– Penktadienį žiūrovai pamatys naujo Jūsų spektaklio „Aš nieko neatsimenu“, sukurto pagal Arthuro Millerio pjesę, premjerą. Kodėl pasirinkote būtent šį kūrinį? Kuo Jus patraukė A. Milleris?
– Visų pirma dėl to, kad A. Milleris yra puikus žmogaus psichologijos žinovas ir, žinoma, puikus vyro ir moters santykių žinovas. Jis pats nugyveno ilgą, įdomų, be galo sudėtingą gyvenimą, turėjo įvairių santykių, iš kurių garsiausi – vedybos su Marilyn Monroe – kaip žinia, baigėsi dramatiškai. A. Milleris sugebėjo gyvenimišką tiesą, situacijas ir džiaugsmus įvilkti į tokią teatrinę formą, kurią būtų įdomu lukštenti sluoksnis po sluoksnio, ir tuo pačiu metu aktoriams būtų įdomu vaidinti. Tuo ir patraukė paimti jį kaip bendrą mūsų būsimo spektaklio autorių.
– Jums visada svarbiausias atrodo psichologinis teatras? Yra režisierių, žaidžiančių forma, efektais, o Jums pirmiausia svarbu kapstytis psichologijoje?
– Priklauso nuo pastatymo. Kalbant apie Vilniaus mažąjį teatrą, kuriame kuriu trečią spektaklį, taip susiklostė, kad čia turiu galimybę statyti ilgai ir skirdamas visą pastatyminį dėmesį tik aktoriams, istorijai ir psichologijai. Šitoje medžiagoje, kaip jokioje kitoje, turime reikalų su tikruoju psichologiniu teatru. Tai nereiškia, kad mes kalbame apie psichologines problemas ar kad spektaklis virsta psichoterapijos seansu. Atvirkščiai – tai tikras teatras, kuriame regime ne mizanscenas ar efektus, triukus ar panašius dalykus, o kur spektaklio audinį sudaro psichologiniai procesai, tuo metu vykstantys herojuose. Ir visa tai yra be montažo, be scenų persikeitimo: jeigu tai būtų filmas, tai būtų vienu dubliu nufilmuota juosta. Čia – vienu dubliu vadinamas spektaklis, todėl aktoriai neturi galimybės po vienos ar kitos scenos išeiti į užkulisius, atsikvėpti ir pradėti nuo nulio. Tai, kas buvo suvaidinta prieš penkias minutes, daro tiesioginę įtaką tam, kaip aš reaguosiu į partnerio replikas ir elgesį po penkių minučių.
– Kaip tokiu atveju atrodo paruošiamasis darbas su aktoriais? Tuomet spektaklio kūrimas yra lyg savotiška psichoterapija, nagrinėjate juose vykstančius vidinius procesus, kad jie susitapatintų su herojais?
– Susitapatinti su herojais aktoriams tenka visada, tik klausimas, kiek? Juk jei aš nesusitapatinu, nebandau empatiškai pajausti to, ką jaučia tas žmogus, nėra ko kalbėti apie jokią kūrybą. Klausimas, kiek aktoriai išlaiko distanciją nuo to, ką jie daro. Repeticijų proceso metu mes daug prisimename, ieškome gyvų pavyzdžių iš literatūros, kinematografijos, muzikos, poezijos, atveriame daug savo pačių praeities klodų. Turbūt paradoksalu, bet spektaklis, kurio pavadinimas „Aš nieko neatsimenu“, privertė mus prisiminti daug dalykų, susijusių su vaikyste, praeitimi, seneliais, mamomis, taip pat privertė pereiti per visas kartas ir prisiminti, koks anksčiau buvo teatras. Tai buvo ir yra įmanoma dėl to, kad spektaklyje vieną iš vaidmenų atlieka Gediminas Girdvainis. Jis yra žmogus, savimi apjungiantis daug epochų, laikotarpių – jis yra vaikštanti teatro istorija, aktyviai vaidinantis aktorius, užaugęs dar vienoje aktorinėje mokykloje, bet šiuo metu aktyviai dirbantis su jaunais režisieriais. Taigi, mes gilinamės, analizuojame ir taip, jei grįžtume prie psichologijos ir būtinų jos žinių, vyksta pažinimo procesas.
