– Kaip vertinate bendrąjį teatro lauką, jo dabartį?
– Negalėčiau apibendrintai įvardyti, kokia šiandieninė Lietuvos teatrų situacija. Yra daug individualių teatrų, scenos meno organizacijų, kūrybinių iniciatyvų, jos visos kartu palaiko teatro kraujotaką. Reikėtų suprasti, kad teatro gyvenimas nėra ir negali būti stabilus, jis banguoja, kinta – yra gyvas. Teatrai patiria tiek kūrybinę sėkmę, tiek nelabai kūrybingus periodus. Dirbu valstybiniame teatre ir šiuo metu geriau pažįstu šio sektoriaus problemas. Jei į scenos meną žvelgtume iš kultūros valdininkų varpinės, matytume dirbtinį peizažą, nes kiekvieną teatrą, keičiant jo nuostatus, bandoma valdiškai „sukultūrinti“, įsprausti į rėmus, atitinkančius kultūros strategiją, nors ji diskutuotina.
Anksčiau to nebuvo, teatrai kvėpavo laisviau. Šiandieninis, ne vien teatro, bet apskritai kultūros, gyvenimas varžomas nepasitikėjimo ir įtarumo. Jis kyla iš naujųjų politikų suformuotos nuostatos, kad valstybinių organizacijų tinklas sustabarėjęs ir jį reikia žūtbūt reformuoti. Ministerijos užsakymu atliktas tyrimas, neva tapęs prielaida atsirasti Kultūros strategijai 2030. Tačiau faktais galima įrodyti, kad strategijos principai buvo sukurti, tam tyrimui dar neatsiradus. O pats viešai pristatytas tyrimas pasirodė gana tendencingas. Sveikintina šiandieninės valdžios iniciatyva kurti ir vykdyti kultūros politiką, tačiau blogai, kad ji vienašališka, vykdoma nesitariant su pačiais kūrėjais ir jiems atstovaujančiomis organizacijomis, neįsigilinant į kultūros kontekstą, pasikliaujant tik reformatoriškai nusiteikusių ekspertų nuomone.
Teatro srityje gajus ir pastaruoju metu vis labiau eskaluojamas politinis valstybinio sektoriaus supriešinimas su nevalstybiniu. Matyt, siekiama, kad sumažėtų repertuarinių teatrų, vietoj jų atsirastų meno inkubatoriai, projektų aikštelės. Todėl aiškinama, neva repertuariniai teatrai neefektyvūs, kūrybiškai neproduktyvūs, neinovatyvūs ir pan. Tai įžūlus melas. Nekalbėsiu apie atskirus teatrus, jau minėjau, kad kiekvienas išgyvena įvairius kūrybinius ir organizacinius periodus, bet apskritai repertuariniai teatrai šiandien yra atsinaujinę, o savo kūrybinėmis idėjomis kai kurie gerokai lenkia nevalstybines scenos meno organizacijas, lyderiavusias anksčiau.
Be to, kalbame juk ne apie sportinius pasiekimus. Svarbu, kad šiandien repertuariniai teatrai iš naujo atranda savo misiją, ne vien užtikrina teatro raidos tęstinumą, bet ir bendradarbiauja su nevalstybinėmis organizacijomis, neturinčiomis savo scenos, ugdo jaunus menininkus, plėtoja tarptautinius ryšius, įgyvendina pripažintų užsienio menininkų kūrybinius projektus su lietuvių kūrėjais, pristato juos regionuose. Šios tendencijos nepriklauso nuo politinių strategijų.
– Kokie Jūsų, VTA pirmininko, uždaviniai, kad Lietuvos teatras laisviau kvėpuotų?
