Vilmantai, kaip atsidūrėte Vilniaus teatre „Lėlė“?

Dar bakalauro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metais mūsų kursui scenografijos, lėlių teatro istoriją dėstė teatrologė Audronė Girdzijauskaitė. Ji skatino visus pagalvoti apie tas sritis, kurios traukia, o ne apie tas, kurios yra populiarios. Kadangi visada domėjausi daile, tą gyvą ryšį tarp dailės ir teatro galiausiai atradau lėlių teatro srityje. Taip ir atsidūriau „Lėlės“ teatre: iš pradžių lankiausi spektakliuose, apie kuriuos parašiau keletą straipsnių, o paskui, po magistro studijų, 2009 m. tuometinių teatro vadovų Juozo Marcinkevičiaus ir Algirdo Mikučio buvau pakviestas darbuotis į „Lėlę“.

Pavadinimas „Lėlė“ iš karto nuteikia, kad tai yra tik vaikams skirtas teatras. Ar vis dėlto savo spektaklį čia gali rasti ir suaugęs žmogus?

Mūsų visuomenėje taip jau yra priimta, kad žodis „lėlė“ suponuoja kažką vaikiško. Pirmiausia, taip yra todėl, kad mūsų kalboje šis vienas žodis naudojamas šiek tiek skirtingų dalykų apibūdinimui: „lėlė“ pas mus reiškia tiek teatrinę lėlę, tiek žaislą, o pastaroji reikšmė mūsų kultūroje turi daug gilesnę tradiciją. Įdomu tai, kad yra kalbų, kuriose teatrinė lėlė ir žaislas turi skirtingus terminus. Pavyzdžiui, angliškai lėlę kaip žaislą apibūdina „doll“, o teatrinę lėlę – „puppet“. Taip, manau, pasąmoniningai visuomenė kuria požiūrį, galiausiai apipina vieną ar kitą reiškinį stereotipais.

Antra, istoriškai susiklostė, kad XIX a. pab. - XX a. pr., atsiradus ir išpopuliarėjus kinui, lėlių teatras atsidūrė švietimo ir kultūros vaikams kontekste. Tame nėra nieko blogo, juk lėlė kaip žaislas yra neabejotinas vaikystės atributas, todėl ir toks artimas vaikui, ateinančiam į lėlių spektaklį. Ir vis dėlto, atsižvelgus į archaišką prigimtį, giluminę specifiką, lėlių teatrą reikėtų vertinti kaip universalaus adresato scenos meno rūšį, skirtą tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Šiandien „Lėlės“ teatro repertuare yra spektaklių, skirtų ir suaugusiesiems. Tokio repertuaro kūrimas mūsų teatre sustiprėjo maždaug prieš dešimt metų, kartu su „Lėlės“ trupę papildžiusiu jaunų aktorių kursu. Ne visi kūriniai, skirti vyresnei publikai, buvo sėkmingi, bet tie, kurie buvo – leido teatrui augti, o žiūrovui – atrasti, galbūt, kitokį teatrą. Šiandien galiu pasakyti, kad lėlių teatre – kai ši sritis apipinta stereotipais – nėra lengva kurti repertuarą suaugusiems: potenciali publika dažnai tokį teatrą ignoruoja, jos dėmesį suvalgo populiaresnės, labiau „prestižinės“ scenos meno rūšys. Aišku, daug kas priklauso ir nuo paties teatro, jame kuriančių menininkų ambicijų, teatro komunikacijos su žiūrovu, rinkodaros priemonių.

Užsienio šalyse, kuriose lėlių, objektų, vizualinis teatras turi gilesnes tradicijas, suaugusiems skirti vaidinimai puikiai gyvuoja. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje tokia tendencija ilgainiui susikurs.

Kai teatre vaidina žmonės, jie emocijas perteikia ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba. O kaip emocijas išreiškia lėlės?

Vaidmens kūrimo instrumentas dramos teatre yra pats aktorius. Tuo tarpu lėlių teatre – lėlė arba bet koks kitas daiktas, objektas, kurį aktorius valdo, manipuliuoja. Gyvu personažu lėlė tampa per judesį. Tiesa, manau, kad tą gyvybės iliuziją – animacijos efektą – kuria ne lėlininkas, bet pats žiūrovas savo vaizduotėje. Aktoriaus darbas su lėle neretai remiasi ta pačia judesio logika kaip ir aktoriaus darbas su savo kūnu. Aišku, daug kas priklauso nuo lėlės tipo, jos valdymo subtilybių ir materijos teikiamų galimybių. Tai, ko fiziškai negali scenoje padaryti aktorius, gali padaryti lėlė.

