1928-aisiais Klara Darden dėsto iliustraciją Niujorko Centrinės stoties meno mokykloje. Gabi ir ambicinga mergina siekia pripažinimo, tačiau įveikti išankstines nuomones, kad moterys nėra tokios talentingos ir kad iliustracija yra žemesnės rūšies menas, labai nelengva. Klara nepasiduoda ir greitai įžūlumas bei pastangos ne tik iškelia ją į karjeros aukštumas, bet ir sujaukia širdį. Tačiau netrukus bohemos meilės rūpesčius ir svaiginančią karjerą sugriaus didžioji depresija. Ir Klara nė nenutuokia, ką ji jai atneš...
Kita siužetinė linija – 1974-ieji, suvargusi ir apleista Centrinė stotis. Čia ilgiau užsibūti nesaugu. Tačiau Virginijai Klėj stotis – paskutinis prieglobstis. Neseniai išsiskyrusi, ji turi išlaikyti paauglę dukrą, taigi darbas stoties informacijos kioske jai tikras išsigelbėjimas. Beklaidžiodama po stotį, ji aptinka apleistą meno mokyklą, o joje – akvarelę, kuri įsuka Virginiją į praeities verpetus. Virginija vis giliau grimzta į prieškario bohemos gyvenimo labirintus, net neįtardama, kad šis radinys pakeis jos pačios gyvenimą visiems laikams.
Plačiau apie intriguojantį siužetą ir nemažiau prikaustančius istorinius faktus pasakoja romano „Centrinė stotis“ autorė F. Davis.
„Centrinė stotis“ tiesiog spinduliuoja žavesiu. Ši knyga mane privertė susimąstyti, kaip moterys prisidėjo prie pasaulio formavimo, pagalvoti apie meno vaidmenį sunkmečiu. Tiesa, kad idėją rašyti apie Niujorko Centrinę stotį įkvėpė skaitytoja?
Tiesa. Prieš keletą metų Vestčesteryje, Niujorko valstijoje, skaitytojams pristatinėjau knygą „Lėlių namas“. Daug pasakojau apie savo meilę seniems pastatams ir po renginio prie manęs priėjusi klausytoja pakvietė sudalyvauti ekskursijoje po paprastai neprieinamas Niujorko Centrinės stoties vietas.
Tai, ką pamačiau Niujorko Centrinėje stotyje, buvo didinga. Klaidžiojome pastolių takais, žvelgdami žemyn į stoties vestibiulį ir „karo kambarį“, kuris buvo skirtas tokioms krizėms kaip Rugsėjo 11-toji ar keletą dienų trukęs elektros energijos praradimas Amerikos Šiaurės Rytuose 2003 m. Jau vėliau, rinkdama informaciją apie Centrinę stotį, sužinojau stulbinantį faktą, kad Centrinėje stotyje veikė dailės mokykla ir supratau, kad tai turi tapti mano romano ašimi.
Niujorko Centrinėje stotyje pilna energijos, triukšmo, čia nuolat juda daugybė žmonių, o štai prieš keliasdešimt metų čia pat atsiskyrę kuria menininkai. Sunku net įsivaizduoti.
1923 m. įkurta žymioji meno mokykla slypėjo viršutiniame stoties aukšte, kai tuo tarpu tūkstančiai keleivių ir keliautojų neramiai mynė žemiau esančio vestibiulio grindinį. Kasmet ši mokykla priimdavo apie 900 studentų. „The New York Times“ archyviniame straipsnyje aprašomas įspūdingas reginys – stoties vestibiuliu į kasmetinį mokyklos kaukių balių žengiantys pasipuošę studentai!
Visgi istorija šią instituciją buvo kone visai pamiršusi, tad teko nemažai padirbėti, paieškoti informacijos, skaičiau menininkų biografijas, kad suprasčiau, kokia vieta tai buvo. Nuo žvilgančio transporto mazgo 1920 m. iki purvino, sugriuvusio savo paties kiauto 1970 m.
Romane taip pat prisiliečiu ir prie kitų man itin svarbių temų: atveriu Niujorko panoramoje pasislėpusias žmonių istorijas, rašau, kaip laikui bėgant keitėsi moterų saviraiška ir galia, meno svarba mūsų gyvenimuose.
Ar romane „Centrinė stotis“ veikiantys menininkai yra istorinių asmenybių atspindžiai?