– Asociacija nėra vieningas darinys, jai priklauso labai skirtingos organizacijos, pagal savo pobūdį veikiančios kūrybinės ir ekonominės konkurencijos sąlygomis. Yra bendrų klausimų, problemų, daugiausia nulemtų santykio su steigėja – Kultūros ministerija. Pavyzdžiui, kaip teatrai įgyvendina steigėjos politinius tikslus, kaip turėtų vykti dialogas, siekiant, kad šis procesas būtų sklandus, išsaugant teatrų kūrybinį savarankiškumą. Pripažįstant valstybinių teatrų, koncertinių įstaigų, finansuojamų mokesčių mokėtojų lėšomis, visuomeninę atsakomybę, būtina išsaugoti jų teisę savarankiškai pasirinkti kūrybos kryptį, vykdyti veiklą.
Pastaraisiais metais buvo apstu pavyzdžių, kai ministerija be išsamių diskusijų diktavo kultūros įstaigoms. Stengdamasi būti aktyvi kultūros procesų dalyvė, ministerija kartais elgiasi nekompetentingai, neįsigilinusi į įvairių kultūros sričių veiklos specifiką. Burtažodžiais tampa „optimizavimas“, „efektyvumas“, deja, šios sąvokos suprantamos paraidžiui – su mažesniu kiekiu žmonių ir pinigų reikia sukurti daugiau „produkcijos“, patenkinti didesnę kultūros vartotojų auditoriją. Tokios nuostatos grindžiamos tarptautine praktika ir visuomenės gerove, bet iš esmės jos yra populistinės, nes individualumas, savitumas, kultūros reiškinių tvarumas ilgalaikėje perspektyvoje iš „optimizavimų“ neatsiranda. Dėl tokių tendencijų, manau, turėtų būti diskutuojama. Tą ir stengiuosi daryti ne vien kaip asociacijos vadovas, bet ir tiesiog kaip pilietis.
– Pasidalykite pirmaisiais teatriniais savo įspūdžiais.
– Pirmoji patirtis susijusi su Eimunto Nekrošiaus spektakliais Jaunimo teatre – „Kvadratas“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Pirosmani, Pirosmani...“ Buvau moksleivis, kažkaip patekdavau į tuos anšlaginius spektaklius, stovėdavau, atsirėmęs į šiurkštaus tinko sieną. Iki šiol jaučiu delnuose tą šiurkštumą... Kaip kuriamas teatras, pirmąkart pamačiau irgi Jaunimo teatre, kurio vadovės Dalios Tamulevičiūtės išprašiau, kad leistų pasižiūrėti Nekrošiaus „Dėdės Vanios“ repeticiją. Aš, tada Sankt Peterburgo teatro akademijos studentas, iki šiol prisimenu karštligišką atmosferą cigarečių dūmų pritvinkusiame dideliame kambaryje su baltomis tinko sienomis. Buvo repetuojama Etažerės scena – Astrovo (Kostas Smoriginas) ir Sonios (Dalia Overaitė) išpažintis...
Šiandien ten įrengti teatro administracijos kabinetai. Viename iš jų dirbu kaip Jaunimo teatro vadovas. Iš teatro sandėlio, esančio prie oro uosto, atsivežiau aplūžusią „Dėdės Vanios“ etažerę. Antraisiais mano darbo šiame teatre metais Nekrošius pirmą kartą po ilgo laiko atėjo į Jaunimo teatrą repetuoti – kūrėme spektaklį „Cinkas“. Per trisdešimt metų jis buvo čia užsukęs tik į kolegų šermenis. Sakė, kad niekada negrįš. Bet sugrįžo. Nors ir vienam spektakliui. Beje, „Cinkas“ baigiasi monologu apie duris, kurios yra žmogaus gyvenimo liudytojos. Ant durų guldomas miręs šeimininkas. Tas monologas sakomas su gestu į teatro scenos grindis... Dabar, po Nekrošiaus mirties, kartais pagalvoju apie šį apsisukusį ratą. Ir ta mintis teikia jėgų.
– Kuo įsiminė studijos Sankt Peterburge?