– Užsiminėte, kad su G. Girdvainiu kalbėjote ir apie tai, koks anksčiau buvo teatras. Ar jis yra iš tų, kurie sako, kad „mūsų laikais buvo geriau, teatras buvo kitoks“, leidžiant suprasti, kad ankstesniais laikais teatras buvo geresnis? Ar viskas su teatru dabar yra gerai?
– Gediminas yra išmintingas žmogus, kuris nededa pliuso arba minuso ženklo praeičiai arba dabarčiai. Kai jo paklausai, supranti, kad kai kurie dalykai yra labai prarasti, bet tuo pačiu ir labai svarbūs, pavyzdžiui, etika, disciplina, pagarba, subordinacija, atidumas repeticijų procesui, pasiruošimas prieš spektaklį. Dirbant su Gediminu tuos dalykus buvo galima pajausti, pasitikrinti, ko esi neišmokęs. Tam tikra prasme tai buvo grįžimas į palaimingą mokinio būseną. Lygiai taip pat Gediminas, aktyviai visą gyvenimą dirbęs, žino, jaučia, girdi, kas vyksta dabar. Todėl ne veltui išmintis savyje sujungia visą gyvenimą, gyvybės formas, nieko neeliminuojant ir nenurašant.
– Pagal pradinį sumanymą G. Girdvainis turėjo vaidinti su Egle Gabrėnaite, tačiau ją pakeitė Gintarė Latvėnaitė. Kodėl įvyko šis pasikeitimas?
– Kuo įdomus ir gyvas teatras – tuo, kad jame visą laiką būna improvizacijų. Gyvenimas mestelna dovanų, netikėtumų, tad dažna praktika, kai pradžioje repetavimo proceso susitinka būrys žmonių, o ilgainiui repetuojant mes pradedame jausti, kad kažkur medžiagą matome skirtingai, galbūt pajuntame, kad kažko nespėsime. Būna daug įvairių priežasčių. Mūsų atveju taip pat buvo improvizuojama ir galų gale ateita prie tos sudėties, kuri yra dabar. Tai teatrinė praktika kūrybinių paieškų kelyje. Viskas kaip ir įprasta teatrui.
– O kuo tai keičia spektaklį? Pagal siužetą, spektaklyje šnekasi du senukai, o dabar tarp juos vaidinančių aktorių yra gana didelis amžiaus skirtumas. Ar nebuvo sunku spręsti šį iššūkį?
– Pagal siužetą, tai yra dviejų pagyvenusių žmonių susitikimas vieno iš jų namuose užmiestyje. Tas namas yra ir studija tapyti, ir dirbtuvės, skirtos brėžiniams ir matavimams atlikti, taip pat tai yra ir gyvenamoji erdvė, kurioje gyvena viengungis Leo. Pas jį vakarais atvažiuoja Eleonora – moteris, su kuria jis pažįstamas visą gyvenimą ir su kuria susipažino per jos vyrą, kuris buvo jo geriausias draugas. Amžina trijulė – vyras ir žmona bei jų geriausias draugas Leo. Kadangi keitėme spektaklio aktorinę sudėtį, tai mums lyg savaime pasiūlė ir pažaisti, leisti sau pafantazuoti tokiomis temomis kaip tos „vienintelės“, vis pas mane prisiminimuose ateinančios meilės, motyvas. Galbūt ji yra tik jo išsigalvota moteris, galbūt toks pokalbis – lemtingas, dramatiškas, audringas – iš tikrųjų įvyko, bet po to ji žuvo?