Menininkai Klara Darden ir Levonas Zakarianas išties yra įkvėpti realių Niujorko Centrinės stoties meno mokyklos fakulteto narių, drąsių ir veržlių žmonių: iliustratorės Helenos Dryden ir abstrakcijas tapiusio ekspresionisto Aršilo Gorkio. Helena buvo pirmoji moteris vadovavusi Centrinės stoties meno mokyklai. Ji sukūrė daugiau nei 90 „Vogue“ žurnalo viršelių, teigiama, kad ji buvo daugiausiai uždirbanti menininkė moteris praėjusio amžiaus ankstyvajame trečiajame dešimtmetyje. Vėliau Helena paslaptingai dingo, Gorkio taip pat laukė tragiškas likimas. Šis duetas tapo kūrinio atspirties tašku ir paskata patyrinėti menininkių moterų vaidmenį tų laikų visuomenėje, pabandyti užčiuopti meno pasaulio ir miesto pulsą vykstant pokyčiams, įsisukus į svaiginančio džiazo amžių ir Didžiosios depresijos liūną.
Antroji laiko linija romane – 1974 m., kai iškilo grėsmė pačiam Centrinės stoties išlikimui. Tai tapo proga kalbėti ne tik apie pastatą, bet ir žmonių ryžtą išsaugoti jiems svarbius dalykus. Statybų vystytojai kreipėsi į teismą, kad Centrinė stotis netektų saugotino objekto statuso ir jos vietoje išdygtų milžiniškas dangoraižis. Palaikymo išsaugoti pastatą buvo mažai, kadangi miestas buvo beveik bankrutavęs, o iš stoties likęs tik šlovės šešėlis. Romane vaizduojama kova dėl pastato išsaugojimo, jos pagrindinė iniciatorė buvo romane taip pat pasirodanti nepakartojamoji Žaklina Kenedi Onasis.
Romanuose pasakojate apie mažai pažintas, tačiau ypatingas Niujorko vietas. Kuo jus įkvepia šis miestas?
Man patinka atrasti istorijoje pamestus aukso grynuolius, miestų panoramoje užsitrynusius žmonių likimus ir juos papasakoti knygose. Visi romanuose „Lėlės namas“, „Adresas“ ir „Centrinė stotis“ aprašyti pastatai patyrė transformacijas: Barbizon moterų viešbutis, kur apsistodavo į Niujorką atvykusios jaunos moterys, tapo daugiabučiu, daugiabutis Dakota, kur gyveno Dž. Lenonas, iš nuomojamo tapo kooperatyvu, o Niujorko Centrinė stotis skendėjo šlovėje, patyrė nuosmukį, ir buvo vėl atgaivinta 1990 m. Miestas taip pat keitėsi, ir man labai patinka kurti veikėjus, kurie atspindi savo laikmečio dvasią.
Liepą pasirodė naujausias mano romanas „Čelsio merginos“, kurio veiksmas vyksta legendiniame Chelsea viešbutyje Džozefo Makarčio senatorystės laikotarpiu. Chelsea viešbutis yra tikrų tikriausias Niujorko brangakmenis, kuris daugiau nei šimtmetį buvo pripildytas ekscentriškų poetų, dramaturgų, roko žvaigždžių ir daugybės kitų meno ikonų. Tiesa, labai norėčiau kada nors patyrinėti kokį kitą miestą, atrasti jo ikoninius pastatus ir žmonių likimus. Galbūt tai būtų puiki priežastis mėnesį pagyventi Londone?
„Centrinės stoties“ veikėjai Klarai tenka patirti Didžiosios depresijos padarinius – menas tampa tuščia prabanga. Nors šiuo metu ir nepatiriame panašios ekonominės krizės, socialinis ir politinis klimatas skendi įtampoje. Kuo menas gali būti svarbus tokiomis aplinkybėmis?
Menas tampa dar svarbesnis ekonominės ar politinės krizės metu. Galbūt menas ir atrodė nereikalingas užklupus Didžiajai depresijai, kai driekėsi eilės prie duonos ir augo palapinių miestai. Bet menininkai, iškilę tuo laikotarpiu – Willemas de Kooningas, Aršilas Gorkis, Lee Krasneris – pakeitė modernųjį pasaulį neišmatuojamai.
Šiandien Niujorke menininkai kamuojasi siekdami įprasminti ir atvaizduoti šiuolaikinio pasaulio tvarką ir tai daro veikiami ekonominio klimato, dėl kurio susirasti įperkamą būstą yra beveik neįmanoma. Režisieriai, šokėjai, aktoriai, apskritai kūrėjai yra labai ištvermingi ir atkaklūs, tad jų idėjos ir interpretacijos gyvuos toliau, taip, kaip šimtmečius gyvuoja jų pirmtakų darbai.
Parengta pagal www.fionadavis.net