– Peterburgiškis Josifas Brodskis yra sakęs, kad šis miestas turi ypatingą savybę – iš įvairių jo taškų matomas horizontas. Tas horizonto pojūtis man buvo vertingiausia Peterburgo patirtis – kalbu ne tik apie miestą, bet ir apie mokslus plačiąja prasme. Horizonto trauka ugdo laisvės pojūtį ir kelionių poreikį, jei kelionę suprantame kaip gyvenimą inspiruojančias paieškas ir saviugdą.
– Kas buvo Jūsų pagrindiniai, svarbiausi mokytojai?
– Tokiais laikau du. Pirmasis – Jurijus Barbojus, dėstęs teatrologijos specialybę. Jam esu dėkingas ne tik už suteiktas žinias, bet ir už išugdytą požiūrį į profesiją, apibrėžtus scenos meno kriterijus. Tai man labai padėjo, tiek dirbant kritiko darbą, tiek ir vėliau, kai ėmiausi prodiuserio veiklos, nors to niekada nesimokiau. Antrasis – Eimuntas Nekrošius. Jis nieko manęs nemokė, bet iš jo išmokau kai ko daugiau už profesinius dalykus. Ir tai padeda tiek vadovauti teatrui, tiek gyventi.
– Kas jums yra teatras?
– Teatras man yra darbas, kuriame ieškau tam tikros prasmės, ji kitokia, negu siūlo kasdieninis gyvenimas. Profesiją kadaise pasirinkau tarsi atsitiktinai. Laikui bėgant, veiklos pobūdis keitėsi, bet dabar galėčiau sakyti, kad ėjau viena kryptimi. Visada stengiausi daryti tai, kas man pačiam yra įdomu, kas teikia prasmę. Kokia toji prasmė? Jaunystėje ją siejau su kūrybiniais perversmais, norėjosi visuomeniškai aktyvaus teatro, kadangi tokio labai trūko, stengiausi, kad atsirastų. Buvo etapas, kai daug rašiau. Kritiko darbo pradžia sutapo su pirmaisiais Oskaro Koršunovo spektakliais, reiškusiais istorinį mūsų teatro lūžį. Su Oskaru kalbėdavomės apie naują teatrą, jo misiją.
Po to Eimunto Nekrošiaus kvietimu keletą metų dirbau, jam kuriant Meno fortą. Išėjau, nes norėjau imtis savarankiškos veiklos. Atradau naująją dramaturgiją. Naujosios dramos akcija per dvylika metų pristatė daug naujų pjesių, jų autorių ir jaunų Europos režisierių. Tai buvo mano asmeninis pasiūlymas Lietuvos teatrui. Įdomu, kad ir šiandien ne viena iš anuomet išverstų ir pastatytų pjesių vėl atsiranda mūsų teatruose. Nevalstybinis kultūros sektorius irgi kūrėsi iš asmeninių iniciatyvų. Ši patirtis užgrūdino.
Kažkaip sutapo, kad ir į Nacionalinį dramos teatrą, ir į Jaunimo teatrą atėjau dirbti tuo metu, kai jiems reikėjo keistis, atsinaujinti. Iš patirties žinojau, kad tai galima padaryti tik imantis asmeninės iniciatyvos. Aišku, labai svarbu, kad šalia būtų nors nedidelė kompetentingų ir darbščių žmonių, kuriais galima pasitikėti, komanda. Dėkoju tiems, kas dabar dirba su manimi, nes be jų pagalbos negalėčiau įgyvendinti užsibrėžtų tikslų. Teatras – sudėtingas, įvairialypis organizmas. Bendradarbiavimas ypač svarbus, kai teatras atsiduria kaitos taške, kai daromi rizikingi sprendimai ir siekiama tikslų, kurie atrodo neįgyvendinami. Teatro darbe daug rutinos, beprasmiškos veiklos, bet kol turi idėjų, svajonių ir nors keletą bendraminčių, tol gali judėti pirmyn. Nekrošius kartais per repeticijas sakydavo, kad tempia save už ausų... Geras pasakymas, tinkantis žmogui, kuris vadovauja teatro procesui, nes pirmiausia privalai „tempti“ save, rodydamas pavyzdį kitiems ir prisiimdamas visą atsakomybę.