Kaip lėlininkai ruošiasi pasirodymams?

Tai labai priklauso nuo pačio spektaklio, jame naudojamų lėlių tipų, jų valdymo technikų. Darbas su kiekvienu lėlės tipu reikalauja skirtingų profesinių įgūdžių, laiko, skiriamo tiems įgūdžiams suformuoti. Pavyzdžiui, marionetės valdymas ne kiekvienam lėlininkui lengvai įkandamas, atlikėjai turi ilgai mokytis, repetuoti. Iš esmės kiekvienas spektaklis yra iššūkis, o tinkamas pasiruošimas kūrinio atlikimui – profesionalo pareiga. Kartais, kurdami, repetuodami vaidmenį, aktoriai naudojasi veidrodžiu, tam, kad matytų, ar jų judesiai, atliekami su lėlėmis, yra paveikūs.

Teatre „Lėlė“ esate jau dešimt metų. Kaip teatras keitėsi bėgant metams?

Būnant teatro viduje nėra lengva, galbūt ir neįmanoma objektyviai įvertinti tuos pokyčius. Vis dėlto, kai kas tikrai keitėsi. Prisimenu, kai tik atėjau į teatrą, čia dirbančių darbuotojų amžiaus vidurkis buvo virš 50 metų, bet greitai per kelerius metus į kolektyvą įsiliejo nemažai jaunų žmonių, taigi, per dešimtmetį teatro kolektyvas jaunėjo. Taip pat per šį laiką, kaip jau ir minėjau, „Lėlė“ daug dėmesio skyrė suaugusiems skirto repertuaro formavimui, taip pat jaunų menininkų įtraukimui į teatro kūrybines veiklas. Per tuos dešimt metų „Lėlės“ teatras taip pat suaktyvino ir savo edukacines veiklas: pradėjome vykdyti įvairius kompleksinius projektus, organizuoti dirbtuves, surengėme ne vieną didesnę parodą.

O į gastroles važiuojate?

Važiuojame ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Statistiškai, kiekvienais metais „Lėlės“ teatras suvaidina kelias dešimtis spektaklių Lietuvos regionuose ir kartą ar du per sezoną kolektyvas gastroliuoja užsienyje. Tiesa, mes dažnai sulaukiame kvietimų, bet ne visur galime keliauti. Galimybes išvykti kartais riboja ir mūsų kūrėjų teatre užimtumas, kartais ir finansiniai gastrolių kaštai. Galbūt kažkam atrodo, kad galime susidėti kelias lėles į lagaminus ir keliauti į kokį festivalį, bet yra spektaklių, su kuriais kažkur norint išvykti, reikalingos priekabos dekoracijų, lėlių, rekvizito gabenimui.

Šią vasarą tapote „Lėlės“ teatro vadovu. Su kokiais sunkumais jau teko susidurti?

Dauguma problemų man pažįstamos. Žinojau, kur einu ir žinau, ką reikia nuveikti. Yra įsisenėjusių vidinių problemų, susijusių su darbų organizavimo procedūromis, tvarkomis, neišnaudojamomis galimybėmis. Šituos dalykus su kolegomis jau aptarinėjame, diskutuojame, planuojame darbus. Vienintelis dalykas, kurio negalime paprastai suplanuoti ar lengvai paveikti, pats sudėtingiausias iššūkis – šiuo metu vykstanti „Lėlės“ teatro rekonstrukcija. Nuo darbų, kurie turi būti atlikti rekonstrukcijos metu, labai priklauso mūsų teatro ateities planai. Šiandien buriu kolektyvą, bandome kartu aiškintis esančias problemas, planuojame alternatyvas. Dėl rekonstrukcijos darbų negalime eksploatuoti Didžiosios salės. O tai – pagrindinė teatro kūrybos aikštelė, ji būtina, norint pilnai vykdyti savo veiklą.

Kaip vyks naujas sezonas kai teatre – rekonstrukcija?

Naujasis sezonas – 62-asis – jau prasidėjo. Teatro mažojoje ir palėpės salėse rodysime mažesnių formų spektaklius, didesnius stengsimės rodyti išvykose į regionus, galbūt kažkiek ir Vilniuje, jei kolegos įsileis... Bet dabar tai labai sudėtinga, juk pastaruoju metu – visur statybos, rekonstrukcija. Kitos įstaigos, kuriuose galėtumėm arba norėtumėm rodyti spektaklius, nėra guminės, kad išsiplėstų ir visus norinčius įsileistų.