Vėlgi, gyvename tokiu laikotarpiu, kai, ko gero, ieškome daugiaprasmiškų dalykų, kai jau nebeįdomu tiesiog kartu, saldu, šilta, šalta – norisi įvairių derinių. Todėl šiame spektaklyje siužetinė linija, tas amžiaus atitikimas tampa ne tokiais svarbiais. Juk kaip rašė A. Milleris savo memuaruose, kartais mus užplūsta prisiminimų kilpos. Kai prisimenu mylimą žmogų, galiu jį prisiminti ir jauną, ir vyresnį, ir gražų, ir bjaurų. Spektaklio metu G. Girdvainis organiškai eina su savo amžiaus krūviu, psichofizika, o Gintarė labai įvairiomis formomis parodo savo aktorinį meistriškumą. Kažkur galima įtarti, kad tai tik siela, kažkur gali priminti dukrą. Tai yra tam tikra vyrų-moterų santykių forma, susiklostanti tarp dviejų labai brandžių žmonių, kai santykiai gali būti kaip tarp tėvo ir dukros ar tarp motinos ir sūnaus. Visi šie dalykai santykiuose kaitaliojasi, tad mes sau leidžiame tuo pagrįstai žaisti.
Kai skaitėme pjesę pirmus kartus ir davėme paskaityti šalia esantiems žmonėms, jie sakė, kad čia nė velnio nėra istorija apie senukus – tai yra istorija apie santykius. Tokie patys santykiai įmanomi net tarp paauglių. Pats prisimenu save, kai buvau 17 metų, turėjau mylimą merginą – aš buvau globėjas, o ji labiau globotinė. Vėliau santykiuose buvo atvirkščiai, kai aš buvau 25-metis kūdikis, o būsima žmona atliko mamos vaidmenį. Lygiai taip pat galime pažiūrėti į savo senelius, tėvus –viskas keičiasi, kaip keičiasi ir gelbėtojo, aukos, budelio vaidmenys šeimoje. Gyvendami XXI a. ir bandydami atsisakyti suskirstymų į pagyvenusius ir jaunus, leidžiame sau kurti. Teatras – žaidimas, kuris mums leidžia žaisti tokius žaidimus, kurie gydo.
– Kalbant apie auditoriją, kam skirtas šis spektaklis – paaugliui, vidutinio amžiaus, vyresniam žmogui...?
– Sakyčiau, sulaukusiems maždaug 35 metų ir daugiau – tokiems, kurie patys turi vaikų, pagyvenusius tėvus, su kuriais retokai susitinka, o galbūt kurių tėvai jau iškeliavę ir atsisveikinimas įvyko netinkamai. Po šio spektaklio 40-mečiai ir mano amžiaus žmonės norės paskambinti tėvams, o tie, kurie yra arčiau G. Girdvainio kuriamo personažo amžiaus, galbūt galės apsvarstyti ir suprasti, kad nevėlu pradėti iš naujo. Leo personažas trykšta gyvybe, gyvenimu, apsiima įvairiais darbais, nenustygsta vietoje, nors sunkiai vaikščioja.
– Teko matyti teatro lankstinuką, kuriame yra Jūsų pasvarstymai, kad šis spektaklis yra Jūsų atsisveikinimas, meilės teatrui išraiška? Ką turite omenyje, su kuo atsisveikinate?
– Pjesėje yra atsisveikinama su tam tikrais dalykais, laikotarpiais, su tam tikra savo mąstysena. Tiesiog žinau, kad po šito pastatymo mes niekas nebebūsime kaip kažkada anksčiau. Šis pastatymas, šios temos, prisilietimas prie tokių meistrų kaip E. Gabrėnaitė mūsų pirmame repeticijų etape, ėjimas iki galo su G. Girdvainiu – jis negali nepakeisti. Tai yra pusantros valandos spektaklis, po kurio tapsime išmintingesni, brandesni, turtingesni. Ir, žinoma, man iš esmės tai yra atsisveikinimas su tam tikru kūrybiniu laikotarpiu. Po šio pastatymo planuoju pradėti kurti kitaip negu anksčiau.
Tam tikra prasme šis spektaklis unikalus tuo, kad dabar jau taip nelabai kas taip stato spektaklius, kad būtų kreipiama tiek daug dėmesio į aktorių, į dialogą, į psichologiją. Tai, kad leidžiama sau statyti pusantros valandos dialoginį spektaklį, kad galima taip ilgai repetuoti – gana retas dalykas. Tai tam tikras nusilenkimas tam senajam teatrui. Neveltui pas mus ir scenografija primena kino paviljoną – viskas atvirai apšviečiama, nėra užkulisių. Kino paviljonas – tam tikras simbolis to, kur praėjo didžioji dalis Gedimino gyvenimo: filmuose, kino aikštelėse. Gyvenimas yra kaip spektaklis. Tam tikra prasme kiekvienas spektaklis yra atsisveikinimas su tam tikru etapu.