Kaip šiandien suprantu teatro prasmę? Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Gal teisingiausias atsakymas būtų labai paprastas – tai būdas ugdyti save. Visais atžvilgiais. Stengiuosi daryti tai, kas teatrui ir jo žiūrovams atvertų naujas galimybes per kūrybinį veiksmą atrasti žmogų – save patį. Nesakau, kad tik šiuolaikinį. Gal kartais tokį, kokį jau pamiršome. Tai nereiškia, kad teatras turėtų grįžti į praeitį. Neįmanoma niekur sugrįžti. Bet jis gali kalbėti apie žmogų iš platesnės istorinės perspektyvos, susijusios su atmintimi, su kultūra. Klausimas, kaip tą padaryti, kad pastangos nevirstų tik gražiais, tačiau tuščiais žodžiais... Ir dar – norisi atrasti. Pavyzdžiui, naują literatūrinį kūrinį. Tokį, koks mūsų teatre dar nebuvo statomas.
Vis dėlto su amžiumi supranti, kad gyvenimas yra daugiau už teatrą. Gyvenimas svarbesnis. Pavyzdžiui, vaikai. Svarbu jais ne tik pasirūpinti. Svarbu, kokį jie mato tave ir kaip supras tavo pasirinkimus, veiksmus. Per tai galbūt galėsi kažką jiems įskiepyti, išugdyti. Su teatru apskritai geriau nesusitapatinti. Išlaikyti distanciją. Blaivų žvilgsnį į savo ir kitų darbus. Teatras nėra namai. Jis – darbo vieta.
– O kas apskritai padarė didžiausią profesinį įspūdį?
– Jau minėti pirmieji Eimunto Nekrošiaus spektakliai Jaunimo teatre. Vėliau buvo įvairių patirčių, pavyzdžiui, Volskbühne teatras Berlyne su Christopho Marthalerio ir Franko Castorfo spektakliais, belgo Jano Lauwerso Needcompany, su kuria turėjau šiokių tokių ryšių... Tai koregavo teatro sampratą. Paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis ir naujojo Europos teatro iškilimas su tokiais menininkais, kaip Grzegorzas Jarzyna, Krzysztofas Warlikowskis, Alvis Hermanis, Arpadas Schillingas, Kristianas Smedsas, Andrejus Moguchij, Oskaras Koršunovas... Visus pažinau asmeniškai nuo ankstyvosios jų kūrybos laikų. Susitikdavome įvairiuose festivaliuose, kalbėdavomės apie teatrą. Daugumos jų spektaklius pristatė Naujosios dramos akcija.
Krystiano Lupos teatras suteikė naujos patirties, tiek rašant apie teatrą, tiek ir dirbant teatre. Iš tų pažinčių atsirado bendradarbiavimas, su kai kuriais režisieriais įgyvendinome bendrus projektus – statėme spektaklius Lietuvoje. Pastaruoju metu irgi stengiuosi pamatyti, ką ir kur daro šie menininkai. Įsiminė bendradarbiavimas su Jonu Vaitkum, Jonu Jurašu, Gintaru Varnu... Vis dėlto gilesnė patirtis susijusi su Nekrošiaus teatru, bene stipriausia – su jo „Makbetu“. Meno forto kūrimosi pradžia sutapo su „Makbeto“ repeticijomis bei premjeromis Sicilijoje, Gibellinos kaimelyje, sugriautame milžiniško žemės drebėjimo. Kalnų apsuptyje, didelės žmogiškos tragedijos vietoje ir atsirado „Makbetas“, ženklinęs naują Eimunto Nekrošiaus kūrybinį etapą...
