbūt pirmąkart šį pastatymą pamačiau 14-iolikos. Buvau jauna paauglė, mažai ką supratau, tačiau kažkuo man pjesė atrodė įdomi. Vėliau, tapusi režisiere, suvokiau, kad mane žavi D. Tamulevičiūtės kuriamos mizanscenos. Tai norėjau priimti kaip iššūkį sau, bet suvokiau, kad turbūt niekada neatsiras mano Haroldo ir Modės. Po daugelio metų netyčiom sutikau savo Haroldą, tad nusprendžiau ieškoti ir savos Modės. Galbūt tos Modės, kurią laikiau mintyse, taip ir neradau, tačiau vietoj to radau aktorę – Rimantą Krilavičiūtę, kuri sužavėjo savo energija ir atsidavimu teatrui. Aš ir Rimanta – du minusai, bet kartu sugebame padaryti pliusą ir išpildyti Modės idėją.
Užupio dramos teatras kartais vadinamas avangardiniu teatru. Ar pati šio teatro idėja pasufleravo statyti „Haroldo ir Modės‘‘ spektaklį? Kiek šioje pjesėje telpa avangardo?
Avangardas jau praėjusio amžiaus dalykas – praeitas etapas. Meno sąvoka pasikeitė – jis tapo sinerginis, susijungė su mokslu. Galima konstatuoti meno mirtį ir gimimą iš naujo. Dabar jis – daugialypis, apimantis daugybę skirtingų sričių.
Taip pat ir teatre – dabar čia gausybė meno rūšių, kartais prijungiamas mokslas: tai leidžia pagaminti naują teatralizuotą produktą. Iš naujo gimsta paties teatro tradicijos, teatras po truputėlį tampa diagnoze. Avangardas „Haroldo ir Modės“ pjesėje slypi post-draminėje pusėje. Pjesėje nėra tiesioginio buitinio realizmo, čia daugiau metaforų, minčių srautų, kuriais personažai pergyvena jausmus. Avangardas pastatyme labiausiai jaučiamas mizanscenose. Spektaklyje daug eklektikos – pulsuojančios dinamika, naujų sprendimų, leidžiančių žaisti su veiksmais.
Vyresnioji karta turbūt dar prisimena Dalios Tamulevičiūtės „Haroldo ir Modės“ pastatymą. Jūsų spektaklis pasirodė likus kelioms dienoms iki Dalios Tamulevičiūtės 79-ojo gimtadienio – būtent tiek metų yra pjesės pagrindinei veikėjai Modei. Ar šis spektaklis skirtas prisiminti Dalią, o gal kaip tik jis skirtas pačiai Daliai Tamulevičiūtei?
Daliai šiemet tiek pat kiek Modei, taigi Modė tampa tam tikra Dalios Tamulevičiūtės reflekcija. Tamulevičiūtė neatsiejama nuo mano statomo spektaklio. Kodėl? Nes būtent dabar – šiuo mano amžiaus periodu – nusitęsia tiltas tarp manęs ir jos. Aš pagaliau supratau, koks buvo jos gyvenimo tarpsnis, kai ji statė „Haroldą ir Modę“. Kurdama „Haroldą ir Modę“ pati suvokiau, ką reiškia būti režisiere moterimi – ką moteris išgyvena statydama šį spektaklį ir kaip ji sugeba visvien išlikti profesionalia.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte statydama „Haroldą ir Modę“? Teko girdėti, kad Modę rinkotės net iš 15 aktorių. Ar tai legendinės aktorės Nijolės Gelžinytės užkelta kartelė Modės vaidmeniui ar tiesiog šis vaidmuo itin sudėtingas?
Daugeliu aspektu tai – sudėtingas vaidmuo. Vaidmuo reikalauja tobulai pasiruošusios vyresnio amžiaus aktorės, ji turi būti labai geros formos. Kadangi pjesę statom be kupiūrų, tad ir krūvis nėra mažas. Nijolė Gelžinytė šį vaidmenį atliko dar būdama palyginus jauna, jai tuo metu buvo 45-eri, mūsų aktorė – vyresnė. Aktorės vyresnis amžius šiame spektaklyje, kaip ir gyvenime, – privalumas, jei ji vis dar puikios fizinės galios. Būtent tokia yra Rimanta Krilavičiūtė – užsispyrusi, atkakli, puikios formos, energinga, o svarbiausia – jai užtenka kantrybės.
Koks yra Haroldas? Kodėl šiam vaidmeniui parinkote būtent Paulių Dragūną?