– Ar galite atskleisti, kuo naujas etapas bus kitoks, jei tvirtai žinote, kad bus kitaip? Ar tiesiog žinote, kad bus kitaip, bet nežinote kaip?
– Aš žinau, kaip bus, bet jeigu apie tai pradėsiu pasakoti, pas skaitytojus galvose viskas susijauks. Reikia režisūriškai tuos dalykus dozuoti (juokiasi).
– Esate ne tik režisierius, aktorius, bet ir Vilniaus mažojo teatro kūrybinės dalies vadovas. Kaip matote naują sezoną? Ko gali laukti žiūrovai?
– Žiūrovai gali laukti pagarbos jiems. Nesvarbu, kokio amžiaus jie bebūtų, jie turės, iš ko rinktis. Jauni tėveliai, pavyzdžiui, turės premjerą, skirtą jauniausiems žiūrovams, net kūdikiams. Tai yra spektaklis „Manuliukai“, kuriame bus kalbama autentiška, tikra kūdikių kalba, nes, kaip žinia, kūdikiai turi savo žodžius ir garsus. Spektaklio režisierė G. Latvėnaitė tuo seniai ir kruopščiai domisi, nes pati turi didelę patirtį su mažais vaikais tiek ikimokyklinio meninio ugdymo mokyklėlėje, tiek pati būdama trijų sūnų mama. Šis spektaklis bus unikalus, autentiškas, nes jame bus panaudota tikroji mamos, mokytojos patirtis, o komunikuojama ir dainuojama bus kūdikių kalba. Po spektaklio vaikai galės pažaisti ir su scenografijos detalėmis, pačiupinėti įvairias faktūras. Norime, kad tai būtų ne tik kultūrinis laiko praleidimas teatre su mažais vaikučiais, bet ir tam tikra lavinamoji dalis. Be to, po spektaklio kviesime pasivaišinti kava ir pyragu, kad jauni tėveliai pabendrautų, o vaikučiai – pažaistų. Mes žinome, kad kai turi mažų vaikų, tas išėjimas su jais kažkur yra kažkas daugiau nei tik spektaklis ar koncertas. Norisi pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais, kartais ir sunkumais, su kitais tėvais, po ilgo sėdėjimo namuose – ir pasipuošti. Sieksime ir šventiškumo, ir atvirumo.
Kalbant toliau apie atvirumą, Aleksandro Špilevojaus spektaklis „12 gramų į šiaurę“ bus atviras tam žiūrovui, kuris galbūt dar nesuformavo tokio, sakykime, teatrinio skonio, bet kol kas dar ieško savęs tarp klubų, kino, pramogų, muzikos ir teatro. Šis spektaklis skirtas jaunai auditorijai, galbūt 16, 18 ir daugiau metų, kurio tiek pati estetika, tiek forma aktuali ir patraukli, priimtina jaunam žiūrovui. Spektaklyje skamba gyva didžėjaus „Black Water“ techno muzika, figūruoja daug judesio. Čia keliamos egzistencijos, vakuumo, tuštumos pildymo temos, veikėjai yra madingų profesijų atstovai. Taigi, vėlgi kviečiama ta grupė žmonių, kurie galbūt šiaip į teatrą neitų, nes jiems tai atrodo nuobodi vieta.
O mūsų spektaklis „Aš nieko neatsimenu“ kviečia susilėtinti, įsiklausyti, įsižiūrėti ir visgi pagalvoti apie tai, kad laikas praeina, o jeigu meilės rezervų yra daug, galbūt reikia mylėti šiandien? Taip pat jis apie tai, kaip apskritai priimti nuolat tirpstančio laiko faktą. Juk vienas iš pagrindinių pasirinkimų žmogui – kaip priimti skausmą, nesėkmę, mintis apie mirtį. Mūsų spektaklis ir apie tai, ir apie teatrą, aktorius, vaidybą ir apie mus visus.