– Savo sudarytoje knygoje „Kelionė į „Didvyrių aikštę“ cituojate filosofo Merabo Mamardašvilio žodžius: „Tiesiog orientacija arba kelias. Pakanka į šį kelią žengti, ir tada mums kažkas padės. Bet svarbiausia – būti vertam, kad ir kas atsitiktų.“ Jie sušvinta teatro genijaus Eimunto Nekrošiaus akivaizdoje. Ką esmingiausio ši asmenybė davė Jums?
– Apie Eimuntą Nekrošių galima kalbėti daug, gražiai, bet iš esmės nieko nepasakant. Todėl atsakysiu paprastai: aš asmeniškai iš jo mokiausi dirbti kiek įmanoma geriau ir sąžiningiau. Jūsų minėtas Mamardašvilis, cituodamas Marcelį Proustą, sako: „Gyvenimas yra pastangos laike.“ Tai labai tiksli ir talpi mintis. Ji reiškia, kad gyvenimas tęsiasi tik dėl pastangų. Pastangos kaip ir kelionė gali turėti įvairią prasmę, bet jos visada susijusios su įveikimu kažko didesnio, sudėtingesnio. Tas kažkas gali būti išorėje arba žmogaus viduje. Nekrošius savo mokiniams sakydavo: neikite lengvais keliais, rinkitės sunkius. Nesvarbu, ar viską pasiseks padaryti, svarbiausia žengti į tokį kelią. Tada, kaip sako Mamardašvilis, mums kažkas padės. Jei būsime verti. Bet apie tai geriau negalvoti. Tiesiog eiti. Ir tą daryti kiek įmanoma savičiau.
Nekrošius buvo paskutinis mūsų kultūros humanistas. Po jo mirties tai tapo ypač akivaizdu. Juk humanizmas nėra visuotinės meilės deklaracija arba toks rūpinimasis žmonėmis, koks šiandien įkyriai peršamas, pradedant labdaros akcijomis, baigiant politinėmis kultūros strategijomis. Tai nėra ir abstraktus dvasingumas. Humanizmas susijęs su Apšvieta – tai tikėjimas žmogaus protu ir sąžine, gebėjimas padėti, kad jis augtų dvasiškai. Kūryboje tai pasiekiama, skleidžiant idėjas, kurios gali nušviesti žmonių protus, sužadinti jausmus. Jos nepriklausomos nuo laiko, į žmogų žvelgiama iš būties perspektyvos, matant visas jo žemiškos ir dangiškos prigimties spalvas.
Nekrošiui iš esmės visą gyvenimą rūpėjo tos spalvos ir atspalviai, pasaulinę ir nacionalinę literatūrą jis atverdavo taip, kad jo spektakliuose kažką sau artimo rasdavo skirtingiausio išsilavinimo ir amžiaus žiūrovai. Buvo dosnus kitiems. Galima sakyti, visi, vienaip ar kitaip su juo susidūrę, nejučia tapdavo jo mokiniais. Tikriausiai daug kas galėtų vadinti jį savo mokytoju, nors pats sakydavo, kad nieko negali išmokyti. Simboliška, kad paskutinį lietuvišką savo spektaklį „Kalės vaikai“ Nekrošius pastatė apie Donelaitį. Ir išėjo Anapilin, sulaukęs tiek pat metų, kiek buvo Donelaičiui. Beje, niekas kitas mūsų kultūros kontekste, išskyrus Donelaitį ir Nekrošių, nesugebėjo taip aiškiai pasakyti paprastam žmogui, kad jis turi sielą, o gyvenimas neatsiejamas nuo gamtos. Taigi suderino du lietuvių kultūros sluoksnius – pagoniškąjį ir krikščioniškąjį.
– Jau minėtoje knygoje rašėte: „Mamardašvilis teigė, kad gyvų minties aktų neįmanoma užrašyti, nes jie egzistuoja tik tuo momentu, kai atsiranda. Negalima ir turėti kartą sumąstytos minties, ji turi gimti kaskart iš naujo, nes mintis egzistuoja nežinomybės (to, ko iš anksto nežinome) plotmėje. Atkovoti ją iš nežinomybės – mąstančiojo užduotis. Šis procesas yra kelionė, per kurią žmogus tampa – susitinka su savimi.“ Turbūt tai reikšminga, reflektuojant ir teatro, apskritai meno kritiką?