O koks bus tas 62-asis „Lėlės“ teatro sezonas?

60-asis sezonas teatrui bus sudėtingas ne tik dėl ūkinių, buitinių rūpesčių, bet, manau, ir dėl organizacijoje vykstančios vidinių vertybių kaitos... Kartu šis sezonas – jaunimo kūrybos laikas. Planuojamos trejos premjeros, skirtos vaikams, jų kūrėjai – jaunosios kartos menininkai. Tiesa, kiek vėliau tikrai skirsime laiko ir vyresnės, vidurinės kartos kūrėjams, kviestiniams menininkams iš užsienio. Dabar svarbiausia kiek įmanoma daugiau pasidaryti rekonstrukcijos darbų, tikimės, kad jau gruodžio mėnesį pavyks žiūrovams atverti Didžiosios salės duris.

Sakote, kad šis sezonas yra skirtas jauniems žmonėms. O apie ką kalbate vaikų spektakliuose?

Mūsų kūrėjai stengiasi pateikti intelektualesnį turinį, kelti klausimus, siūlo temas, kurios skatina susimąstyti. Pavyzdžiui, pirmoji teatro premjera šį sezoną – Šarūno Datenio režisuojamas lėlių spektaklis „Kaime nėra wifi“. Šiame spektaklyje keliami klausimai apie visuomenės vartotojiškumo, šeimos tarpusavio ryšių problemas. Lapkričio mėnesį numatoma dar viena premjera vaikams – lėlių spektaklį „Antis, Mirtis ir tulpė“ pristatys jaunų kūrėjų iš Lietuvos ir Prancūzijos komanda. Taip, šio spektaklio pagrindinė tema – mirtis. Tačiau Mirtis čia bus vaizduojama ne kaip nesuvokiamas, mistinis dalykas, baimę keliantis reiškinys, o kaip simpatiškas, gyvas personažas, su kuriuo galima bendrauti. Vaikams juk anksčiau ar vėliau ateina laikas, kuomet jie užduoda tokius klausimus, kuriuos visuomenė laiko tabu. O čia jau gali pagelbėti lėlių teatras. Lėlėms tai yra lengviau pakeliama. Taigi, su vaikais galima kalbėtis ir rimtomis temomis, juk jos – visų mūsų gyvenimo dalis.

Teatro vadovo kadencija trunka penkerius metus. Kokius tikslus sau išsikėlėte?

Visų pirma, noriu suburti kolektyvą, sutvirtinti teatro komandą, su kuria bus galima judėti į priekį ir konstruktyviai spręsti visas problemas. Komanda turi vadovautis bendromis vertybėmis. Tiesa, esu jaunesnės kartos žmogus ir gal truputi kitaip nei vyresnė karta įsivaizduoju lyderystę bei tarpusavio bendravimą teatre: vertinu pagarba grįstą bendravimą, diskusijos kultūrą kolektyve, nematau prasmės intrigose. Su kolegomis galime susėsti, pasitarti, ir aš, kaip vadovas, prisiimsiu sprendimo atsakomybę, bet savo sričių specialistai patys privalo spręsti kaip geriausiai jie atliks savo darbą. Man labai svarbi kolektyvo darna ir pasitikėjimas vienas kitu. Kito kelio į bendrą sėkmę nematau.

Kalbant apie kūrybinę pusę, stengsiuosi į teatro veiklą įtraukti geriausius šalies lėlininkus, taip pat jaunus kūrėjus, talentingus savo sričių specialistus, galiausiai, kviestis profesionalus iš užsienio, kurie pasidalintų savo profesine ir žmogiška patirtimi su mūsų teatro menininkais. Taip pat turime minčių teatro palėpėje įkurti eksperimentinę studiją, kurioje galės kurti ir lėlių teatro srityje debiutuoti skirtingų meno sričių kūrėjai. Galiausiai, laukia darbai, susiję su teatro įvaizdžio, vadybos, komunikacijos su žiūrovais tobulinimu, aktyvesniu „Lėlės“ dalyvavimu tarptautinėje erdvėje.

Kokia, žvelgiant jūsų akimis, yra „Lėlės“ teatro ateitis?

Kai įsivaizduoju „Lėlės“ teatrą po penkerių metų, čia dirbančius menininkus, teatro publiką – matau erdvę, kurioje gera kurti, būti ir mėgautis kūryba.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)