Galvojau, kas galėtų suvaidinti Cherubiną iš „Sevilijos kirpėjo“? Kai pamačiau Paulių Dragūną, pirma mintis buvo, kad jis – puikus Cherubinas. Tačiau, statyti „Sevilijos kirpėjo“ nesiruošiau. Pradėjau šį aktorių tyrinėti, padarėme porą pastatymų, metus laiko dirbome kartu, kol galiausiai supratau, kad jis tinka Haroldo vaidmeniui. Haroldą turi vaidinti pradedantis aktorius, tam kad būtų atskleista pagrindinė pjesės gyvenimo ir mirties idėja. Šiame spektaklyje Haroldas gimsta kaip asmenybė, o Modė – miršta, pasiekusi išsilaisvinimą.
Pjesę Kolenas Higensas ir Žanas Klodas Karjeras sukūrė prieš beveik 50 metų. Kaip manote, ar pjesės idėjos keitėsi su laiku ar visgi jos nėra pavaldžios laikui? Galbūt teko įžvelgti naujų požiūrio taškų? Ar šiuolaikinis jaunimas vis dar gali susitapatinti su Haroldu?
Ačiū, Dievui, gyvybės ir mirties klausimas vis dar aktualus kiekvienam žmogui (juokiasi). Gimimo, gyvenimo, asmenybės formavimosi, mirties klausimai – visuomet aktualūs. Mes gimstame ir visą gyvenimą einame į mirtį, visos siekiamybės veda į ją. Ji – aukščiausias filosofinis taškas, aukščiausioji siekiamybė. Manau, pasiekęs mirtį, žmogus kaip drugelis išsirita iš kokono. Kol žmonės dar bus mirtingi, mirtis visada liks aktuali, tad ir ši pjesė išliko tokia pati. Bet taip pat manau, kad šiandien ji dar svarbesnė nei prieš pusšimtį metų. Šiuo laikmečiu įvyko didelė asmenybių devalvacija, persistumdė vertybės, jauni žmonės nebežino kur eiti, sistema jiems tai padiktuoja. Nesusiformavusios asmenybės vidus kalba visiškai kitus dalykus – nežino kaip su tuo kovoti. Rezultatas gaunasi toks: vieni – nusižudo, kiti – prisitaiko, paskutinieji – nusprendžia su tuo kovoti, gimsta jaunimo protestas.
Koks jūsų santykis su veikėjais? Ar susitapatinate su vienu iš veikėju, o galbūt savyje slepiate juos abu?
Mano darbo stilius – nesitapatinti su personažais, tačiau jausmus perfiltruoti per save. Aš esu aš, bet jausmus, kuriuos patiria personažai, stengiuosi pajausti visada, ir ne tik pagrindinių, tačiau ir antraeilių personažų. Žinoma, Haroldas ir Modė – itin jautrūs veikėjai. Romeo ir Džuljeta, ar Bonė ir Klaidas – legendinės meilės istorijos tarp vyro ir moters. Haroldas ir Modė – tai kas kita, tai dvasinė giminystė. Pjesėje viena siela lyg ir sujungia du žmones. Modė ir Haroldas – du personažai, gyvenantys vienoje sieloje. Tokių istorijų nėra daug, tad šią istoriją drąsiai vadinu dvasingiausia visų laikų istorija. Ji moko nebijoti mylėti kitaip – nesisavinant kito esaties ir paleidžiant.
Galbūt turite mėgstamiausią ar labiausiai galvoje įstrigusią šios pjesės citatą?
Spektaklis pilnas puikių frazių. Pirmoji į galvą atėjo „Ir visa tai praeis“, tačiau „Mylėk dar!“ man – pati artimiausia. Esu meilės vergė, ir tai sakiau nuo jaunystės. Seniau galvodavau - blogai tai ar gerai, tačiau dabar - ypatingai vertinu ir drąsiai pareiškiu: meilė – mano didžiausia vertybė!
10. Ko turėtų tikėtis į spektaklį atėjęs žiūrovas? Ar jis teatro duris užvers pasikeitęs?
Teatras nieko nepakeičia, jis eina į dialogą – nusiunčia žinutę, kuri kartais, bet ne visada, žiūrovą pasiekia. Manau, šioje pjesėje užkoduota žinutė – pačiam priimti sprendimus. Geriau bus ar blogiau, visvien tai bus TAVO sprendimas, taip išmoksi stovėti ant savų kojų, pajausi tikrą gyvenimo skonį. Pabėgti iš visuomenės sukurtų stereotipų ir išdrįsti pamatyti tikrąjį gyvenimą – to palinkėsiu „Haroldo ir Modės“ žiūrovui.
Ir, nepamirškite, mylėti dar!
Dėkoju už pokalbį.