– Mamardašvilio išeities taškas paprastas: žmogus yra vienas prieš vieną su gyvenimu ir tik iš savo patirties, nueito kelio gali per kūrybinį veiksmą išgvildenti viso to prasmę. Tas veiksmas nebūtinai meninis, jį atlikti gali kiekvienas žmogus. Tą darydami, iš esmės kuriame save. Paprasčiau tariant, svarbu mąstyti savo galva. Kiekvienoje situacijoje. Tai nelengva. Dažnai mums tik atrodo, kad savarankiškai mąstome, nes iš tiesų esame veikiami įvairių autoritetų, madų, žinių, išmoktų dalykų, trokštame sulaukti pripažinimo, įvertinimo. Nesakau, kad žinios trukdo, bet reikia bandyti žengti toliau, į tai, ko nežinome. Proustas yra sakęs: tai, ką žinau, – ne mano, mano yra tai, ką išauginu iš savęs. Čia yra tikroji kūrybos laisvė. Jos ir linkėčiau visiems, ypač jaunajai kartai.
Nemanau, kad kritika negalėtų užrašyti spektaklio „minties aktų“, nesvarbu, kokie jie būtų. Aprašyti meninį spektaklio tekstą, pateikiant jo analizę, – pirminė kritiko užduotis. Tik paskui galima reikšti savo nuomonę ir vertinimus. Geriausia, kai tie dalykai susiję – aprašyme telpa ir vertinimas, ir spektaklio analizė. Kad ir kaip būtų, aprašymas yra kritiko darbo pagrindas. Juk teatrologijos mokslas egzistuoja tik remdamasis kritika, kuri dokumentuoja teatrą istorijai. To mus mokė ir tą darė labai pagrįstai. Žinoma, jau atsirado kokybiškos spektaklių įrašymo technologijos, tačiau joks įrašas neatstos geros recenzijos, kuri fiksuoja meninius spektaklio akcentus, atveria jo prasmę.
– 2018 m. pavasarį Jaunimo teatre surengtoje konferencijoje „Pasipriešinimo teatras“ lenkų režisierius Krystianas Lupa pabrėžė: „Valdžios protingumą rodo tai, kiek ji leidžia menininkui būti jos priešininku. Tačiau šiandien valdžia dažniau stengiasi menininką paversti sąjungininku, savo ruporu.“ Kaip manote, ar Lietuvos menininkai yra laisvi?
– Krystianas Lupa savo pranešime išdėstė požiūrį į šiandieninės Lenkijos valstybinę politiką. Menininko laisvės klausimą jis kėlė iš istorinės perspektyvos. Valdžia visais laikais stengiasi menininkus paversti savo sąjungininkais. Anksčiau tai buvo daroma akivaizdžiai, kartais brutaliai. Bandyta menininką palaužti, priversti, kad prisitaikytų prie dominuojančių politinių nuostatų, prie oficialios meno sampratos. Viename flange atsidurdavo disidentais tapę menininkai, atvirai deklaravę savo pilietinę ir kūrybinę laisvę. Kitame – prisitaikėliai. O per vidurį – tie, kurie ieškodavo būdų sakyti tiesą, pasitelkdami vadinamąją Ezopo kalbą.
Šiandien menui civilizuotame pasaulyje niekas neprimeta kokios nors politinės ideologijos. Aišku, galima kalbėti apie įvairioms visuomenėms būdingus tabu, kaip antai religinių temų arba žmogaus kūno vaizdavimas, tačiau tai toli gražu ne tas pats. Tabu peržengiantis menas šiais laikais atkreipia visuomenės dėmesį, nors tokius reiškinius labai retais atvejais išties galima vadinti meniniais, dažniau jie tiesiog provokaciniai, skandalingi. Ir savaip susiję su visuotine problema, kad kūrėjo balsas šiandien praranda svarbą. Lupa sako, kad tokioje situacijoje „menininkas turi išgyventi nusivylimo etapą, per kurį jis gali subręsti“. Bet „neužtenka subręsti ideologiškai, idėjiškai ir gaminti kažkokias opozicines šiukšles“. Daug svarbiau menininkui subręsti žmogiškai.
Akivaizdu, kad šiandien valdžia turi kitų, „švelnių“ būdų, kaip nutildyti arba priversti bendradarbiauti tokį menininką, kuris bando būti jos priešininkas. Tai susiję su pinigais. Neskiriamas finansavimas arba pradedami patikrinimai, turint tikslą nubausti, net įkalinti menininkus, – ši praktika puikiai žinoma. Taigi Lupa, apeliuodamas į valdžios protingumą, iš esmės klausia, ar ji stipri, ar silpna, bijanti sau (o iš tiesų tam tikriems visuomenės sluoksniams, kuriems ji atstovauja) nepriimtinų meno reiškinių, todėl ieškanti būdų, kaip menininkus nutildyti.
Tuo pat metu formuojama tokia valstybinė kultūros politika, kuri paremta siaurai suvokiamu patriotizmu ir iš to kylančiu savo tautinės istorijos garbinimu, nematant tamsiųjų jos pusių. Šiandien tokių apraiškų daugėja ne vien Rusijoje ir Lenkijoje, esančiose priešinguose politiniuose poliuose, bet ir kai kuriose kitose Europos valstybėse, ne išimtis ir mūsų šalis. Nemažai lėšų skiriama įvairiems valstybiniams užsakymams, kurie veikia kaip masalas meno kūrėjams, siekiantiems pripažinimo ir, sakykime atvirai, – sotesnio kąsnio. Dėl to kartais aukojamas talentas, jeigu jis turimas, bet dažniausiai – laisvė. Štai apie kokį pavojų Lupa kalbėjo savo pranešime. Kaip to išvengti, yra kiekvieno kuriančio žmogaus sąžinės ir pasirinkimo reikalas.
Vis dėlto manau ir iš savo patirties žinau, kad menininkas gali būti laisvas, įgyvendinti savo idėjas net ir su palyginti nedidele valstybės parama. Beje, pas mus valdžia pinigų jau beveik ir neskirsto, tą daro įvairių sričių ekspertai. Turime nemažai išties laisvų menininkų įvairiose meno srityse. Kai kurie iš jų puikiai dirba, reprezentuoja mūsų šalį pasaulyje. Vis dėlto reikia pripažinti liūdną, bet akivaizdų faktą – kultūros finansavimas Lietuvoje mažiausias iš visų Baltijos valstybių. Neretai ambicingoms idėjoms įgyvendinti skiriama juokingai menka parama. Daugumos kūrybinių darbuotojų, išskyrus retas išimtis, atlyginimai apgailėtini, nesvarbu, kokio sudėtingumo uždavinius jie sprendžia. Tiesa, puikios, kartais genialios idėjos gali rastis ir skurde, tačiau amoralu tuo spekuliuoti politinėse diskusijose, kaskart iš naujo keliant klausimą apie kultūros ir meno pridėtinę vertę. Taip pat, manau, amoralu finansavimą seikėti pagal ekonominį kultūros potencialą arba mokesčių mokėtojų poreikius, nes visuomenės sąmonėje tai iš esmės sutapatina meną su aptarnavimo sfera. Gyvoji kultūra iš esmės yra vizionieriška, ieškanti, einanti nepramintais keliais ir siekianti atverti visuomenei tai, ko ši dar nežino. Tai kuriančio žmogaus pilietinės laisvės ir atsakomybės išraiška.
– Dėkoju už pokalbį.
